Šiandieniame technologijų pasaulyje neturėti išmaniojo telefono, nešiojamojo kompiuterio, nesinaudoti „Facebooku“ ar kitais socialiniais tinklais atrodo misija neįmanoma – juk tuo visi kasdien gyvename. Tačiau yra žmonių, kurie puikiai geba neatsilikti nuo pasaulio naujienų, labiau vertinti gyvą bendravimą, o ne susirašinėjimą internetu, ir naudoti telefoną, kuris dar puikiai veikia – nesvarbu, kad skaičiuoja jau penkioliktus savo gyvavimo metus!
Vienas tokių žmonių yra kolega – kriminalų rubriką kuruojantis S.Chadasevičius. Jis neturi „Facebooko“, jo asmeninis telefonas – 2002 metais įsigyta „Nokia 6310i“. Tik nesupraskite klaidingai, šie faktai visiškai nereiškia, kad Saulius nusiteikęs prieš technologijas. Anaiptol – jis visada labai jomis domėjosi.
„Mane, kaip sovietmečiu gimusį žmogų, nuo mažens žavėjo civilizuotesnių kraštų pažanga – Amerikos ir Singapūro dangoraižiai, Japonijos ir Pietų Korėjos įvairios aparatūros technologijos, Švedijos ir Vokietijos automobilių pramonės pasiekimai. Visada labiau patiko modernesni dalykai, nei buvo mano paties aplinkoje.
Tada seniems daiktams potraukio niekada nejaučiau. Tačiau kažkuriuo metu, matyt, šiek tiek prasiplėtė akiratis, ir ėmiau vis geriau suprasti žmones, kurie laiko, o dar geriau – naudoja, įvairias senienas. Stebint XXI a. technologijų pažangos spartą, manoji „Nokia 6310i“ yra tikras antikvariatas!“ – su džiugesiu sakė 38-erių žurnalistas.
Per 15 metų telefonas niekada nebuvo sugedęs, net mygtukai nenusitrynė.
Nusipirko dovanų Kalėdų proga
Minėtą mobilųjį telefoną Saulius įsigijo 2002-aisiais artėjant vienai didžiausių metų švenčių – Kalėdoms. Kaip pats sakė, tai buvo dovana sau. Prieš tai turėtą pirmąjį telefoną – senesnio modelio šeštą „Nokią“, kurią įsigijo studijų metais, perleido tėčiui.
Kaip ką tik studijas baigusiam jaunuoliui, tai buvo išties prašmatnus pirkinys – tuo metu „Nokia 6310i“ salone kainavo apie 1,5 tūkstančio litų, o Saulius ją nusipirko už 900.
„Pirkau jį ne iš prabangaus salono, o iš vienos pogrindinės firmelės. Ši kaina išties nemaža ir man tai buvo prabangus pirkinys, bet esu ne tiek snobas, kiek objektyviai vertinantis kokybiškus ir brangius daiktus. Man tada nesinorėjo bet kokio telefono, o būtent to, kuris atrodė tikrai geras. Kaip atrodė, taip ir pasiteisino – jis niekada nebuvo sugedęs, net mygtukai nenusitrynė“, – rodydamas telefoną pasakojo Saulius.
Prakalbėta beveik 1000 valandų
Jis teigė, kad požiūris į telefoną niekada nekito – tai priemonė, skirta susisiekti su kitu žmogumi – skambučiu ar SMS žinute. Savo telefone jis tebesaugo pirmąją gautą SMS žinutę – tai buvo sveikinimas tų pačių Kalėdų proga. Iš viso juo prakalbėta beveik 994 valandos. Kadaise telefonas, mažiau naudojamas, laikydavo net dešimt parų! Dabar laiko penkias.
Prisijungus prie interneto telefonu galima rašyti e. laiškus. Jame yra ir kitos reikalingos funkcijos: žadintuvas, skaičiuotuvas, kalendorius, užrašų knygutė, taip pat infraraudonųjų spindulių jungtis, „Bluetooth'as“. Netgi funkcija, kai balsu gali pasakyti norimą adresatą, ir telefonas pats jam pradeda skambinti.
Tiesa, senąją „Nokią“ šiuolaikiniame automobilyje galima naudoti kaip ir išmanųjį telefoną – pajungus per „Bluetooth'ą“ ją valdyti, pasijungti laisvų rankų įrangą ir pan.
Į telefoną galima atsisiųsti žaidimus ir norimas melodijas. „Esu atsisiuntęs labai įspūdingą žaidimą apie narkotikų mafijos karus su teisėsauga. Tu esi tas, kuris tarptautiniu mastu vežioja narkotikus, o teisėsaugos agentai tave gaudo. Vyksta susišaudymai, prekyba narkotikais“, – pasakojo žurnalistas.
Kadaise telefonas, mažiau naudojamas, laikydavo net dešimt parų! Dabar laiko penkias.
Telefone – tik šeimos, draugų ir senų bičiulių telefonų numeriai. Jis juos yra suskirstęs į grupes ir kiekvienai jų priskyręs tam tikrą parsisiųstą melodiją. „Pavyzdžiui, kai skambina mama, groja „Tele Bim Bam“ daina „Labai geras daiktas yra televizorius“, – šypsodamasis sakė Saulius.
Vienintelis dalykas, kurio nėra, bet jis labai įprastas šiais laikais, – vaizdo kamera. Negali nei fotografuoti, nei filmuoti. Tiesa, nėra ir spalvoto ekrano, tik žydras apšvietimas – tuo metu tai buvo išskirtinumas.
2002-ieji buvo ypatingi metai
„Prisiminęs šio telefono įsigijimo metus, suvedžiau, kad ir mano šiuo metu vairuojamas automobilis pagamintas būtent 2002-aisiais. Tada ėmiau mintyse dėlioti, kuo dar man svarbus tas laikotarpis, būtent XXI a. pradžia.
Suvokiau, kad panašiu metu susidėliojo mano gyvenimo pamatai: baigiau studijas universitete, įsitvirtinau savo darbe, įsigijau dabartinį savo būstą, netgi susipažinau su savo žmona, už kurią naujesnės ir išmanesnės man taip pat iki šiol nesinori! – juokiasi.
Tas laikotarpis paženklintas svarbiais prisiminimais, sentimentais, gal iš dalies ir dėl to branginu tą seną telefoną: jis mena daug džiugių pokalbių, praneštų ir išgirstų naujienų.
– Tas laikotarpis man paženklintas svarbiais prisiminimais, sentimentais, gal iš dalies ir dėl to branginu tą seną telefoną: jis mena daug džiugių pokalbių, praneštų ir išgirstų naujienų.“
Saulius neslepia – jis linkęs prisirišti prie daiktų. Kita vertus, kaip pats sakė, jei daiktas geras, tinkamas naudoti, kodėl reikėtų jį keisti nauju?
„Jei daiktas puikiai veikia, dar tinkamas naudoti, aš jį saugau ir juo naudojuosi. Tokiais atvejais nerandu motyvo ir neįtikinu savęs, kodėl reikėtų jį keisti nauju. Apskritai stengiuosi nepasiduoti vartotojiškai kultūrai, nesivaikyti madų“, – teigė žurnalistas.
Pirmas išmanusis – už darbinius pasiekimus
Būtų naivu tikėtis, kad gyvendamas XXI a. ir dirbdamas žurnalisto darbą liksi neprisilietęs prie naujausių technologijų. Nepavyko tai ir Sauliui, tiesa, ne jo paties valia. 2010 metais už puikią narkotikų istoriją jis gavo žurnalistikos apdovanojimą „Nmedia 2010“. Įteiktas prizas – išmanusis telefonas.
„Šį apdovanojimą gavau už istoriją, kuriai informaciją susirinkau per „Facebooką“, nors savo paskyros ten neturiu iki šiol. Su manimi susisiekė lietuvis, už narkotikų kontrabandą kalintis Panamos kalėjime. Jis norėjo papasakoti apie gyvenimo ten sąlygas, kurios buvo gerokai prastesnės nei Lukiškėse.
Kadangi pats nesinaudojau, kolegė man sukūrė netikrą „Facebooko“ paskyrą, kurios prisijungimus buvo gavęs ir minėtas žmogus. Ten jis sudėjo visą turimą informaciją – nuotraukas, vaizdo įrašus, o aš ją pasiėmiau savo temai“, – kiek ironiškai susiklosčiusį nutikimą papasakojo Saulius.
Taigi gautą išmanųjį telefoną jis pradėjo naudoti kaip darbinį, o senasis ir toliau neprarado savo funkcijų. Tiesa, naująja dovana teko pasidžiaugti apie porą metų, iki pasidarbavo kišenvagis. Telefonas neatsirado, o tada jį pakeitė įmonės duotas išmanusis „Samsung“.
Prioritetas – gyvam bendravimui
Saulius atviras – sunku atsispirti technologijoms, ypač kai rankoje laikai telefoną, kuriame daugybė įvairiausių funkcijų. Daugeliu jų jis naudojasi, įsijungia ir telefono kamerą, nes išeina puikios nuotraukos, tačiau stengiasi riboti naršymą internete.
„Namuose su žmona esame sutarę naudojimosi telefonais, kompiuteriais – iš esmės internetu – laiką. Vidutiniškai – 10 minučių per valandą. Po vidurnakčio jau griežtai jokių lindimų į internetą. Filmų mes nesisiunčiame ir nežiūrime, „Facebooko“ neturiu, žmona juo naudojasi labai retai. Kartais tenka padirbėti ir namuose, tad tuo atveju taisyklės mažai galioja, tačiau tai yra retenybė“, – pasakojo žurnalistas.
Šis mano telefonas yra nebylus protestas prieš beprotišką šių dienų gyvenimo tempą ir kasdienį nervingą, alinantį žmonių lenktyniavimą su laiku.
Yra žmonių, kurie sau gali leisti viską. Yra ir tokių, kurie turi skirstyti prioritetus. Kokie tavo prioritetai?
„Prioritetą teikiu žmogiškam bendravimui, bet ne elektroniniu pavidalu – ne internetu ir net ne telefonu. Antroje vietoje yra kelionės – tai stebuklingas laikas ir būdas, kai pakliūni į kitą savo paties gyvenimo etapą ir kokybę. Ir supranti, kad darbinė kasdienybė labai skiriasi nuo laikotarpio, kai atostogauji.
Maistas, pažiūrėjus į mane, neatrodo, kad galėtų būti vienas mano prioritetų, bet pastaruoju metu tai tikrai yra tam tikra manija – labai patinka paragauti ką nors nauja tiek Lietuvoje, tiek keliaujant užsienyje. Gaminame ir namuose, bet labai smagu, kai nereikia plauti lėkščių, išsirenki iš valgiaraščio ir mėgaujiesi aplinka“, – šypsodamasis sakė Saulius.
Aplinkiniai nelieka abejingi
Taigi viską susumavus – puikiai savo darbą atliekantis žurnalistas naudojasi darbiniu nešiojamuoju kompiuteriu, darbiniu išmaniuoju telefonu, darbo reikmėms yra susikūręs ir „Skype'ą“, tačiau neturi „Facebooko“ ir nė neplanuoja ten atsirasti.
Klausiu kiek provokuodama: tai kada ateis diena, kai šią „Nokią“ paguldys į stalčių? Juk ji kaip ir nebereikalinga, o sentimentai... Na, negi naujas išmanusis gali prilygti senam telefonui?
„Kol veiks, tol jį saugosiu ir naudosiu, nešiosiuosi su savimi ir rodysiu susidomėjusiems, o paskui jis galbūt pateks į kokį nors „Nokios“ muziejų, – rimtai nusiteikęs Saulius. – Savo šeimoje esu vienintelis, turintis tokį seną telefoną. Vyresni žmonės vis tiek turi naujesnius, o jaunesni pasiduoda technologijų įtakai. Žinau, kad mūsų vaikų kartai tai išvis bus kažkoks nesusipratimas ir jie galbūt labai iš to juoksis.“
Juokiasi ir draugai, kurie per dešimtmetį jau spėjo pamiršti, kad Saulius tebesinaudoja senu mobiliuoju, tačiau pamatę vis tiek prašo duoti apžiūrėti.
„Žmonių, kurie nežino ir pamato, reakcija būna spontaniška, emocinga, jie nustemba. Pagal tai ir nusprendžiau – kuo audringesnė žmonių reakcija, tuo ilgiau reikia tęsti šio telefono ilgaamžiškumą, – sakė Saulius ir pamąstęs pridūrė: – Dar kartais pasvarstau, kad šis mano telefonas yra nebylus protestas prieš beprotišką šių dienų gyvenimo tempą ir kasdienį nervingą, alinantį žmonių lenktyniavimą su laiku. Tai pavyzdys, kad galima nepasiduoti vartotojiškai kultūrai, nesivaikyti vienadienių madų ir galų gale įsitikinti tam tikrų dalykų kokybe, patvarumu.“
