15min URBAN˙/ tęsia straipsnių ciklą „Pakilę iš pelenų“, kuriame priklausomybės centre „Alfa“ besigydę vyrai pasakoja savo sėkmės istorijas. Daugiau istorijų skaitykite ČIA.
Vartoti narkotikus pradėjo susidėjęs su netinkamais draugais
Artūras, prisimindamas savo vaikystę, sako, kad užaugo normalioje šeimoje – turėjo tėvus, seserį, brolį, o pats buvo jauniausias, todėl jam kone viskas buvo leidžiama. Vis dėlto paauglystėje jis susidėjo su netinkama kompanija ir, būdamas 17-os, pirmą kartą pavartojo amfetamino.
„Sužinojęs, kad draugai vartoja, po pusmečio pats paragavau, man patiko ir pradėjau svaigintis. Mano draugas platino narkotikus, todėl net nereikėjo jų ieškoti. Iš pradžių vartodavau tik savaitgaliais, tačiau po truputį norėjosi vis dažniau pajausti euforiją, ėmiau vartoti darbo dienomis. O paskui apsidairai ir žiūri, kad jau kiekvieną dieną svaiginiesi“, – prisimena A.Korsakovas.
Metus vartojęs amfetaminą, vėliau Artūras pradėjo svaigintis aguonomis. Anot jo, nuo amfetamino jaučiamasi labai blogai, todėl aguonos padeda pataisyti būseną. Nuo 19-os jis ėmė leistis heroiną ir taip kasdien vartojo dvejus metus.
„Prisimenu, buvo atvejis, kai grįžau namo labai laimingas. Mano brolis prasitarė, jog atrodau neaiškus, sulysęs, paklausė, gal vartoju kažką. Prie mamos paėmė mano ranką ir pamatė, kad ji subadyta. Mama vos nenualpo, man pačiam buvo šokas ir didelė gėda. Kurį laiką mane rakino namie, kad niekur neičiau, bandė atriboti nuo visko. Tačiau buvo tik laiko klausimas, kol vėl pradėsiu vartoti“, – pasakoja A.Korsakovas.
Mano brolis prasitarė, jog atrodau neaiškus, sulysęs, paklausė, gal vartoju kažką. Prie mamos paėmė mano ranką ir pamatė, kad ji subadyta. Mama vos nenualpo
Artūras pripažįsta, kad tuo metu narkotikų vartojimą slėpė ir nenorėjo, jog kas nors apie tai sužinotų. Savęs jis narkomanu dar nelaikė, nors, jo nuomone, tai jau akivaizdžiai matėsi iš šalies: buvo praradęs daug svorio, supo netinkami draugai.
„Kai man pasakydavo, kad esu narkomanas, aš neigdavau, galvodavau, jog nesu kaip kiti, galiu bet kada sustoti. Man atrodė, kad toks yra mano atsipalaidavimo būdas. Vieni geria alų, o aš įsiduriu ir man nereikia jokio alkoholio“, – sako A.Korsakovas.
Norėdamas gauti pinigų narkotikams, Artūras iš pradžių parduodavo daiktus iš namų, o vėliau ėmė vogti iš parduotuvių. Savo gimtojoje Jonavoje jis jau buvo atpažįstamas pardavėjų, todėl šie, vos tolumoje pamatę ateinantį A.Korsakovą, iš karto kviesdavo policiją.
„Iš namų nešti daiktus atrodė normalu, galvojau, kad tai yra mano daiktai ir aš galiu juos parduoti. Kai vėliau draugai išmokė vogti iš parduotuvių, tapau jų siaubu. Vogdavau viską, kas ne vietoje gulėdavo“, – neslepia Artūras.
Prasidėjus vagystėms iš namų, A.Korsakovas namus paliko – kartais tik sugrįždavo pernakvoti, tačiau laikui bėgant, šeima nustojo įsileisti jį, nes baiminosi, kad išneš daiktus. Tuo laiku Artūro galvoje tik sukdavosi mintys, ką rytoj reikės padaryti, jog gautų dozę, o pabudęs ryte dažniausiai galvoje jau turėdavo planą.
Atsidūręs kalėjime, galvodavo, kad daugiau nebevartos
Dėl nuolatinių vagysčių Artūrui ne kartą teko sėdėti kalėjime. Pirmus du kartus jis įkliuvo Lietuvoje, o vėliau vogti vykdavo į Vokietiją ar Daniją. Kadangi vagystės buvo nesėkmingos, kalėjime atsidūrė abiejose šalyse.
„Draugų kompanijoje visada eidavo kalbos, kur geriau važiuoti vogti, kur lengviau tą padaryti. Vokietijoje mane pasodino už pavogtą automobilį, o Danijoje už namų plėšimus“, – prisimena A.Korsakovas.
Patekęs į kalėjimus, Artūras susimąstydavo apie savo nuolatinį vartojimą. Kadangi kalėdamas beveik nevartodavo, jis būdavo įsitikinęs, jog išėjęs į laisvę, bus stiprus ir pradės gyventi dorą gyvenimą. Tačiau pakakdavo sutikti senus draugus ir viskas vėl prasidėdavo iš naujo.
„Tik kalėdamas Vokietijoje kartais pavartodavau, nes man buvo gaila pinigų ir aš buvau nusiteikęs išėjęs gerai gyventi. Jeigu pavaišindavo, neatsisakydavau, bet už savo pinigus nepirkdavau, – pasakoja A.Korsakovas. – Tačiau išėjęs į laisvę, sutikdavau draugus, matydavau juos apsivartojusius ir man net kraujas pradėdavo virti, kaip stipriai norėdavau pavartoti. O jeigu ne draugai, tai atsigerdavau alaus ir smegenys automatiškai prisimindavo heroiną, užsimanydavau jausti euforiją, užsimiršti, pabėgti nuo problemų.“
Iki 26-erių kasdien narkotikus vartojęs Artūras neslepia, kad savo gyvenimo be svaiginimosi nebeįsivaizdavo, ir tuo metu jau buvo suvokęs, jog yra priklausomas. Vis dėlto jis nežinojo, kad galima kreiptis pagalbos ir buvo įsitikinęs, jog priklausomybių centrai kainuoja milžiniškus pinigus.
„Buvau savimi nusivylęs ir taip visų atstumtas, kad man liko tik vartoti – vartojau tam, jog gyvenčiau“, – pripažįsta A.Korsakovas.
Vartojau tam, jog gyvenčiau
Anglijoje tapo ieškomu nusikaltėliu
Prieš 10 metų Artūras nusprendė vykti į Angliją ir pradėti naują gyvenimą. Ten jo laukė draugai, kurie pasitiko, davė kambarį, sutvarkė dokumentus ir padėjo rasti darbą. O netrukus atvykti turėjo ir Artūro mergina, kuri laukė, kol vaikinas bent šiek tiek įsitvirtins svetimoje šalyje.
„Bandžiau bėgti nuo savęs ir priklausomybės, be to, Lietuvoje man buvo paskelbta paieška, todėl nenorėjau grįžti į kalėjimą. Savaitei užsidariau namie, laužiausi nuo narkotikų, nes norėjau nuvažiavęs gerai jaustis“, – prisimena A.Korsakovas.
Vis dėlto mėnesį nevartojęs, Artūras Anglijoje greitai susipažino su naujais draugais ir vėl įniko į vartojimą. Pradėjęs nuo kristalų, netrukus jis sugrįžo prie heroino. Dėl vartojimo A.Korsakovas ėmė neiti į darbą, klimpo į problemas, o galiausiai jam buvo uždėta apykojė.
„Kai atvažiavo draugė, nusipjoviau apykoję ir tapau ieškomu. Mano gyvenimas tuo metu buvo toks, kad vakare išeidavau iš namų ir galvodavau, kaip gauti pinigų. Vogdavau iš automobilių ir parduotuvių, į darbą nebeidavau, o jei pasirodydavau, pabūdavau porą valandų ir išeidavau“, – pasakoja Artūras, tuo metu per agentūrą dirbęs įvairius darbus.
Netrukus A.Korsakovas atsidūrė kalėjime, o jo neseniai atvykusi draugė liko viena – ji nemokėjo anglų kalbos, neturėjo pinigų, o galiausiai namie buvo atjungta elektra. Vis dėlto nei tada, nei per intensyviausią Artūro vartojimą ji savo draugo nepaliko.
„Ji jau Lietuvoje žinojo, kad vartoju, vis bandė sustabdyti, net davė pinigų kelionei į Angliją, kad galėčiau iš naujo pradėti gyvenimą. Ten ji taip pat bandė padėti, bet aš ja naudojausi, žlugdžiau ir reikalavau pinigų, manipuliuodamas, kad jaučiuosi blogai. Tačiau ji visada tikėjo, jog aš pasikeisiu“, – sako A.Korsakovas.
Išėjęs iš kalėjimo, Artūras vėl bandė stotis ant kojų – pusmetį nevartojo, turėjo gerą darbą, automobilį. O tuomet dar kartą paslydo, pagalvojęs, kad vieną kartą pavartojus, nieko blogo neatsitiks.
„Vieną kartą pavartojau, antrą ir varikliukas užsikūrė. Net nepastebėjau, kaip vėl pradėjau kiekvieną dieną vartoti. Pirmais kartais slėpdavausi, nenorėjau, kad draugė pamatytų, o vėliau jau net neįdomu buvo, ar ji pastebės, ar ne. Netgi namie ėmiau vartoti, nueidavau į tualetą ir užsidaręs susileisdavau narkotikų“, – prisimena A.Korsakovas.
Pirmais kartais slėpdavausi, nenorėjau, kad draugė pamatytų, o vėliau jau net neįdomu buvo, ar ji pastebės, ar ne
Nors Artūro draugė tikėjo, kad jis gali pasikeisti, ji kaskart į jo vartojimą reaguodavo impulsyviai ir rodydavo nepasitenkinimą. Po kelerių metų, kai jiedu trumpam sugrįžo į Lietuvą, jų santykius ištiko krizė ir apie metus laiko pora buvo išsiskyrusi.
„Skridome atgal į Angliją ir manęs neįleido, nes Lietuvoje buvau ieškomas. Kurį laiką kasdien susiskambindavome, bet aš vartojau ir vėliau, matydamas, kad ji skambina, nekeldavau ragelio. Po kurio laiko mane uždarė į pataisos namus ir aš draugei parašiau ilgiausią laišką su reikalavimais, pavyzdžiui, kad kas savaitę man pervestų pinigų, atsiųstų televizorių. Jai viskas nusibodo ir mane metė“, – pasakoja A.Korsakovas.
Būdamas Marijampolės pataisos namuose, Artūras nuolat manipuliavo artimaisiais ir už atsiųstus pinigus pirkdavo ne maistą, o narkotikus. Jo mama jau buvo susitaikiusi dėl sūnaus priklausomybės, tačiau vis vien duodavo pinigų, tikėdamasi, kad jis juos panaudos ne narkotikams.
„Vėliau patekau į reabilitaciją, galvojau, kad pabūsiu ten, manyje ras knopkę ir tapsiu kitu žmogumi. Bet taip nebuvo. Pabuvau pusmetį, išėjau į laisvę ir po dviejų savaičių vėl pradėjau vartoti, – prisimena A.Korsakovas. – Tačiau reabilitacijoje pirmą kartą išgirdau apie „Alfa“ priklausomybių centrą, kai man, išėjus į laisvę, pasiūlė važiuoti ne namo, o tiesiai į jį. Tą kartą galvojau, kad tikrai nevažiuosiu, buvau visų pasiilgęs, bet mintyse jau žinojau, jog toks centras egzistuoja.“
Galvojau, kad pabūsiu ten, manyje ras knopkę ir tapsiu kitu žmogumi. Bet taip nebuvo
Būdamas pataisos namuose, Artūras atstatė santykius su mergina, jie susitaikė ir, išėjęs į laisvę, jis sugrįžo į Angliją. Tačiau A.Korsakovas toliau intensyviai vartojo.
„Kurį laiką susirašinėjau su žmogumi, sėdinčiu Marijampolės pataisos namuose, ir jis man priminė „Alfa“ priklausomybių centrą. Sakė nepjauti grybo, skambinti ir važiuoti ten. Pradėjau apie tai galvoti ir praėjusių metų gruodį atvažiavau“, – sako Artūras.
Į priklausomybių centrą grįžo antrą kartą
Vis dėlto pirmas Artūro apsilankymas „Alfa“ priklausomybių centre truko vos savaitę. Nesuprasdamas, ką čia veikia, galvoje sukantis įvairioms mintims, jis nusprendė, kad yra pakankamai stiprus susitvarkyti su problema pats ir centrą paliko.
„Išėjęs grįžau į Angliją ir kai porą kartų pavartojau, mane iš karto apniko mintys, kad negerai padariau. Pajaučiau kaltę. Supratau, jog vėl prasideda tokia pati melodija, kai grįžtu namo apsivartojęs. Jau buvau susitaikęs, kad vienas nesugebėsiu išsikapstyti. Turėjau minčių paskutinį kartą užkaifuoti ir tada važiuoti atgal į reabilitaciją“, – pasakoja A.Korsakovas.
Atsikėlęs kitą rytą ir viską permąstęs blaivia galva, jis suprato, kad tikrai turi grįžti į priklausomybių centrą. Pranešęs savo ketinimus draugei, Artūras sulaukė nustebusios jos reakcijos, o iš pradžių ji net netikėjo, kad jis rimtai nori gydytis.
„Ji galvojo, jog vėl prisidirbau ir noriu pabėgti. Bet ramiai pasikalbėjome, pasakiau, kad dabar esu pasiryžęs baigti programą ir gyventi normalų gyvenimą. Pavargau nuo 16 metų trukusios kasdienės įtampos, baimės, kai atrodo, jog tave kažkas gaudo. Nusibodo toks gyvenimas. Mane draugė net buvo pradėjusi vadinti psichologiniu namų teroristu. Neįsivaizduoju, kodėl ji su manimi buvo tiek laiko, ji nei rūko, nei geria... Man gėda už savo elgesį“, – pripažįsta A.Korsakovas.
Neįsivaizduoju, kodėl draugė su manimi buvo tiek laiko, ji nei rūko, nei geria... Man gėda už savo elgesį
Artūrui prireikė nemažai laiko, kol pripažino sau, jog reikia pagalbos ir vienas su priklausomybe negali susitvarkyti. Tam, kad tai suprastum, anot jo, reikia stipriai atsitrenkti į dugną.
„Mano dugnas buvo, kai vieną kartą grįžau namo ir manęs neįleido mama. Ji stovėjo ant slenksčio, verkė ir sakė, kad bijo mane įsileisti. Lauke buvo šalta, aš neturėjau, kur eiti, jaučiausi atstumtas ir niekam nereikalingas. Buvo minčių nusipirkti 4-5 dozes, susileisti auksinę adatą ir niekam nebetrukdyti, nekankinti savęs“, – neslepia A.Korsakovas.
Nors turėjo abejonių, Artūras ryžosi antrą kartą atvažiuoti į priklausomybių centrą. Visos neigiamos mintys jam dingo vos atvykus, kai pamatė, kokia atmosfera tvyro centre, o gyvenantys žmonės yra švytintys ir laimingi.
„Čia gyvenu paprasto žmogaus gyvenimą: prabundu ryte, padarau mankštą ir einu dirbti su savimi. Atsirado vidinė ramybė, kai man nebereikia galvoti, ar mane kas nors gaudo, ar ieško policija. Laisvo laiko nelabai turime, yra griežta dienotvarkė ir nusikalame nuo kojų taip, kad vakare atsigulę į lovą, iš karto užmiegame. Priklausomybę turintiems žmonėms reikia turėti kuo mažiau laisvo laiko, kad negalvotume apie vartojimą“, – sako A.Korsakovas.
Atsirado vidinė ramybė, kai man nebereikia galvoti, ar mane kas nors gaudo, ar ieško policija
Į priklausomybių centrą su visai kitokiu nusiteikimu atvykęs Artūras pripažįsta, kad per du gydymosi mėnesius buvo tik viena diena, kai buvo surūgęs. Tuomet jį apniko mintys apie draugę, ėmė svarstyti, kaip jai sekasi vienai gyventi, tačiau susiimti padėjo šalia buvę žmonės.
„Tą kartą leidau mintims mane užkovoti. Tačiau čia žmonės greitai pastebi, kad kažkas ne taip, kai visada vaikštai linksmas, o vieną dieną tampi susiraukęs. Nelikau vienas, pasikalbėjome ir nuvijau mintis šalin“, – teigia A.Korsakovas.
Džiaugiasi pasiryžęs keisti gyvenimą
Artūras sako, kad pats savo kintančio elgesio ir požiūrio nepastebi, tačiau jau girdi iš aplinkinių, jog jis pamažu keičiasi.
„Čia yra nustatytos tam tikros taisyklės, pavyzdžiui, negalima keiktis. Iš pradžių buvo sunku, bet dabar išgirdęs kitus keikiantis, net keista girdėti. Ko čia atvažiavau, jei nesikeisti?“, – tikina A.Korsakovas.
16 metų praleidęs vartodamas, A.Korsakovas pripažįsta kartais jaučiantis savigailą dėl iššvaistytų metų, tačiau stengiasi apie tai negalvoti. Kurį laiką jis dėl savo priklausomybės kaltino draugą, kuris pirmas pasiūlė jam vartoti, tačiau vėliau Artūrui atėjo suvokimas, kad niekas kitas nėra kaltas, tik jis pats.
„Kai pažiūriu į savo bendraklasius, visi jau su šeimomis, turi nuosavus butus, o aš nieko. Bet kiekvienam savo – turėjau tokį gyvenimą, tačiau man svarbiausia, kad pasiryžau jį keisti, o ne lėkti toliau“, – sako Artūras.
A.Korsakovas džiaugiasi, kad dėl gydymosi pagerėjo jo santykiai su drauge. Kalbantis telefonu jam malonu matyti besišypsančią ir besidžiaugiančią merginą.
„Prieš skambindamas, visada jai pranešu iš anksto, kada galėsime pasikalbėti, nes pas mus ribojami skambučiai. Ji visada pasidažo, laukia manęs, nuotaika net pačiam pakyla. Koks būdavau apsivartojęs ir koks dabar – du skirtingi žmonės. Ji net švyti, kai mato, kad aš blaivus“, – pasakoja Artūras.
Koks būdavau apsivartojęs ir koks dabar – du skirtingi žmonės
Prisimindamas savo ankstesnį gyvenimą, A.Korsakovas patartų kitiems narkotikų net neragauti, o jau pradėjus vartoti, stengtis kuo greičiau sustoti. Be to, jis atkreipia dėmesį, kad viešumoje apie priklausomybes yra per mažai kalbama, o ir teisėsauga, jo manymu, galėtų dirbti rimčiau.
„Man net suaugę narkomanai sakydavo, kad nevartočiau, nes įklimpsiu ir man to nereikia. O aš galvodavau, jog esu stiprus ir bet kada sugebėsiu sustoti. Viskas prasideda nuo lengvų svaigalų, o baigiasi kalėjimu arba mirtimi, geriausiu atveju – reabilitacija. Kiek mano draugų yra mirę jauni...“ – apgailestauja Artūras.
