Ilgai lauktas palengvėjimas
Prisiminusi prieš 15 metų išgirstą diagnozę, kad jiems su vyru natūraliai susilaukti mažylių nepavyks, Aistė atvirauja, jog tai sukrėtė, tačiau abudu su sutuoktiniu palyginti greitai nukreipė mintis į klausimą – taigi, kas toliau?
„Mes priėmėme žinią kaip faktą, kuris tiesiog yra toks. Kovoti su gamta nenorėjome, todėl nesvarstėme dirbtinio apvaisinimo ar kitų panašių būdų, tačiau priimti kažką į savo šeimą, rūpintis, dalintis meile labai norėjome, taigi liko vienas kelias – įsivaikinti. Minčių, ar apskritai reikia, kažkaip nebuvo, galbūt todėl, kad tikrai labai norėjime kuo nors rūpintis, jautėmės tam jau subrendę. Taigi mūsų laimė ir įvyko jau prieš 14 metų, kai įsivaikinome dukrytę, jai buvo metai ir du mėnesiai“, – pasakojo moteris.
Nors dažnai nuogąstaujama, kad kelias įsivaikinti yra labai sunkus, Aistė svarsto, kad gal dėl ryžto ar laukimo toks įspūdis jai nesusidarė. „Dalyvavome tėvystės kursuose, kurie yra privalomi, bet tai, manau, yra natūralu. O vėliau, kai jau viską susitvarkėme, mus įrašė į eilę šeimų, kurios nori įsivaikinti. Pats vaikučio laukimas netruko ilgai, užtruko vėliau dokumentacija, nes mūsų nė vieno iš vaikų dokumentai nebuvo sutvarkyti. Bet tai nesutrukdė jiems apsigyventi pas mus, mes iš pradžių tapome jų laikinais globėjais, jie apsigyveno pas mus, o tada jau tvarkėmės toliau“, – trumpai patirtimi pasidalijo Aistė.
Apibendrinus, kol visi reikiami dokumentai buvo sutvarkyti, prabėgo metai, bet Aistė šypsosi – juk tėvai vaikelio irgi laukia 9 mėn. – tai ir išeina panašiai. „Jei norėtume vesti paralelę, kažkiek galėtume, nors aš nesu linkusi to lyginti. Bet mes, kaip ir dauguma tėvų, nors galėjome rinktis, lyties nesirinkome. Taigi – laukėme ir galvojome, ką mums atneš gyvenimas. Apsibrėžėme tik amžių – iki metų, tačiau ir tai vėliau tapo nereikšminga. Mūsų dukrytei, kai susitikome, buvo metai ir du mėnesiai, bet mes iškart supratome, kad tai – ji“, – prisiminė pašnekovė.
Daugiausia jaudulio, juokiasi Aistė, jai buvo, kai jau sužinojo, kad bet kada gali paskambinti, pradėjo to laukti: „Įdomus laikas buvo, aš tikrai labai laukiau, bet visiškai nežinojome, kada tai įvyks. Lyg ir norėjosi pasiruošti, bet juk nežinojome nei lyties, nei amžiaus. Viena vertus, gyveni savo gyvenimą, kita vertus – nelabai ką gali planuoti, tiesiog lauki.“
Visgi, prisimena moteris, ta diena atėjo, sulaukę skambučio sutuoktiniai vyko į globos namus susipažinti su mergaite. „Dažniausiai vaikų namuose ilgiau būnantys vaikai kažkiek supanašėja tuo, kad jų akys taip nespindi, kaip kitų vaikų. O pas kiekvieną atėjusį, galintį įsivaikinti, jie tiesiog bėga. Mūsų dukrytė buvo kitokia, ji atėjo susipažinti, žaidė, bet jautėsi, kad ji turi tokio saugaus prieraišumo ženklų. Tą įžvelgėme ir vėliau, nes ji šeimoje atsivėrė pamažu. Tiesa, tą dieną, kai ją parsivežėme, jau nebuvo abejonių – žinojome, kad tai ji, kad norime auginti šią mergaitę. Apskritai, kai sėdėjome visi automobilyje, atėjo kažkoks ilgai lauktas palengvėjimo jausmas“, – išgyvenimu dalijosi pašnekovė.
Aistė šypsosi, kad tas jausmas, tas rūpestis atsirado patį pirmą vakarą – pamenu, gulime su vyru ir galvojame, ar jai viskas gerai, ar užmigo, ar gerai miega – tas jausmas užgimė iškart.
Stereotipų nebijojo
Įvaikinimo klausimas visuomenėje apipintas visokiais stereotipais, nuo nuogąstavimo dėl neišgydomų praeities žaizdų iki baimės paauglystėje išgirsti „jūs ne mano tėvai, todėl nieko jums neaiškinsiu“. Ar prieš priimant lemtingą sprendimą ilgai tenka svarstyti „už“ ir „prieš“?
Aistė atvirauja, kad net atsižvelgiant į tai, kad jų istorija prasidėjo prieš gerą dešimtmetį, kai tų mitų lyg ir buvo daugiau, nei pati apie juos galvojo, nei girdėjo iš visuomenės: „Tiesą sakant, sulaukėme labai daug palaikymo. Tiek iš artimos aplinkos, tiek iš tolimesnių bičiulių ar giminaičių. O dėl sunkumų, negaliu sakyti, kad jų bijojau, kažkaip nusiteikėme, kad bus visko.
Neturėjome užsidėję tik rožinių akinių, buvome apsisprendę auginti žmogų, augti kartu su juo. Kalbant apie paauglystę, dabar galiu jau drąsiai pasakyti – dalindamasi patirtimi su draugėmis, kurios augina panašaus amžiaus biologinius vaikučius, supratau, kad vaikų emocijos ir išraiškos panašios, tam visiškai neturi įtakos, ar šalia yra biologiniai tėvai, ar ne. Mes su draugėmis kalbamės lygiai apie tokias pat situacijas, taigi tos situacijos labiau sietinos su vaikų amžiumi, patirtimis, kai jie bando atrasti save ir pan., nei su giminyste“, – kalbėjo moteris.
Ir visgi, paklausta, dėl ko labiausiai nerimavo pati Aistė, moteris atvirauja, jog jai labiausiai viduje kirbėjo klausimas – ar pavyks, kaip pavyks užmegzti ryšį, prieiti prie to vaikelio. „Genai man tikrai nerūpėjo, man svarbiausia buvo, kaip mums pavyks bendrauti, atverti tą vaiką, sukurti abipusį pasitikėjimo ryšį, nes žinojome, kad visi tie vaikučiai juk turi trauminių patirčių dėl tokių nelengvų išgyvenimų. O dabar mes iš viso negalvojame apie tai, niekada negalvojau – ar aš juos pagimdžiau ar ne, negalvotų ir net nepagalvotų ir daugelis aplinkinių, jie tą žino tik todėl, kad mes nevengiame šios istorijos viešinti, siekdami skatinti žmones ryžtis vaikintis, o jei to nedarytume, aplinka tikrai neatskirtų“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Pasiryžo dar kartą
Aistė atvirauja, kad su dukrele megzti santykį pavyko sklandžiai, taigi neigiamų patirčių, kurios atbaidytų nuo antrojo vaikelio iš globos namų, tikrai nebuvo.
„Aš kaip ir sakiau, ji kiek uždaresnė, savarankiškesnė mergaitė. Iš pradžių leidome laiką kartu, vėliau plėtėme jai šeimos ratą, kaip ir patariama – supažindinome su seneliais, draugais. Kaip ir minėjau, šie vaikučiai turi trauminių patirčių, kurios tikrai yra sunkios, ir suaugęs jas sunkiai išgyventų, todėl mes suprantame, kad tik besąlyginė meilė gali padėti jas gydyti ir padėti jiems susiformuoti stuburą, augti ir gyventi gyvenimą kitaip. Bet vis dėlto, sakyčiau, kad viskas ėjosi tikrai sklandžiai, o jei reikėtų vertinti, manau, kad visiškai dukrytė apsiprato gal per pusmetį. Taip, kad jau tikrai sakyčiau, kad atsirado tvirtesnis ryšys“, – pasakojo moteris.
Prabėgus trejiems metams po dukrelės įsivaikinimo, sutuoktiniai ėmė svarstyti į šeimą priimti dar vieną vaikelį. „Iš pradžių galvojome, kad galbūt šį kartą norėtume kūdikėlio. Visgi, mus pakvietė susipažinti su berniuku. Aišku, jis buvo visai kitoks nei dukrytė. Jis taip prisirišo prie manęs nuo pirmos minutės, kad vėl iškart supratome, kad taip – tai jis. Beje, tas prisirišimas vyko labai ilgą laiką. Net dukrytei iš pradžių buvo toks šokas, nes jis net ir mano vyrą iš pradžių sunkiau prisileido – matyt, jam labai reikėjo mamos. Jis labai bijojo, kad jo ir vėl nepaliktų. Tiesa, reikėtų pridurti, kad sūnui buvo jau dveji, tad jo trauminė patirtis dar kitokia nei dukrytės. Taigi – taip pas mus atsirado sūnelis. Dabar žiūriu į juos abu jau paaugusius, dukrai 15-a, sūnui – 12 metų ir tikrai net neįsivaizduoju, kaip galėtume būti be jų“, – atviravo moteris.
Suprasti ir augti kartu
Kalbėdama apie sunkumus, Aistė pirmiausia atkreipia dėmesį, kad niekada negalvoja, jog jie yra dėl biologinio ar nebiologinio ryšio. „Kaip jau minėjau, bendraudama su kitomis šeimomis, matau, kad mūsų problemos yra visiškai tos pačios. Paauglystėje vaikai „bando“ tėvus, nesvarbu – biologiniai jie ar ne.
Moteris atvirauja, kad buvo etapų ir buvo žodžių, kurie galbūt nebuvo malonūs, tačiau pirmiausia, ką ji labai gerai suvokė ir visada sau primindavo, jog tai jų bandymas „pasitikrinti“. „Ne kartą yra apie tai kalbėta, beje, tai taikytina ne tik įvaikintiems vaikučiams. Ypač paauglystėje, bandydami atrasti save, išgyventi asmenybės pokyčius jie maištauja. Išlenda nuoskaudos, žaizdos – jie bando mus visokiomis situacijomis, lyg su klausimu – o ar tokį mane priimsi? O ar tokį? Gal sąlyginė meilė to neišgyventų, bet jei ji besąlyginė – taip, aš pykstu, taip galbūt pasielgei netinkamai, bet esmė – kad kas benutiktų vis tiek tave mylėsiu, to niekas nepakeis. Norėjau, kad jie tai suprastų, nes man atrodo, kad tai – svarbiausia“, – apie pamatinius dalykus kalbėjo Aistė.
Paklausta, kaip vaikai sužinojo ir priėmė žinią, jog jie su vyru nėra biologiniai tėvai, moteris atviravo, kad labiau šis klausimas palietė dukrą. „Kartą ji grįžo iš darželio, o jame buvo kalbėta apie vaikus, kaip jie atsiranda iš pilvelio. Dukrelė paklausė, kaip aš atrodžiau, kai ji buvo mano pilvelyje ir koks buvo pilvelis. Buvom su vyru nusprendę, kad tikrai neslėpsime įvaikinimo fakto, tik laukėme, kad ši tema pasirodys natūraliai.
Tada, kai ji to paklausė, supratau – kad tai tas momentas, kai turiu jai pasakyti, nes aš nemeluoju savo vaikams. Paaiškinau jai, kad ji gimė ne iš mano, o kitos moters pilvelio. Tačiau jos mama nemokėjo, negalėjo jos auginti, o mes su tėčiu – ir norėjome, ir laukėme, taigi dabar ir esame drauge. Kad mes, nepaisant to, norime ir darome viską, ką galime geriausio, dėl jų. O jei užaugusi kada norės susirasti savo tikrąją mamą, aš būtinai būsiu šalia ir padėsiu“, – apie nelengvą pokalbį su dukra pasakojo moteris.
Moteris atviravo, kad tai buvo pokalbis prieš miegą – jos ramiai viską aptarė, o vėliau mažoji apsivertė ant šono ir po kurio laiko užmigo. Aistė neslėpė, kad jautė, jog ši tema dukrai gali neduoti ramybės vėliau, todėl iš ryto ramiai pakartojo, kad kai tik norės vėl pasikalbėti, ar kils bet kokių klausimų, jausmų šia tema, ji visada bus pasirengusi išklausyti arba kalbėtis tiek, kiek norėsis.
Dėl sūnaus, pridūrė Aistė, šia tema didesnių klausimų nebuvo, nes jis buvo vyresnis. Be to, šis suvokimas nuolat buvo šeimoje, juk apie tai žinojo ir dukra, taigi visada buvo aišku – lyg natūralu, todėl tokio žinios išaiškėjimo fakto net nebuvo.
Meilės mainai
Pokalbio metu 2 vaikus su vyru įvaikinusi mama, anksčiau savanoriavusi Kūdikių namuose, o šiandien padedanti šeimoms, kurios planuoja įvaikinti ar jau tai padarė, bet patiria sunkumų, ne kartą atkreipė dėmesį į itin svarbų dalyką – įvaikinimo suvokimą visuomenėje.
„Man labai keista, kad mes apie vaikų priėmimą į šeimą kalbame tik iš tos perspektyvos – ką mes jiems duodame, kiek mes jiems galime duoti ar padėti. Aš tai matau visai kitaip – juk tai meilės mainai. Ir mums jų reikėjo, ir jiems mūsų. Mes norime padėti jiems užsiauginti stuburą, tapti tvirtomis asmenybėmis, suteikti meilę ir šilumą, bet kartu patys iš jų gauname neįkainojamų dalykų, kurių mums irgi labai reikėjo. Man net sunku būtų įvardinti, kiek aš paaugau, subrendau, kaip mama, kaip asmenybė. Kiek visko jie mane išmokė, motinystė man yra Dievo dovana“, – emocingai kalbėjo Aistė.
Moteris atviravo, kad iš dalies ir vaikų pastūmėta ėmė savanoriauti tiek kūdikių namuose, tiek padėti žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Pašnekovė įsitikinusi, kad tik per savo pavyzdį galime išmokyti vaikus, kaip padėti kitiems, būti empatiškiems, todėl jų auginimas neabejotinai augina ir pačius tėvus.
