Pirmieji bandymai vartoti narkotikus Vytautą ir užklupo būtent ten, kalėjime, sulaukus 21-ų. „Prisimenu, kad pirmiausia gėrėme alkoholį, o tada pradėjome vartoti narkotikus. Aplink mane visi vartojo, todėl ir aš buvau prie kompanijos. Pirmas kartas man visai nepatiko. Tačiau po jo sekė antras, trečias ir taip užsikabinau“, – pasakoja pašnekovas.
Jis priduria, kad narkotikai buvo jo kasdienybė – juos vartodavo kasdien, o tam, kad gautų dar vieną dozę, eidavo vogti. „Kodėl žmonės pradeda vartoti? Mano atveju tai buvo neturėjimas, ką veikti. Turėjau pinigų ir nežinojau, kur juos padėti. Gaudavau jų ir iškart eidavau į „tašką“.
Tik atsidūręs dugne ir pamatęs, kad nieko nebeturi gyvenime, gali pradėti keistis.
Ligoninėje praleido metus
Nuo 21 metų heroiną pradėjęs vartoti Vytautas sako, kad lūžiu gyvenime tapo sunki liga. „Nukritau gatvėje, netekau sąmonės ir atsibudau reanimacijoje. Paaiškėjo, kad man – kraujo vėžys ir situacija rimta, buvo paliestas mano stuburas, suparalyžiuotos kojos. Tuo metu aš jau turėjau didelį narkotikų vartojimo stažą, todėl gydytojai sakė, kad nelabai kuo gali man padėti, nes mano organizmas nualintas. Tada aš prisiminiau Dievą ir pradėjau prašyti jo pagalbos. Sakiau, jeigu leis man išsikapstyti, tikrai mesiu kaifuoti. Prižadėjau ir sau, ir jam mesti“, – pasakoja Vytautas.
Davęs sau ir Dievui pažadą Vytautas iš tikrųjų pradėjo sveikti. Jam buvo taikomas gydymas – chemoterapija, švitinimas, tad ligoninėje teko praleisti visus metus, o dar pusmetį – reabilitacijoje, kur reikėjo iš naujo mokytis vaikščioti.
„Sugrįžau namo, tačiau senas gyvenimo būdas manęs niekaip nepaleido – narkotikai vėl sugrįžo ir sugrįžo taip, kad atsidūriau kalėjime. Ne kartą už įvairius nusikaltimus teko pabuvoti įkalinimo įstaigoje, tačiau tada gavau net ketverius metus už narkotikų platinimą. Kalėjime ir toliau intensyviai vartojau, žudžiau save, vis gulėdavau ligoninėje, kur gydytojai kartojo, kad taip gyvendamas tik mirties sulauksiu“, – pasakoja pašnekovas. Jis priduria, kad prisiminė savo žodžius, kuriuos ištarė sužinojęs apie ligą, ir savo pažadą Dievui. Tai buvo ženklas, kad reikia kažką daryti.
Vytautas suprato, kad, jeigu nesustos, rezultatas bus tas pats, tad nusprendė, jog metas keistis.
Pirmą kartą kreipėsi pagalbos
Per tuos dešimtmečius, kai vartojo narkotikus, vyras nė karto neieškojo pagalbos, tačiau išėjęs iš kalėjimo jis jau turėjo telefono numerį, kuriuo paskambino kunigui ir priklausomybių konsultantui Valdui Miliauskui.
„Pradžia man buvo labai sunki, nors ir buvau motyvuotas. Turėjau perlipti per save. Pagalba iš šalies tuo metu yra tiesiog būtina. Man padėjo Valdas, darbuotojai, turėjau ir globėją. Dabar esu integracinėje fazėje. Susiradau darbą, kuris man patinka, toliau sveikstu, vaikštau į susirinkimus, kalbuosi su pastoriumi Emanueliu Kinu. Tas pažadas Dievui man padeda sveikti – jau daugiau kaip dvejus metus nevartoju“, – pasakoja Vytautas.
Paklaustas apie šeimą, nedaugžodžiauja. Sako, kad pagalbos tikrai sulaukęs sunkiausiais savo gyvenimo momentais, kai užklupo liga, tačiau atgauti jų pasitikėjimą nėra lengva.
„Žmogui niekas negali patarti, – tik jis pats turi žengti žingsnį, ir dažnai tai reiškia, kad esi dugne, kaip kad buvo ir man. Yra daug pavyzdžių, kai priklausomus žmones atveža tėvai, mamos, tačiau tai neveikia. Tik atsidūręs dugne ir pamatęs, kad nieko nebeturi gyvenime, gali pradėti keistis. Sveikimo procesas ilgas ir kiekvienam skirtingas. Tuo metu labai svarbu šalia turėti žmones, su kuriais būtų galima pasikalbėti, nes priklausomi žmonės yra su savo tarakonais – išdidūs, bet tuo pačiu ir labai pažeidžiami, jautrūs. Geriausiai priklausomus žmones gali suprasti tie, kurie patys ėjo šituo keliu.
Šiandien aš esu tikrai daug laimingesnis nei tada, kai vartojau. Aš net neįsivaizdavau, kad galima taip gerai gyventi. Dirbu mėgstamą darbą, niekada nesijaučiu pavargęs, mano nuotaika gera, turiu, su kuo pasikalbėti. Aš niekada gyvenime nesu dirbęs. Būčiau žinojęs, kad darbas gali suteikti tokį malonumą, manau, mano gyvenimas būtų pasisukęs visai kitaip. Dabar svajočiau gyventi visiškai savarankiškai, turėti namus, susirasti antrąją pusę. Tiesiog gyventi įprastą gyvenimą – kaip visi žmonės“, – sako Vytautas.
