Suderinti automobilius ir mokytojavimą nėra paprasta, tačiau Edvinui, nuo mažens mylėjusiam automobilius, o pedagoginę veiklą pamėgusiam visai neseniai, tai padaryti pavyksta puikiai.
Polinkis nuo mažų dienų
Edvinas svarsto, kad, viena vertus, jo gyvenimas sukasi tokia linkme, kokia jis ir įsivaizdavo – prie automobilių, automechanikos dalykų, kita vertus, vienu profesiniu posūkiu jis labai nustebino tiek patį save, tiek savo artimuosius.
„Nuo mažumės buvau kaime, augau jame. Tėtis buvo ūkininkas, žmogus prie technikos. Iš jo vaikystėje ir mokiausi visokių automechanikos dalykų, man tai buvo įdomu, todėl labai didelių dvejonių, ką noriu veikti, nebuvo“, – atviravo pašnekovas.
Kadangi dvejonių dėl to, su kuo sieti savo ateitį, Edvinui nebuvo, po 10-ies mokyklos klasių jis nusprendė stoti į Marijampolės profesinio rengimo centrą ir pasirinko būtent automechaniko specialybę.
Pasiteiravus, kaip į tokį jo pasirinkimą reagavo bendraklasiai, pašnekovas neslepia, kad dalis palaikė, tačiau kiti ir pasišaipė.
„Bet man tai nebuvo labai svarbu, aš žinojau, kad ten baigsiu vidurinę ir įgysiu specialybę. Be to, aš mačiau ir savo brolį, kaip jis išėjo į profesinio rengimo centrą, beje, irgi tą pačią specialybę, todėl, atrodo, kad gal jau net tada žinojau, kaip čia viskas bus“, – pasakojo Edvinas, kuris apskritai vienas iš pirmųjų pasirinko pameistrystės mokymosi formą.
Pradėjęs mokytis profesinio rengimo centre to nė kiek nepasigailėjo ir dėl atmosferos.
Tiesa, pašnekovas pridūrė, kad pradėjęs mokytis profesinio rengimo centre to nė kiek nepasigailėjo ir dėl atmosferos: „Ten visi buvo draugiškesni, mažiau intrigų, patyčių, žeminimo. Man daug labiau patiko nei mokykloje.“
Laikas parodė, kad vaikinas tikrai neklydo, automechanikos mokslai jam sekėsi puikiai. Jaunuolis labai domėjosi savo pasirinkta profesija ir svajojo kuo greičiau žinias pritaikyti realioje darbo vietoje. Kai Marijampolės profesinio rengimo centras pradėjo įgyvendinti ES lėšomis finansuojamą pameistrystės projektą „Marijampolės profesinio rengimo centro mokinių praktinių įgūdžių įgijimas realioje darbo vietoje“, vaikinas buvo vienas pirmųjų, kuris pasirinko pameistrystės mokymosi formą.
Ši mokymosi forma suteikė galimybę ne tik mokytis, bet ir užsidirbti. Pameistrystės transporto įmonėje metu Edvinas 70 proc. laiko praleido darbo vietoje dirbdamas ir mokydamasis tiesiogiai iš kvalifikuotų mechanikų, o likusius 30 proc. – profesinėje mokykloje.
Kaip pasakoja pats Edvinas, šis pasirinkimas jam suteikė puikią galimybę „pasimatuoti“ pasirinktą profesiją. Jaunuolis pamatė realias darbo sąlygas, jam buvo mokamas atlyginimas, suteikiama meistro pagalba ir mokymai tiesiog darbo vietoje.
Edvino atveju, ši profesinė patirtis tik patvirtino jo pasirinkimą, o šiandien vaikinas pritaria ir savo mokytojams, kurie teigia: kiekvienas, pradedantis pameistrystę, turi degti aistra savo profesijai ir norėti tęsti darbą šioje srityje.
Pabaigęs pameistrystę, Edvinas metus toliau dirbo toje pačioje įmonėje, kartu mokėsi kolegijoje ir galiausiai gyvenimo vingiai jį vėl atvedė į Marijampolės profesinio rengimo centrą, bet šįkart jau ne kaip studentą, o kaip automechanikos mokytoją.
To iš savęs nesitikėjo
Šiandien Edvinas gali prisistatyti ne tik kaip puikus automechanikas, tačiau ir kaip Marijampolės profesinio rengimo centro automechanikos specialybės mokytojas. Tokio amžiaus mokytojų nėra daug, todėl Edvino istorija išskirtinė. Jis kilo vienu laipteliu po kito – nuo mokinio, pameistrio, savo srities žinovo iki profesijos mokytojo.
Tokio amžiaus mokytojų nėra daug, todėl Edvino istorija išskirtinė.
Žvelgdamas atgal į šį kelią jaunas vyras šypsosi, kad nueita ir išmokta tikrai nemažai. „Ūkyje mokėjau daug praktinių dalykų, čia išmokau dar teorinių ir techninių, prisidėjo dar daug kitų iki tol nežinotų. Galiausiai, apie tai, kaip veikia verslas, ką reiškia administravimas. Supratau, ką reiškia dirbti su žmonėms, ir net termino „klientas visada teisus“ esmę“, – šypsosi pašnekovas.
Vis tik labiausiai karjeros vingiuose Edviną nustebino netikėtas skambutis iš Marijampolės profesinio rengimo centro, kuriame mokslus jau buvo baigęs. Profesinio rengimo centro vadovai, neabejodami vaikino profesionalumu, nutarė jam pasiūlyti mokytojo kėdę. Pašnekovas juokiasi, kad tada tikrai nustebo.
„Net pasitariau su tėvais, ką jie mano. Bet jiems šita mintis patiko. Aš gerai pagalvojau ir tariau sau – na, nieko neprarasiu, galiu pamėginti. Ir štai, nors visiškai niekada apie tai negalvojau, aš mokytojas“, – konstatuoja marijampolietis.
Paklaustas, ar pedagogo darbe mažiau ar daugiau iššūkių, nei manė, Edvinas juokiasi – niekada apie tai negalvojo, todėl pasakyti sunku. „Įsivažiavau, man regis, visai lengvai.
Aišku, jaudulio prieš pirmas pamokas pradžioje buvo, bet šiandien jau apsipratau su savo darbu“, – tikino pašnekovas. Edvinas atvirauja, kad jam didžiausia paskata tai, jog mokiniams patinka jo pamokos, jie noriai ateina, klausosi, vadinasi, jis viską daro ta kryptimi, kuria reiktų.
Mokytis visą gyvenimą
Nors Edvinui dar tik 22-eji, jau nueitas įkvepiantis profesinis kelias, tačiau pats pašnekovas juo nesididžiuoja, labiau džiaugiasi, kad gali savo žiniomis pasidalinti su kitais. Pašnekovas dalinasi, kad labai aiškiai pastebi barjerą tarp kartų, jog su šių dienų jaunimu reikia bendrauti visiškai kitaip, ko galbūt ne visada gali vyresnio amžiaus mokytojais.
„Jie neretai ir patys sako, mes ateiname pas jus, nes jūs jaunas, žinot visokių naujovių, papasakojat. Aišku, mokyti nėra lengva, turi ir išmokyti, ir pareikalauti rezultato, tačiau bendrą kalbą mums rasti, man regis, tikrai pavyksta“, – kalbėjo Edvinas.
Antrus metus mokytojaujantis marijampolietis dar ir pajuokauja, kad per šį laiką suprato ir kitą dalyką – vis tik būti mokiniu yra tikrai lengviau nei mokytoju. „Ateini, paklausai, pasimokai ir eini. O mokytojas vis tiek prisiima atsakomybę, už tai, ką sako, ko moko. Kaip tai daro. Norisi iš tiesų jiems paaiškinti įdomiai, kad jie suprastų, kad jiems tai būtų naudinga“, – atvirauja pašnekovas.
Paklaustas, ar profesinės mokyklos mokytojo kėdė – tarpinė ar ilgalaikė stotelė, Edvinas svarsto, kad kol kas jaučiasi čia puikiai. Šiuo metu suderina ir tai, kas jam visada teikė didžiausią malonumą – automechaniką, ir naują pedagoginę veiklą, kuri leidžia jam dalintis srities žiniomis ir įdomybėmis su jaunąja karta.
Kasdien bendraudamas su mokiniais ir pats vis išmoksta ko nors naujo.
Galiausiai, Edvinas priduria, kad kasdien bendraudamas su mokiniais ir pats vis išmoksta ko nors naujo – tiek profesine, tiek visuomenine prasme. „Aš prisimenu ir save, kai tik atėjau mokytis į profesinę mokyklą. Radau čia, kaip minėjau, gerą atmosferą, todėl stengiuosi ir pats tokią sukurti“, – sako profesijos mokytoju dirbantis 22-erių marijampolietis. Edvinas tikino, kad nevengia savo mokinių padrąsinti eiti pirmyn ir dėti visas pastangas siekiant savo tikslų.
Edvinas Černauskas dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotame projekte „Marijampolės profesinio rengimo centro mokinių praktinių įgūdžių įgijimas realioje darbo vietoje“, kurią įgyvendina Marijampolės profesinio rengimo centras.
