Praėjusio sekmadienio popietę pravėriau sunkias Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kėdainių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (PGT) duris. Savo kabinetėlyje antrajame aukšte įsitaisęs manęs sutartam pokalbiui laukia Pirmosios pamainos vadas, vidaus tarnybos vyresnysis leitenantas Arūnas Daukša (43 m.).
„Nepažadu, kad galėsime ramiai pasikalbėti. Šiandien – viena ramesnių dienų, tačiau bet kurią sekundę gali sukaukti sirena“, – perspėja pamainos vadas.
Sulig tais žodžiais visame gaisrinės pastate pradeda klykti kone kraują stingdanti sirena. Delnais suspaudžiu ausis. „Va taip ir būna: dieną ar naktį suklykus aliarmui daliai sekundės sustoja širdis. O kuomet ji vėl pradeda plakti, pasileidi bėgti automobilio link ir skubėti į iškvietimą“, – šypteli dvidešimt trejus metus ugniagesio gelbėtojo darbą dirbantis, pamainai dvidešimt dvejus vadovaujantis A.Daukša.
Uch, iškvietimas. Moteriškas, skardus balsas iš Bendrojo pagalbos centro (BPC) praneša, kad P.Lukšio gatvės daugiabučio laiptinėje, antrajame aukšte, kibirkščiuoja laidai, po visą aukštą pasklidęs svilėsių kvapas. Pamainos vadas išsiunčia „antrąjį skyrių“. Tai – vienas paprastesnių iškvietimų, į kurį skuba du jo pavaldiniai. A.Daukšai važiuoti nereikės. Jis pasilieka centre.
Blaškėsi tarp policijos ir ugniagesybos
– Arūnai, ar studijavote ką nors, kas susiję su ugniagesyba?
– Nieko panašaus (šypteli). Baigiau Kėdainių „Atžalyno“ vidurinę mokyklą, po to aukštesniojoje Kauno technikos mokykloje krimtau autotechniko mechaniko mokslus. Juos baigęs sugrįžau į gimtąjį miestą. Galbūt dabar taip yra, kad jaunimas nori išbandyti laimę Kaune ar Vilniuje, bet aš neįsivaizdavau savęs gyvenančio kitame mieste. Vaje, nė nebuvo svarstymo likti didmiestyje.
Sugrįžęs metus padirbėjau vienoje firmoje, tačiau atėjo 1993-ieji, metai, kai viena po kitos užsidarinėjo įmonės. Sunkūs laikai. Žinojau, kad reikia ieškoti kitos veiklos.
– Na, taip, bet iš tūkstančių kitų veiklų visame pasaulyje, be autotechnikos, pasirinkote darbą priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje?
– Sėdėti prie tekinimo staklių ir visą dieną tekinti metalą man nepatiktų. Ne todėl, kad tai kuo nors „blogas“ darbas – tiesiog man nebūtų įdomu. Man visada patiko iššūkiai ir nemonotoniškas darbas. Tiesą pasakius, rinkausi tarp policijos ir ugniagesybos. Man patinka veiksmas, buvimas tarp žmonių ir jausmas, kad esu reikalingas, kad galiu padėti. Nebijau atsakomybės ir man nepatinka likti kažkur kamputyje, nuošalyje.
Kartais į gaisrinę ateina darželinukai ar mokinukai su auklėtojomis ir manęs klausia, kodėl dirbu šitą darbą, kuo jis man patinka? O aš tada pasiteirauju, kodėl gi jų mokytojos dirba mokytojomis? Atsakymas paprastas: todėl, kad toks pašaukimas. Todėl, kad tai daryti patinka. O gal dar ir tai, kad didelės raudonos garsiai klykiančios mašinos man patiko jau nuo vaikystės? (pasvarstęs nusijuokia).
Sudėtingiausia – įvykio vietoje išvysti savą žmogų
– Na, ateinate, prisistatote: „Sveiki, esu Arūnas Daukša ir noriu dirbti pas jus.“ Kas tada? Kaip atrodo pirmoji jūsų darbo diena? Ar paveikslas realybėje buvo toks, kokį jį spėjote nusipiešti prieš pirmąkart praverdamas gaisrinės duris?
– Tuo metu užteko porą savaičių vaikščioti į gaisrinę darbo dienomis ir mokytis, skaityti knygas. Paskui būdavai priskiriamas į kurią nors pamainą – tą, kurioje tuo metu trūkdavo žmogaus. Taip pastudijavęs, patekau, jeigu gerai prisimenu, į ketvirtąją pamainą. Per pirmąją mano budėjimo parą kilo du gaisrai. Gedimino gatvėje degė tuomet joje dar veikusi ūkinių prekių parduotuvė, vėliau užsiplieskė garažai P.Lukšio gatvėje.
Tais laikais gaisrų apskritai būdavo daugiau. Galbūt dėl to, kad buvo daugiau apleistų ūkinių pastatų, žmonės laikė daugiau gyvulių, o daržinės ir fermos buvo pilnos šieno. Tiesa, avarijų būdavo mažiau.
– Ar neišgąsdino toji pirma budėjimo para? Ar knygose būsimasis ugniagesys gelbėtojas Arūnas rado patarimų, kaip suvaldyti stresą?
– Baimė? Nežinau, kas yra baimė, veikiausiai (šypteli). Pirmoji mano budėjimo para buvo žiemą. Šlapia, sniego daug, visokių nepatogumų. Tai tiek. Bet tai, kad esu permirkęs, peršlapęs, supratau tik tada, kai po gaisrų sugrįžome į gaisrinę. Dalykas tas, kad įvykio vietoje tu apie tai negalvoji. Tu nesvarstai patogu tau ar nepatogu. Šalta ar karšta. Tu pamiršti viską. Tu tą dieną gali baisiai sirgti, tau gali žvėriškai ką nors skaudėti. Tačiau tik pakilęs iš savo vietos gaisrinėje apie nieką kitą nebegalvoji. Tikslas ir jausmas tik vienas – reikia atlikti savo darbą.
– Dvidešimt treji metai kovos su gaisrais... Vadinasi, nėkart nebuvo baimės akimirkų, nebuvo nemalonių įvykių, kuriuos prisiminus kūnas pagaugais nueitų?
– Na, baisu nebuvo. Niekada. Bet atsitiko vienas labai labai nemalonus įvykis. O kas ugniagesiui gelbėtojui yra nemalonu? Skubėdamas į iškvietimą tu niekada nežinai, kam atsitiko nelaimė. Važiuoji suteikti pagalbą kad ir koks žmogus būtų bėdoje. Ir nemalonu tada, kai joje atvykęs randi savą žmogų (nutyla). Mano giminaitis pateko į avariją, man ir mano pamainos ugniagesiams gelbėtojams teko vykti į įvykio vietą.
Vaikai apie dideles raudonas mašinas nebesvajoja?
– Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba – ta, kuria Lietuvos gyventojai pasitiki labiausiai. Kodėl, kaip jūs manote, atsilieka jūsų kolegos – policijos pareigūnai, galų gale, medikai?
Pirmoji mano budėjimo para buvo žiemą. Šlapia, sniego daug, visokių nepatogumų. Tai tiek. Bet tai, kad esu permirkęs, peršlapęs, supratau tik tada, kai po gaisrų sugrįžome į gaisrinę.
– Manau, kad policijos pareigūnai turi labai daug darbo ir privalo spėti visur. Jų liko mažiau, bet darbo jiems liko tiek pat, jeigu ne padaugėjo. O mes turime mažiau darbo ir pakankamai pajėgų. Jos labai gerai išdėstytos. Kėdainiuose – pagrindinis mūsų centras, rajone – dar devynios ugniagesių komandos. Jeigu mūsų sumažės, nebespėsim, kuo daugiau žmonių nuvilsime, atvyksime ne laiku, nuostoliai jiems bus didesni – didesnio sulauksime ir nepasitenkinimo.
Sugrįžta į įvykio vietą išskubėję pirmosios pamainos ugniagesiai gelbėtojai. Paaiškėja daugiau detalių, o A.Daukša išsyk kontaktuoja su BPC: „Įvykis užfiksuotas Kęstučio gatvėje. Garažų bendrija „Motoras“. Toks ir toks pilietis, gimęs 1976 metais, kūreno laužą pusės kvadratinio metro plote, šildėsi padangoje degindamas laidus. Kuomet ugniagesiai gelbėtojai atvyko, padanga buvo beveik sudegusi. Jie išpylė dvidešimt litrų vandens.“
Pamainos vadas susikaupia, supildo dokumentus, atlikęs pareigą, atsigręžia į mane. Šypsena išduoda – galime tęsti „išpažintį“.
Kovos su ugnimi liko nedaug
– Kiek laiko vidutiniškai užtrunka suvaldyti ugnį pastate?
– Galime ir per dvidešimt–trisdešimt minučių tai padaryti. Pradžioje iš namų išnešame viską, kas yra vertinga, stengiamės išsaugoti. Tačiau dar kelias valandas praleidžiame įvykio vietoje. Reikia kažkur kažką išardyti, perpilti. Mes privalome užtikrinti, kad pakartotinai nekiltų gaisras. Iš namų išnešame sudegusius, rūkstančius čiužinius. Turime viską sutvarkyti.
Tuo darbas dar nesibaigia. Grįžę tvarkome, plauname automobilius, tikriname žarnas, žiūrime, ar niekas neužsikimšo. Mašina be vandens mums – ne mašina. Pripildome cisternas vandens. Grįžę į gaisrinę, sakykime, devintą valandą vakaro dar maždaug dvi valandas tvarkomės, ruošiamės kitam išvažiavimui.
– Esate statutiniai pareigūnai – ugniagesiai gelbėtojai. Iš šono gali pasirodyti, kad pagrindinė ir vienintelė jūsų misija – kova su ugnimi. Na, dar kartas nuo karto jums tenka iš medžio iškelti kokį paklydusį kačiuką… Kaip yra iš tiesų?
– Taip, pagrindinė mūsų misija – kova su ugnimi. Tačiau darome daug daugiau. Tiesą pasakius, jeigu prieš dvi dešimtis metų gaisrai sudarė didžiąją įvykių dalį, šiandien, sakyčiau, jie – mažesnioji iškvietimų priežasčių dalis.
Avarijose, jeigu reikia ištraukti prispaustus žmones, pjaustome automobilių kėbulus. Iš automobilių gali ištekėti degieji skysčiai, tepalai, turime juos likviduoti, kad nekiltų gaisras ir kad medžiagos nepatektų į vandenį ar dirvožemį. Bendradarbiaujame su policijos pareigūnais, padedame patekti į jiems reikiamas patalpas.
Štai Smilgos gatvėje ant šaligatvio nukrito balkonas – įvertiname situaciją, einame į butą, žiūrime, kokia padėtis, ar tikėtina, kad gali byrėti ir kitos jo konstrukcijos. Ruduo–žiema – vėjuotas laikas, ant kelių virsta medžiai, šaliname juos nuo važiuojamosios dalies. Greitosios medicinos pagalbos automobilis užklimpo – važiuojame ištraukti.
Medikams padedame iš namų išgabenti sunkiasvorius pacientus arba patekti pas juos į namus. Lipame kopėčiomis per langą, jeigu jis uždarytas arba taip patekti negalime, įvertiname, kaip mums elgtis, kad žmonės patirtų mažiau žalos – daušime langą arba laušime duris.
Viena vertus, veiklos tiek daug ir ji tokia įvairi, kad su tuo nesusidūręs galbūt nė nepagalvotum. Tačiau mums tai – kasdienybė. Mums tai – darbas, kurį pasirinkome dirbti ir stengiamės atlikti kuo geriau bei kuo operatyviau.
Kėdainiečiai gali jaustis saugūs
– Kokią techniką šiandien turi Kėdainių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesiai gelbėtojai? Kėdainiečiai galėjo ir gali jaustis saugūs ir užtikrinti dėl savęs?
– Būtent – galėjo, gali ir galės. Esame pasiruošę reaguoti į bet kokį iškvietimą. Turime visą gaisrų gesinimo ir gelbėjimo techniką.
Garaže stovi paruoštos dvi autocisternos. Viena jų – 3 kubų talpos, kita – 2,7 kubų. Turime autokopėčias, kurios mus kelia į trisdešimt dviejų metrų aukštį. Praktiškai, galime užkopti ant dešimties aukštų daugiabučio.
Garaže taip pat stovi rezervinė autocisterna, 2 400 tonų vandens talpos, su putokšliais ir žarnomis. Joje atsarginės gelbėjimo įrangos nėra. Jeigu sugestų kitas automobilis, persikrautume iš pastarojo.
Turime du komplektus įrangos gelbėti žmones iš eismo įvykių. Turime valtį.
Taip, mes neturime narų ir cheminio automobilio, jeigu išsipiltų neaiškus skystis, mes galime atlikti, sakykime, pirminę žvalgybą iš tam tikro atstumo, aptverti įvykio vietą. Tačiau kai mes išsiruošiame į tokį įvykį, pas mus jau skuba kolegos iš Kauno, kadangi BPC juos būna informavęs.
Kėdainių ugniagesiai gelbėtojai visada pasiruošę reaguoti. Miesto ir rajono gyventojai gali būti ramūs.
– Per kiek laiko ištuštėja jūsų turimas automobilis su, regis, milžiniška trijų tonų vandens talpykla?
– Per greitai (taria nė nemirktelėjęs). Na, priklausomai nuo to, kiek vandens švirkštų prijungta ir kokiu spaudimu leidžiame vandenį. Jeigu vanduo leidžiamas maksimaliai – gali neužtekti ir penkioms minutėms.
Geriausi „tyrėjai“ – kaimynai
– Arūnai, ne paslaptis, kad šiame technologijų amžiuje žmonės yra pamėgę į socialinius tinklus kelti vaizdo įrašus, kadrus, fiksuotus kartais net pačiose kraupiausiose įvykio vietose. Ar Kėdainių ugniagesiai gelbėtojai irgi neatsigina žiūrovų?
– (šypteli) Važiuojančius į gaisrą mus neretai lydi kolona automobilių. Vienas automobilis ar net keli. Daugiausia esu suskaičiavęs vienuolika. Pamato mus, lekiančius gatve, „prisikabina“ iš paskos, lydi. Dažnai net iki kol nusukame į bekelę.
Na, nelabai ką ir galime pasakyti tol, kol „stebėtojai“ netrukdo mums dirbti savo darbo, bet… visko pasitaiko. Kartais paskui mus jie įsuka į pat kiemą ir netgi mašiną pastato šalia. O mums staiga reikia atsitraukti, kad įvažiuotų ir šalia sustoti galėtų kita ugniagesių gelbėtojų mašina. Tad kartais tam tikras konfliktas kyla. Taip elgtis negalima.
– Kaip ten sakoma: džiaugiasi lietuvis, kai kaimyno namo stogas dega… Ar kaimynai gaisro metu mėgsta įkišti ir savąjį trigrašį?
– Dažniausiai vos tik patekus į pastato vidų pradeda aiškėti gaisro kilimo priežastys. Jeigu neaišku – aiškinamės ir ieškome priežasties. Kaimynai, tiesa, dažnai net neprašomi stengiasi ištiesti mums pagalbos ranką – jie iškart pasakoja apie ten gyvenančio žmogau žalingus įpročius, pomėgius, gyvenimo būdą.
– Vadinasi, dažnai gaisrai kyla dėl tokio neatsakingo žmonių elgesio? Ar dvidešimt pirmajame amžiuje dar pasitaiko atvejų, kad žmogus ne tik vartoja alkoholį, bet ir rūko lovoje, o nuo nuorūkos užsidega namai?
– Na, va, galime aptarti didžiausias žmonių klaidas. Jų, aišku, buvo, yra ir bus. Dažniausiai žmonės rūpinasi namais, išsivalo kaminus... Bet tikrai nestinga atvejų, kuomet gaisras kyla nuo ne vietoje numestos nuorūkos. Atvykstame, o aplink namus vaikšto neblaivus pilietis. Kad pas tvarkingą, normalų žmogų kas užsidegtų – pasitaiko retai. Dar, būna, gaisras kyla dėl išsiblaškymo: užsikaitė moteris puodą ant dujinės, pamiršo, užrakino duris ir pas kaimynę kavos gerti išėjo.
Vaikai nesvajoja vilktis ugniagesių uniformų
– Arūnai, minėjote, kad į Kėdainių priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą neretai užsukantys darželinukai ar jaunesniųjų klasių moksleiviai. Ar dažnas jų valiūkiškai pažada jums užaugęs tapti jūsų kolega?
Važiuojančius į gaisrą mus neretai lydi kolona automobilių. Daugiausia esu suskaičiavęs vienuolika. Pamato mus, lekiančius gatve, „prisikabina“ iš paskos, lydi. Dažnai net iki kol nusukame į bekelę.
– Retai (juokiasi).
– Dievaži, tai ką gi tokio pasakojate jiems, įbauginate?
– Tai kad kaip tik vien gerus dalykus pasakojame (šypteli). Jie pasidžiaugia, kad va, dėdė ar vyresnis pusbrolis šitą darbą dirba. Mažyliai juk plepūs, nori pasipasakoti. Bet išties, jūsų klausimas privertė ne juokais susimąstyti – pagal vaikų, pas mus ateinančių susipažinti, kiekį – nedaugelis pasako, kad nori būti gaisrininku.
Žmonos į pamainą išleidžia neramia širdimi
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti ugniagesys gelbėtojas?
– (ilgokai svarsto) Žmogus, nebijantis kraujo. Nebijantis aukščio. Nebijantis pažvelgti į mirusį žmogų. Pastarasis dalykas jauniems žmonėms būna labai sudėtingas. Vienas mano bendradarbis negalėdavo prieiti prie mirusio žmogaus. Jis gali ir neiti – nueis kitas. Juk atvyksta ugniagesių gelbėtojų komanda. Mes dirbame komandoje ir elgiamės kaip komanda. O bendras darbas prasideda vos susėdus į automobilį. Vairuotojas vairuoja, aš sėdžiu greta jo, priekyje, renku informaciją, žiūriu maršrutus, dėliojuosi. O automobilio gale sėdintys ugniagesiai gelbėtojai išsidalina užduotis – kas kurią gelbėjimo ar gaisro gesinimo įrangą ims, kas ką darys.
Didžioji dauguma komandos narių dirba drauge jau dešimt–dvidešimt metų ir viską žino mintinai. Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje prie kompiuterio lieka kuris nors iš ugniagesių gelbėtojų. Su racijos ar telefono pagalba padeda pasiekti įvykio vietą, panaviguoja, jeigu reikia, jau pakeliui į gaisrą nupasakoja, kur artimiausias vandens telkinys, kuriame būtų galima užsipildyti cisterną. Mes kalbamės ir tariamės. Gaisre juk nebūni vienas.
Esame penki–šeši žmonės, rimtame įvykyje – ir dar daugiau. Nuolat palaikome kontaktą su BPC. Visada yra su kuo pasitarti. Dažniausiai tie, kurie čia įsidarbina, ir pasilieka. Tas, kuriam baisu, kuriam tai atrodo labai pavojinga – tas, matyt, čia net neateina. Ieško savęs kitur.
– Ar ugniagesių gelbėtojų žmonos ramiai juos išleidžia į pamainą? O galbūt kaskart atsisveikina lyg paskutinįjį kartą? Kiek pavojingas šis darbas?
– (šypteli) Na, visko gali nutikti. Kareivį juk gali nušauti kare, gali net ir nesužeisti. Taip, čia tyko pavojai. Tarkime, ant tavęs netikėtai gali užgriūti kaminas arba užvirsti siena. Ne sykį ant stogo užlipęs ugniagesys gelbėtojas įkrito įlūžus mediniam perdengimui. Būta lūžusių šonkaulių, kojų.
Ramina tai, kad kolegų laidoti netenka.
