Tai autentiška istorija iš Rasos Borodinos knygos „16 gydančių istorijų: kai gyvenimas užknisa“.
Rasa pasakoja tikras, Lietuvoje gyvenančių žmonių istorijas. Tai žmonės, kurie pabuvojo emociniame dugne ir nebematė gyvenimo prasmės. Jie rado jėgų pakilti, tad nori su jumis pasidalinti savo patirtimi.
Visi herojai įveikė sunkumus, tad dalinasi ne tik sunkiuoju etapu, bet ir savo sveikimo patirtimi bei patarimais norėdami įkvėpti. 15min GYVENIMAS skaitytojams pateikiame Linos istoriją.
* * *
Su Lina pradėjome bendrauti vienoje feisbuko grupėje, kurioje diskutuoja psichologija besidomintys žmonės. Kelis kartus joje paskelbiau, kad rašau knygą ir ieškau žmonių, norinčių pasidalinti savo įkvepiančiomis istorijomis. Gavusi Linos žinutę, iškart ėmiau derinti susitikimo laiką, o po poros dienų jau laukiau jos prie Vilniaus Aušros vartų.
Mane pasitiko žavinga jauna moteris, palikusi labai gerą pirmąjį įspūdį. Paspaudusios viena kitai ranką, šypsodamosi pasukome į netoliese esančią kavinę. Man net nespėjus susižvejoti iš rankinės diktofono, Lina pradėjo pasakoti savo istoriją, o aš vos spėdama gaudyti pašnekovės žodžius meldžiausi, kad tik ko nors nepamirščiau, kol pradėsiu įrašinėti pokalbį. Dabar esu labai dėkinga Linai už tokį atvirumą. Toliau kalbant ne kartą drėko akys ir džiuvo gerklė. Šnekėjomės ilgai, o pokalbio metu vis pasijusdavau tarsi stebinti įtempto siužeto filmą.
Užaugau disfunkcinėje šeimoje, bet, žinai, likimo ironija yra ta, kad daug žmonių iki šiol nežino, kas vyko už mūsų namų sienų. Mano tėvai atrodė inteligentiški, išsilavinę. Gyvenome pasiturinčiai, gražūs namai, rūbai, skanus maistas, kelionės ir visa kita. Materialine prasme nestokojome nieko. Visi – draugai, kaimynai – žvelgė į mus su pavydu. Buvau rami, gera mergaitė. Labai gabi ir imli. Mokykloje mane dievino ir stebėjosi gražiomis manieromis, gyrė už puikius pažymius. Buvau tylus vaikas, nesiginčydavau, nekeldavau visiškai jokių problemų.
Tėvai daug dirbo užsienyje. Tiksliau, vis išvykdavo į komandiruotes. Kartais išvažiuodavo tėtis, kartais mama. Tėtis turėjo savo verslą, tad namuose būdavo rečiau. Iš esmės abu tėvai gyveno ant lagaminų, tad aš gana anksti išmokau pasirūpinti savimi. Jei tėvų komandiruotės sutapdavo, mane prižiūrėdavo močiutė, o kai paaugau, palikdavo ir vieną. Vėliau tai tikrai labai pakenkė.
Lina prisiminė baisius santykius jų šeimoje. Viešumoje tėvas elgdavosi mandagiai, turėjo nemažai draugų, gerą humoro jausmą, buvo mėgstamas klientų, kaimynų ir šiaip prašalaičių, o štai namuose virsdavo kitu žmogumi. Čia jis visiškai nesivaldydavo, nuolat kabinėdavosi, isteriškai įsiusdavo dėl visiškų smulkmenų ir net smurtaudavo.
Visą savo pyktį ir agresiją tėtis išliedavo ant manęs. Mamos neliesdavo – su ja tiesiog nuolat pykdavosi. Nuolat! Net kai vienas iš jų būdavo komandiruotėje, sugebėdavo pyktis telefonu. Dažnai girdėdavau, kaip mama užsidaro kambaryje ir su juo kalbasi tai verkdama, tai rėkdama, tai teisindamasi. Visi gražūs momentai būdavo suvaidinami tik prie draugų ar giminaičių. Jei ant mamos jis tik rėkdavo, tai mane lupdavo, reikia ar nereikia. Ne šiaip plekštelėdavo diržu kaip daugumai vaikų, o talžydavo taip, kad negalėdavau atsistoti nuo žemės ir imdavo temti sąmonė. Dėl menkiausios priežasties, kad ir prastesnio pažymio mokykloje ar kitokios nuomonės.
Paskutiniuosius kilometrus siaubingai drebėjau, neturėjau mobilaus telefono, negalėjau niekaip pranešti tėčiui, kad grįšiu vėliau.
Pavyzdžiui, kartą po mokyklos vėlavau. Tuo metu buvau gal vienuolikos. Mes gyvenome nuosavame name už miesto, tad įprastai namo grįždavau mokyklos autobusiuku. Tąkart užsikalbėjau su drauge ir nesuspėjau į jį įsėsti, tad teko važiuoti viešuoju transportu, o vėliau beveik šešis kilometrus eiti pėsčiomis.
Buvo žiema, šalta, konkretus minusas. Grįžau net pamėlusi nuo šalčio ir baimės. Paskutiniuosius kilometrus siaubingai drebėjau, neturėjau mobilaus telefono, negalėjau niekaip pranešti tėčiui, kad grįšiu vėliau. Vos grįžus jis liepė man klauptis ant kelių ir kaip reikiant primušė. Be jokių klausimų ar ceremonijų. Tą kartą net praradau sąmonę.
Pašnekovei pasakojant apie tėvo smurtą kilo klausimas, kur buvo motina, kaip ji reagavo tiek tąkart, tiek kitais atvejais. Lina paaiškino, kad motina visada būdavo nuolanki ir pratrūkus tėvui nesikišdavo, jo neramindavo, apskritai vengdavo bet kokių pokalbių. Tą dieną, kai Lina prarado sąmonę, motina pirmą kartą gindama dukterį puolė tėvą. Po šio incidento Lina jautėsi kaip niekada kalta, nes per ją pylos gavo ir motina. Ji net kelis kartus patikino visai besidžiaugianti, kad motina nesikišdavo tėvui pratrūkus, nes dėl to būtų jautusis dar blogiau.
Tėtis man niekada neleido rinktis ar reikšti nuomonės. Bet koks klausimas būdavo iš anksto nuspręstas jo. Aš neturėjau jokios teisės ko nors norėti ar jaustis kitaip, nei patinka jam. Negalėjau sakyti, ką galvoju, rinktis būrelių, aprangos, maisto. Gyvenome vienuose namuose, bet skirtinguose pasauliuose – niekada nesišnekėdavome, nesidalindavome rūpesčiais, nei kartu verkėme, nei juokėmės. Šiandien suprantu, kad buvau nemylėtas vaikas. Man trūko paprasto dėmesio, meilės, apkabinimų, pokalbių. Tai ir buvo priežastis, kodėl mano elgesys pradėjo keistis.
Lina išties ilgą laiką buvo pavyzdinga ir nekėlė didelių rūpesčių. Vidiniai pokyčiai prasidėjo mokykloje nusižudžius vienam berniukui, su kuriuo ji kartais pabendraudavo. Ši žinia labai sukrėtė – mergaitės kūną pirmą kartą sukaustė net fiziškai jaučiamas liūdesys ir nepaaiškinamas nerimas. Lina užsisklendė, liovėsi valgyti, buvo apatiška, daug laiko praleisdavo užsidariusi savo kambaryje. Iš anksto neįspėję, tėvai vieną rytą ją nuvežė pas psichologą.
Po to berniuko savižudybės jaučiausi baisiai. Supratau, kad turbūt ir man blogai, bet nesuvokiau, kas negerai ir kodėl taip blogai. Viduje jaučiau tuštumą, mąsčiau, kad ir aš neturiu dėl ko gyventi, neturiu prasmės, neturiu svajonių, neturiu ir nematau gyvenime nieko gražaus. Dingo noras valgyti, kalbėti, bendrauti, tad po mokyklos visą laiką leisdavau užsidariusi savo kambaryje. Ir štai vieną rytą man pasakė, kad į mokyklą šiandien neisiu, važiuosime tvarkyti reikalų.
Įsivaizduok, mane kažkur veža, paskui veda koridoriais, sėdžiu eilėje, o vėliau iš kabineto išeina žmogus ir, prisistatęs psichologu, kviečia užeiti į vidų. Mane ištiko šokas, paskui pajutau įsiūtį. Aš ir taip buvau uždara, nemėgau atvirauti, o mane štai taip iš lempos atveža pas psichologą. Velniškai išsigandau, bet nebuvo kelio atgal. Kurį laiką ten lankiausi, tačiau nejutau jokio noro ko nors nuoširdžiai pasakoti. Dažniausiai primeluodavau, kad viskas gerai. Keisčiausia, kad psichologė patikėdavo.
Šiandien suprantu, kad buvau nemylėtas vaikas. Man trūko paprasto dėmesio, meilės, apkabinimų, pokalbių.
Linos tėvai manė, kad problemos glūdi būtent pačioje mergaitėje bei jos aplinkoje. Tai nestebina, nes nedaug tėvų sugeba prisiimti atsakomybę ir pripažinti, kad diduma atžalų problemų kyla dėl auklėjimo ir atmosferos namuose. Pašnekovės tėvai nebuvo išimtis. Jie nė nesvarstė, ką daro ne taip, elgėsi lyg niekur nieko – namuose toliau aidėjo barniai, o Lina kartkartėmis būdavo fiziškai ar emociškai žeminama.
Išaušo diena, kai tėtis primušė ir mamą. Vieną rytą pabudino keisti garsai ir apėmusi klaiki nuojauta. Drebėdama išėjau iš kambario. Tuo metu viskas nutilo, tada vėl – buuum. Perbėgusi kitą kambarį pamačiau siaubingą vaizdą: tėtis buvo įspraudęs mamą į kampą už sofos ir apžergęs. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, bet priartėjusi pamačiau, kad jis ją smaugia. Motina negalėjo pratarti nė žodžio, gulėjo nesipriešindama. Supanikavau, pabėgau atgal į savo kambarį ir kaip maža mergaitė pasislėpiau spintoje.
Drebančiomis rankomis visiems kontaktams, esantiems telefone, išsiunčiau žinutę: „Gelbėkit.“ Subėgo kaimynai, atvažiavo policija. Visi buvo šokiruoti, žmonės negalėjo patikėti tuo, ką mato, o aš pati jaučiausi lyg sapne. Vis tik situacija greitai buvo užglaistyta, atvažiavusi policija iškart išvažiavo, o kaimynai išsiskirstė. Aš nuo streso nesugebėjau normaliai mąstyti, visas kūnas buvo sustingęs, širdis daužėsi, viduje virė daug jausmų ir jaučiausi pasimetusi.
Palikusi tėvus kalbėtis apačioje, vėl grįžau į savo kambarį. Jie toliau riejosi ir rėkavo, bet po kurio laiko namuose staiga įsivyravo tyla. Apėmus keistai nuojautai, vėl nubėgau pažiūrėti, ką jie veikia. Sukaustė siaubas pamačius be sąmonės gulinčią mamą ir ją spardantį tėvą. Po to karto mama nusprendė skirtis, bet dar kurį laiką gyvenome visi kartu.
Po paskutiniojo smurto protrūkio namuose įsiviešpatavo tyla. Tėvai vienas su kitu nebendravo, o Lina liko nuošaly. Ji suprato, kad šįkart laukia skyrybos, o jiedvi su mama greitai išsikraustys kitur. Mergaitė niekam nieko nepasakojo, kaip visuomet viską slėpė savyje, be to, labai artimų draugų ji ir neturėjo. Tik kartais laiką leisdavo vienoje vaikinų kompanijoje, kurioje pradėjo vartoti marihuaną.
Tai buvo vaikinai, gyvenantys kaimynystėje, turtingų tėvų vaikai. Su jais galėjau būti savimi ir atsipalaiduoti. Toje kompanijoje kartą parūkiau cigarečių, paskui dar kartą ir dar kartą, taip pradėjome bendrauti ir aš įsiliejau į jų gretas. Susitikdavome vieno iš vaikinų namuose, žiūrėdavome filmus, rūkydavome „žolę“, kai kurie gerdavo alkoholį. Su jais atsipalaiduodavau ir pamiršdavau visus rūpesčius. Skaičiuodavau dienas, kada tėvų nebus namuose, ir su nekantrumu laukdavau progos pas juos nueiti – ten nusiramindavau, pralinksmėdavau, prisijuokdavau.
Nubudau nuoga ir supratau, kad mane išprievartavo.
Visgi mūsų bendravimas truko ne taip ir ilgai. Vieną vakarą aš kaip reikiant apgirtau, buvau parūkiusi „žolės“, tad ėmiau nesiorientuoti aplinkoje. Pajutusi, kad man negera, pasakiau einanti miegoti (tąkart mano tėvai buvo išvykę, tad tūsinomės mano namuose) ir užlipau į savo kambarį. Paskui mane nusekė vienas vyrukas. Nebuvau jo anksčiau mačiusi, jis buvo vieno iš vaikinų draugas, daug vyresnis, maždaug 26 metų vaikinas. Bandžiau išprašyti jį iš savo kambario, bet jis neišėjo.
Pamenu, pradėjau griuvinėti, o jis paguldė mane į lovą, pradėjo plėšti rūbus. Paprašiau išeiti ir palikti mane vieną, dar bandžiau priešintis, o vėliau atsijungiau. Nubudau nuoga ir supratau, kad mane išprievartavo. Vaikinų namuose nebebuvo, likau tik aš – purvina, sumišusi, apimta gėdos ir siaubo, kuris netilpo galvoje. Juk man tebuvo trylika. Iki tol niekada nesimylėjau berniukais, net nepagalvodavau apie tai.
Jaučiausi siaubingai, o ir neturėjau kam pasipasakoti. Galvojau, kad aš pati dėl visko kalta, net pats žodis „išprievartavimas“ atrodė neteisingas – juk nereikėjo gerti, rūkyti. Žodžiu, kaip visuomet kaltinau save, tik save. Nežinau, ar tie vaikinai žinojo, kas įvyko, ar ne, bet po to vakaro man niekas neskambino ir nerašė, nutraukiau ryšius ir aš. Keletą savaičių vaikščiojau labai prislėgta, bet tėvai to nepastebėjo, nes, kaip ir visada, buvo užsiėmę savo rūpesčiais.
Nors marihuanos ir alkoholio kurį laiką Lina nebevartojo, žaizdos gijo ilgai. Širdyje vėrėsi tuštuma, kankino vienatvė. Vieną dieną motina liepė susikrauti daiktus, pasakiusi, kad jiedvi pagaliau persikels gyventi kitur. Dokumentai buvo sutvarkyti, naujas būstas surastas, tad per kelias dienas, kol tėvas buvo išvykęs, jos viską susiruošė ir išvažiavo. Rodos, turėjo laukti naujas gyvenimo etapas, nauja mokykla, nauji draugai ir šviesesnis rytojus, bet šis pasirodė tamsesnis, nei galima įsivaizduoti.
Motina ir toliau išvykdavo dirbti į užsienį, o Lina namuose likdavo viena. Į naują mokyklą vaikščioti nesinorėjo, tad ji ėmė praleidinėti pamokas. Kol kiti vaikai mokėsi, ji leisdavo dienas namuose arba tiesiog slampinėdavo gatvėmis. Prisipažino labai mėgusi važinėti autobusu, stebėti žmones, būti lauke. Taip besiblaškydama po gatves, ji atsidūrė kitoje kompanijoje.
Viskas vyko labai natūraliai, dabar manau, kad link to ėjau visą laiką. Atsirado naujų draugų, su kuriais leisdavau laiką savaitgaliais. Visuomet atrodžiau vyresnė, nei esu, tad nebuvo didelių problemų norint patekti į klubus ir linksmintis kartu su jais. Tai buvo puikus būdas prasiblaškyti ir atsiriboti nuo liūdesio.
Po persikraustymo su mama beveik nekalbėdavome, ji dar daugiau dirbo, retai būdavo namuose, komandiruotės padažnėjo. Kartais ji negrįždavo net dvi savaites. Neturėjau su kuo pasikalbėti, nesupratau, kas vyksta ir ką jaučiu, žinojau tik tiek, kad viduje man negera, o naujoji kompanija bent jau savaitgaliais padėdavo pasijusti gyvai ir linksmai.
Su tais žmonėmis pradėjau vartoti metamfetaminą. Jis suteikdavo jėgų, pakeldavo nuotaiką, tad vakarėliai būdavo ypač linksmi. Aš net pamokas ėmiau dažniau lankyti, nes atrodė, kad viskas eina geryn. Iš pradžių puikiai pakako nedidelių dozių savaitgaliais, vėliau jau pavartodavau ir vidury savaitės, o po kurio laiko ir kasdien.
Kai mama būdavo išvykusi, mūsų namuose po keletą dienų gyvendavo skirtingos kompanijos. Mes nemiegodavome paromis – rūkydavome „žolę“, uostėme metamfetaminą. Nebuvau tokia kvaila, kad nesuprasčiau, jog tai nėra normalus būdas atsipalaiduoti, tiesiog nežinojau, kaip kitaip tai padaryti.
Visgi kartą po savaitės tokių linksmybių supratau, kad reikia ką nors daryti. Kai kompanija išsiskirstė, aš nuėjau į dušą ir pažvelgiau į save veidrodyje. Atrodžiau kraupiai: geltona oda, ant rankų atsiradusi kažkokia alerginė reakcija, lyg egzema, keliose vietose pastebėjau atsivėrusias žaizdas. Labai išsigandau, internete iškart ėmiau ieškoti informacijos. Vos nenukritau perskaičiusi, kad intensyviai vartojant metamfetaminą žmogus gali mirti jau po pusmečio.
Gaudydama kvapą sustabdžiau pašnekovę:
– O mama? Kaip mama? Negi ji nieko nematė?
Mano siaubui ir nuostabai, Linos motina problemos nenorėjo matyti, susimąstyti nepriversdavo nė kaimynų ir draugų kalbos, ji guodėsi, kad dukra tiesiog sunkiau išgyvena skyrybas, dar galbūt paaugliškai maištauja. Beje, ir pati Lina neslėpė mokėjusi puikiai meluoti ir manipuliuoti, tad kurį laiką situacija buvo valdoma. Visgi motina bandė vesti ją pas psichologus, kurį laiką mergina net gėrė antidepresantus.
Vartojant narkotikus viskas ritosi tik blogyn. Kuo toliau, tuo labiau atrodė, kad neturiu dėl ko gyventi. Viduje – nuolatinė tuštuma ir beprasmybė, pasaulis juodas ir piktas. Nemačiau nieko gražaus šalia. Mama, net mano pačios mama, nematė, kas vyksta iš tikrųjų.
Po kurio laiko ėmė suktis galva ir pasidarė bloga, tuo metu į namus įsiveržė mano vaikystės draugė.
Vieną vakarą, kai ji eilinį kartą dirbo užsienyje, aš susiradau namų vaistinėlę ir pradėjau gerti visas tabletes iš eilės, išgėriau ir visą likusią antidepresantų dozę. Prieš tai parašiau atsisveikinimo laišką, kurį išsiuntinėjau draugams feisbuke. Po kurio laiko ėmė suktis galva ir pasidarė bloga, tuo metu į namus įsiveržė mano vaikystės draugė.
Žinai, aš visada ją atstumdavau, o ji buvo turbūt vienintelis žmogus, kuris per visą gyvenimą man bandė pagelbėti. Taigi ji ir išgelbėjo man gyvybę: nuvedė į tualetą, prigirdė vandens ir tiesiog liepė vemti. Kažkaip įkalbėjau ją nekviesti greitosios. Vėmiau labai daug, o paskui užmigau.
Ryte visgi nubudau gyva ir sveika. Pirma mintis buvo, kad nepavyko dabar, pavyks vėliau. Po to įvykio įsikaliau į galvą, kad tik laiko klausimas, kada atimsiu sau gyvybę. Vis dėlto daugiau žudytis nebandžiau, bet dar intensyviau ėmiau vartoti narkotikus. Vis stipresnius ir stipresnius. Turbūt neverta pasakoti, kad viskas nusirito iki heroino, kad kartais sąmoningai bandydavau perdozuoti...
Kad ir kaip sunku patikėti, Linos motina dar ilgai nematė problemos. Viskas išaiškėjo tuomet, kai Lina nusprendė aplankyti savo tetą, grįžusią iš užsienio ir pakvietusią dukterėčią į svečius. Mergina išvyko į kitą miestą traukiniu, ketindama paviešėti ilgiau ir dalyvauti viename vakarėlyje.
Teta, vos pamačiusi mane, suprato, kad kažkas negerai. Nieko nesakė, tik liepė išsimaudyti ir paklojo lovą miegoti. Kai nubudau, priešais save pamačiau mamą. Nesupratau, kaip ji čia taip greitai parskrido iš komandiruotės. Pasirodo, aš miegojau daugiau nei dvi paras! Pamačiusi mamą, pradėjau verkti ir ėmiau pasakoti, kas vyksta. Važiuodamos namo, visą kelią kalbėjomės. Tiksliau, kalbėjau aš. Kalbėjau, verkiau, kalbėjau…
Papasakojau viską iki smulkmenų. Nusprendėme, kad rytoj pat važiuosime į mūsų miesto priklausomybės ligų centrą. Aš sutikau, nesiginčijau, nuoširdžiai norėjau iš viso to ištrūkti. Paverkus ir išsikalbėjus kiek palengvėjo, štai taip prasidėjo daug metų trukusi kelionė per Lietuvos priklausomybės ligų ir reabilitacijos centrus. Pavadinčiau tą kelionę linksmaisiais kalneliais.
Pamačiusi mamą, pradėjau verkti ir ėmiau pasakoti, kas vyksta. Važiuodamos namo, visą kelią kalbėjomės.
Laikas bėgo. Mudviem geriant čia vandenį, čia arbatą, čia kavą, tada vėl vandenį, Lina su visomis smulkmenomis pasakojo savo istoriją, kuri mane užvaldė taip, kad, rodės, vaikštau tomis pačiomis gatvėmis, laikau pašnekovę už rankos, kartu verkiu, kartu bėgu.
Kaip ir daugelis besigydančiųjų, ji vis atkrisdavo ir susidėdavo su blogomis kompanijomis. Visą laiką, kol vartojo narkotikus, susitikinėdavo su probleminiais vaikinais – vieni smurtavo emociškai, kiti ir fiziškai. Priklausomybės ligų centruose labai daug laiko praleidusi mergina tikino, kad juose dirba rimti specialistai, suteikiama visa reikiama pagalba. Visgi jei pats žmogus nejaučia nė krislelio noro pasveikti, nepadės niekas. Ji pati neturėjo stiprios motyvacijos keistis, vis atkrisdavo. Taip po truputį tuo metu nutrūko santykiai su motina.
Per tuos vartojimo ar gydymosi metus jaučiausi kaip zombis. Žmogus be jausmų, ateities, tikslų, svajonių. Nieko nejaučiau ir niekur nemačiau prasmės. Centruose kažkiek atsipeikėdavau, bet išėjusi vėl ir vėl, ir vėl vartodavau. Būdama blaivi jausdavausi nenusakomai klaikiai. Visus tuos metus nuolat galvojau, kad noriu mirti, kad pasitaikius progai nusižudysiu. Aš buvau ne aš. Mama gyveno savo gyvenimą, tėvas savo. Rodos, niekam ir neberūpėjo, kas su manimi bus toliau. Nerūpėjau aš ir pati sau.
Turbūt nuoširdžiai gydytis gali pradėti tada, kai jau papuoli į visišką duobę. Mano duobė buvo labai gėdinga. Niekas apie tai nežino. Papasakosiu pirmą kartą.
Mudvi įkvėpėme ir sulaikėme kvapą. Patikinau, kad visa informacija liks konfidenciali ir tikrai nieku gyvu niekam neatskleisiu jos tapatybės.
Taip jau nutiko, kad baigusi eilinį gydymosi kursą atsidūriau gatvėje. Neturėjau nei kaip, nei kam paskambinti, o buvau kitame mieste. Vaikščiojau gatvėmis, kol nežinia kaip atsidūriau vienoje kompanijoje. Man pasiūlė narkotikų, aš kiek padvejojau, bet sutikau. Tuomet visi išsiskirstė, ir aš su siaubu supratau, kad neturiu ne tik kam paskambinti, bet ir pinigų. Taigi keletą kartų stovėjau stotyje ir pardavinėjau savo kūną. Tai pats skaudžiausias, gėdingiausias, pats sunkiausias prisiminimas. Tomis dienomis verkiau kaip mažas vaikas. Supratau: viskas, dabar tikrai viskas. Gyventi prasmės tikrai nebėra. Aš esu žuvusi. Visgi šis įvykis, kad ir koks šlykštus, buvo pokyčių pradžia.
Po stotyje praleistos paros Lina rado būdą paskambinti psichologei, kuri su ja dirbo reabilitacijos centre. Tą pačią dieną grįžo gydytis, o vos grįžusią ją sukrėtė žinia apie motiną ištikusią nelaimę. Išvykusi į komandiruotę, svečioje šalyje ji pateko į avariją. Apie tai SMS žinute ją informavo šeimos draugas. Deja, apie nelaimę ji pasakyti niekam negalėjo, mat centre griežtai draudžiama naudotis telefonais.
Tai buvo mano gyvenimo lūžis. Dugnas. Į telefoną pradėjo plūsti žinutės, kad mama miršta, yra blogos būklės, kad optimistiniu atveju liks daržove. Mano širdis šaukė iš skausmo. Norėjau važiuoti pas ją, bet bijojau eiti prisipažinti, kad turiu telefoną. Mane būtų išmetę lauk, o aš neturėjau pinigų ir kur eiti. Bijojau, kad vėl pradėsiu vartoti. Mąsčiau: štai, pasakysiu, o jie mane išmes į gatvę. O kas tada? Net neturėsiu kaip iki jos nuvažiuoti.
Po keleto dienų visgi prisipažinau vadovybei. Sprendėme, ką daryti, o tuo metu gavome žinią, kad mama visgi taisosi ir greitu laiku bus parsiųsta į Lietuvą. Nuo tos akimirkos aš gyvenau tik mintimis apie mamą. Įvyko kažkoks stebuklas. Mamos nelaimė manyje apvertė viską aukštyn kojomis. Pajutau tikrų tikriausią norą gyventi ir keistis.
Motinai grįžus į Lietuvą, Lina pirmą kartą gyvenime išsikėlė tikslą nebevartoti, pradėjo planuoti, kaip ir ką daryti. Mergina tvirtai pasiryžo gyventi su motina ir ja rūpintis. Taip ir padarė. Po avarijos moters kūnas buvo suvarstytas geležimis, jai teko ištverti ilgą reabilitaciją, iškęsti didelius skausmus. Visą tą laiką Lina rūpinosi motina kaip mažu vaiku – maitino, vedžiojo, padėjo mankštintis.
Kraupiai skamba, bet aš tam tikra prasme esu dėkinga likimui už tą avariją. Jei ne ji, nemanau, kad būčiau išbridusi ir pasiekusi tiek, kiek dabar. Manyje persikratė visos vertybės, viduje atsirado tiek daug gailesčio ir noro padėti mamai, net kitiems. Supratau, kad turiu prisiimti atsakomybę ir už mamą, ir už save, nebegaliu ir nebenoriu toliau taip gyventi. Po šios nelaimės mudvi labai suartėjome, pradėjome atvirai kalbėtis. Tai labai prisidėjo prie mano gijimo. Aš iki šiol netikiu, kad galiu su ja taip atvirai diskutuoti apie tai, kas vyko vaikystėje ir paauglystėje. Nebūčiau apie tai nė pasvajojusi. Tai stebuklas.
Lina narkotikų nevartoja jau penkerius metus. Visą šį laikotarpį ji intensyviai dirba su savimi. Turėjusiems tokią priklausomybę išlieka didelė tikimybė atkristi, dėl to ji iki šiol vaikšto pas psichoterapeutą ir lanko anoniminių narkomanų grupę.
Atsitiesusi ji labai ilgai ieškojo darbo, bet šiandien džiaugiasi, kad net ir po ilgų paieškų nenuleido rankų. Pradėjusi dirbti pardavėja vienoje parduotuvėje, po kurio laiko ji buvo paaukštinta net iki vedėjos.
Supratau, kad turiu prisiimti atsakomybę ir už mamą, ir už save, nebegaliu ir nebenoriu toliau taip gyventi.
Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi šiuo pasiekimu. Dirbu iš visos širdies – šis pripažinimas man svarbus. Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad man tikrai prieš akis dar visas gyvenimas, galiu daug ką pakeisti, daug pasiekti, jei tik stengsiuosi. Jau daug ką ir pakeičiau. Esu kitokioje aplinkoje, mane supa geri žmonės, keli nuoširdūs draugai, kurie žino, kad turėjau problemų dėl narkotikų.
Regis, susitvarkiau savo gyvenimą. Šie keli blaivūs metai man yra didelis žygdarbis, ir aš prisiekiau sau padaryti viską, kad to neprarasčiau. Nenoriu grįžti atgal ir tikiu, kad viskas bus gerai. Kai atsirado noras pasveikti, net ir pokalbiai su psichoterapeutais pasikeitė.
Šiandien puikiai žinau, kodėl mano gyvenimas susiklostė būtent taip. Žinau, kad gyvenimo pagrindą vaikams patiesia tėvai, o maniškiai nesuvokė, kad tai, kas vyksta namuose, daro įtaką man, nesirūpino nei mano kūnu, nei siela. Jaučiausi vieniša ir atstumta, viduje maišėsi nerimas ir baimės. Juk dėl to ir ėmiau vartoti. Bet tai jau praeitis.
Noriu tikėti, kad išmokau iškęsti sunkesnius laikotarpius, įveikti stresą ir įtampą. Tas žinojimas, kodėl tokia esu ir kaip su tuo gyventi, suteikia daug jėgų. Aš pagaliau jaučiu jausmus (džiaugsmingai šūktelėjo) – džiaugsmą, ramybę. Juk anksčiau pasaulis atrodė tik juodas, o dabar viskas kitaip. Tai irgi įkvepia.
Tas žinojimas, kodėl tokia esu ir kaip su tuo gyventi, suteikia daug jėgų. Aš pagaliau jaučiu jausmus – džiaugsmą, ramybę.
Baigiantis pokalbiui paklausiau Linos, ką patartų priklausomam žmogui ir jo artimiesiems.
Jei žmogus nenori gydytis, gali patarti ką tik nori, tai nepadės. Niekas nepadės. Beprasmiška. Arba gyveni su tokiu ir kankiniesi, arba nutrauki ryšį. Kartais nutraukti ryšį yra geriausias sprendimas. Na, o jei žmogus turi bent nedidelį norą gyventi ir gydytis, padės Lietuvoje esantys priklausomybių ir reabilitacijos centrai, kurie tikrai geri. Ten dirba profesionalūs specialistai, vyksta užsiėmimai, analizės. Suteikiama visa pagalba sveikstant, tik imk ir naudokis.
Aš buvau beviltiškoje situacijoje, mano problemos didelės ir įsisenėjusios, tad viskas klostėsi sunkiai. Visgi kažkaip iš to išlipau. Šiandien man gerai, turiu svajonių ir tikslų, mylimą vaikiną, mane palaiko mama. Žinau, kad ši liga visam gyvenimui, bet tikiu, kad su artimųjų pagalba man pavyks išlikti švariai.
Išjungusi diktofoną apmokėjau sąskaitą, tada atsistojome ir patraukėme link išėjimo. Keletą minučių tyliai pastovėjome – pavargome abi. Dvi valandos pralėkė akimirksniu ir, panašu, kad išspaudėme iš šio pokalbio viską, ką galėjome. Atsisveikindamos apsikabinome lyg seniai pažįstamos – tikras stebuklas, kaip per tokį trumpą laiką galima suartėti su kitu žmogumi, tereikia nuoširdžios istorijos.
P. S. Po mūsų susitikimo gavau Linos žinutę:
Jei pavyks įterpti, parašyk kur nors, kad gijimo metu man labai labai padėjo mamos dovanota maldų knygelė. Nesu labai tikinti, bet iki šiol kas vakarą sukalbu tą atleidimo maldą. Ji mane labai sustiprina.
