15min GYVENIMAS pakalbino ilgametę akušerę apie tai, kaip metams bėgant keitėsi jos darbo specifika ir potyriai – o juk būta visko: ir linksmų akimirkų, ir netikėtų pokyčių, ir džiaugsmo ašarų.
„Darbiniame gyvenime buvo daug įdomių istorijų. Tai skatina dirbti. Vienoje knygoje skaičiau – „kad žmogus gyvenime jaustųsi laimingas, jis turi mylėti“. O aš myliu ir šeimą, ir darbą“, – šypsodamasi sako p.Vida.
– Papasakokite, kaip nusprendėte pasukti į šią sritį – tapti akušere?
– Vaikystėje turėjau svajonę būti lietuvių kalbos mokytoja. Išeidavau žaisti į kiemą ir paruošdavau užduotėles bendraamžiams. Tačiau kai baigiau mokyklą ir reikėjo apsispręsti, gyvenimas pasisuko kita linkme.
Man ne itin gerai sekėsi rašyba, nors mintis mokėjau dėstyti puikiai, tad supratau, jog lietuvių mokyta tapti neišdegs. Su drauge pasitarusios nukeliavome į medicinos mokyklą, kur ruošiami dantų technikai. O kai nuėjome, ten dirbusi dėstytoja mus atkalbėjo – sako, daug dulkių, sunkios darbo sąlygos, o juk jums, mergaitės, dar gimdyti reikės... Nusprendžiau mokytis akušerijos, nors dar nelabai žinojau, kas tai yra (šypsosi).
Pradėjau mokytis, ir man visai patiko, nors pirmas gimdymas iš galvos neišėjo kokias tris savaites! Tai buvo toks įspūdis, juolab, moteris gimdė dvynukus; čia tilpo daugybė jausmų – jaudulys, džiaugsmas... Neapleido mintis, kaip tai sudėtinga ir atsakinga – tiek medikams, tiek pačiai gimdyvei.
– Kaip toliau klostėsi jūsų darbas?
– Kai baigiau mokslus, iškeliavau darbuotis į Kaišiadoris. Ten buvo nauja ligoninė, dirbome labai smagiai, o ir darbo buvo daug – ten nukreipdavo ne vieną gimdyvę iš kaimų ir kitų miestelių.
Buvo toks atvejis, kurio niekada nepamiršiu, – tai gimdymas greitosios pagalbos automobilyje. Atvažiavome į namus paimti gimdyvės ir vežti į ligoninę, galvojau, na, kiek čia to kelio.
Kad pagimdys automobilyje, nebūčiau pagalvojusi – buvau įsitikinusi, kad spėsime. Ta gimdyvė sako, kad jau tuoj gimdys, ir kai trečią kartą gerai pastenėjo, vairuotojas sako – viskas, stojame, ji gimdo! O jis jau dirbo ilgą laiką ir, matyt, buvo visko matęs, suprato, kad toli nenuvažiuosime (juokiasi).
Na, ką, ir pagimdė ta moteris ant gultų, suvysčiau mažylį ir toliau važiavome į ligoninę, kur atvykę sulaukėme plojimų. Tačiau įtampa vis tiek kurį laiką kamavo.
Kitą kartą atvykus jau girdžiu verkia kūdikis – net neprireikė pagalbos, moteris pati namuose pagimdė. Rankos tik dreba (juokiasi). Bet tai gamtos dalykai. Komplikacijų visada gali būti, tačiau tam ir esame mes, medikai. Aš visą laiką laikiausi nuomonės, kad moteris turėtų pagimdyti kaip įmanoma natūraliau.
– Kaip per tuos metus - visgi dirbate jau 40 metų - pasikeitė gimdyvės ir jų įnoriai? Juk dabar galima rinktis – natūralus gimdymas, epidūrinė nejautra ar cezario pjūvis.
– Dabar yra labai daug informacijos, o anksčiau net paskaitų, kaip dabar pilna, niekas nevesdavo. Moterys žinojo tiek, kiek papasakodavo mamos. Tiesiog buvo savaime suprantama, kad ateis ta diena, ir turėsi pagimdyti.
Gimdyvės jausdavosi pakankamai saugios, kadangi žinojo – gimdys ne namie, jomis bus pasirūpinta medicinos įstaigose. Aišku, baimių yra, bet kiekviena moteris turi savo patirtį, o juk dažniausiai sureikšminama ta patirtis, kuri buvo sunkesnė ir skleidžiama iš lūpų ir lūpas.
Labai gerai prisimenu, kai dirbau Kaišiadoryse, – ten priėmimas buvo pirmame aukšte, o gimdykla – antrame. Gimdyvių būdavo labai daug, ne taip, kaip dabar. Moteris priimdavau, padėdavau joms sąrėmius iškęsti. Tačiau tik suskamba skambutis, turiu bėgti žiūrėti, kas dar atvyko į pirmą aukštą. Tik nueinu ir girdžiu, kaip mano prižiūrimos gimdyvės dejuoja. Supratau, kad labai veikia ir baimės jausmas, kadangi kai šalia nieko nėra, atrodo, kad skausmas stiprėja, todėl palaikymas labai svarbus, nes tampa ramu ir saugu.
O paskui vadovybei kilo mintis, kad reikia įsteigti nėščiųjų mokyklėlę. Štai joje aš dirbu jau 25-erius metus.
Dabar tų gimdymų yra labai sumažėję. O tada, kai jau atvažiavau dirbti į P.Mažylio gimdymo namus Kaune, mes priimdavome net 2000 gimdymų per metus. Dirbau skyriuje, prižiūrėjau moteris po gimdymo, priimdavau gimdymus. O paskui vadovybei kilo mintis, kad reikia įsteigti nėščiųjų mokyklėlę. Štai joje aš dirbu jau 25-erius metus.
Kai man pasiūlė čia darbuotis, nežinojau, nuo ko pradėti, kaip viskas turėtų vykti. Balandžio pirmąją atėjo pirma moteris. Galvoju, ak, melagių diena, kaip čia seksis, atrodė lyg ženklas. Iš kitos pusės – tai pavasaris, atgimimas. Aš visad tuos ženklus stebėdavau, ir štai pavasaris ateina jau 25-erius metus.
– Kas labiausiai įsiminė per tą ketvirtį amžiaus?
– Kai tiek metų dirbu, man labai gera širdy, kai šiuolaikiniame informacijos, žinių, interneto amžiuje moterys vis tiek ateina į pamokėles. Manau, tai eina į iš lūpų į lūpas – buvimas kartu, atmosfera.
Džiaugiuosi, kai tos pačios moterys ateina jau laukdamosi antro, trečio kūdikio. Joms vis tiek reikia to nuraminimo, saugumo. Galbūt jos ieško atsakymų, galbūt iš praėjusios patirties liko klausimų ir norisi sužinoti, kaip išspręsti situaciją.
Ir apskritai - žmogui reikia žmogaus, ne tik technologijų. Moterys visad pasako kokį komplimentą, ilgisi paskaitėlių ir pabendravimo. Aš sakau, kad jeigu klausėtės atidžiai, nuoširdžiai – tas žinias ir patirtį nešitės visą gyvenimą.
– Kai pradėjote dirbti, vyras, palaikantis savo moterį gimdykloje, turbūt buvo netikėta ir net labai keista. Papasakokite, kaip visa tai tapo įprasta ir natūralu?
– Taip, išties mano darbe buvo labai daug naujų pradžių. Viena iš jų - ir vyras su mylima moterimi gimdykloje.
Mums pasakė per vieną susirinkimą, kad yra įstatymas, ir artimas žmogus gali dalyvauti gimdyme. Iš pradžių buvo juokinga ir keista. Na ką vyras veiks gimdyme? Čia moterų reikalas, ir dar intymus. Tačiau supratau, kad artumas ir saugumas yra tai, ko reikia gimdyvei. Aišku, buvo visko – ir pabaldavo tie vyrai, ir nežinojo, ką daryti, ir lyg bijodavo, kad čia moteriai skauda, ji kenčia.
Kadangi moterys lankydavo paskaitas ir kai kurios pas mus gimdydavo su antrosiomis pusėmis, aš po visko pasiteiraudavau, kaip jos jaučiasi. Ir ne viena atsakė: „Vida, be jo aš būčiau nepagimdžiusi.“
Vėliau jau ir mano pačios sūnus augo, aš pagalvojau, kad reikės ir jam žinių, gal ir jis norės dalyvauti gimdyme, tad pabendraudavau ir su vyrais, kurie dalyvavo gimdyme. Klausdavau, ar nebuvo baisu? Kaip jautėsi šiomis akimirkomis? Jie atsakydavo, kad jausdavosi reikalingi. Ir tai labai svarbu. Užtat dabar vedu paskaitas ir visai šeimai, poroms – manau, tai tikrai naudinga.
Aš su kiekviena gimdyve tarsi gimdydavau pati – toks jaudulys apimdavo, todėl supratau, kad šalia gimdymo yra ir kitų labai svarbių dalykų, kurie reikalingi moterims. Gimdymas - tai etapas, o vėliau laukia visas gyvenimas, tad žinios po gimdymo yra labai reikalingos.
– Kiekviename darbe būna juokingų nutikimų. Su kokiais susidūrėte jūs? Kaip pasikeitė gimdyvės per tuos metus?
– Gimdymo procesas, pats mechanizmas, koks jis buvo, toks ir liko. Tačiau šiuolaikinės moterys visai kitaip nusiteikia, kai žino, kad yra labai daug pagalbos, kitos dažniau nori pasinaudoti šiuolaikiniais metodais, turi mažiau pasitikėjimo savimi. Kartais atsiranda labai daug baimių, tačiau joms nereikia pasiduoti, reikia ieškoti išeičių, tikėti savimi ir savo kūnu.
Na, o kuriozų tikrai buvo – anksčiau moterys atvažiuodavo autobusu gimdyti, nes automobilių nebuvo tiek daug, tačiau dažniausiai kviesdavosi greitąją pagalbą.
Būdavo tokių atvejų, kai labai užsninga, palyja ar kokia atokesnė vietovė, ir greitoji negali privažiuoti. Kartą girdime, kad po langais traktorius pukši (juokiasi). Išlipęs vairuotojas sako: „Oi, neprivažiuos greitoji, pats atvežiau žmoną gimdyti.“ Kitas gimdyvę motociklu privežė – įsisodino į priekabą ir atlėkė (juokiasi). Tais laikais svarbu buvo namuose nepagimdyti.
– Ar turite kokių nors svajonių, susijusių su darbu?
– Ateina laikas ir pailsėti (šypsosi). Labai norėčiau, kad mokyklėlė, kur skaitome paskaitas nėščiosioms, ir toliau gyvuotų, kad moterys pajustų, kad čia yra galimybė atsiverti, išsipasakoti.
Būna, ateina moterys jau po gimdymo, atsiveda vaikutį, nors dar visai neseniai galvojo apie nėštumo nutraukimą. Kartais užtenka pokalbio. Jeigu jau gyvenimas taip skiria, visada sakau – bandykite.
Pagalvoju, kad dirbdama akušere, nelabai nutolau nuo savo pirminės svajonės būti mokytoja, nes šiandien aš mokau besilaukiančias moteris ir tuo labai džiaugiuosi.
