Pakeitusi daug darboviečių, patyrusi daug nesėkmių darbo paieškose, su socialinės įdarbinimo agentūros „Sopa“ pagalba Lina šiandien pati padeda darbo rinkoje įsitvirtinti likimo draugams.
Norėjo būti „kaip visi vaikai“
Liną insultas ištiko penkerių metų. Tėvų ir specialistų rūpesčio dėka mergina atsigavo ir pradėjo mokslus bendro lavinimo mokykloje. Deja, paauglystėje nelaimė pasikartojo. Mergina prisimena, kad buvo vasara ir ji labai norėjo išmokti plaukti bei nardyti, tačiau nežinojo, kad tai turės pasekmių jos sveikatai: „Aš taip norėjau būti kaip visi vaikai, kad ignoravau savo kūno signalus.“
Mokykliniame amžiuje Lina patyrė daug patyčių. „Nekenčiau mokyklos. Iš manęs tyčiojosi, gadino mano asmeninius daiktus. Dėl negalios negavau jokios pagalbos, tik nuo fizinio pamokų atleisdavo. Lankiausi pas psichologus vietinėje poliklinikoje, bet man tik pasiūlydavo... pasėdėti ir išsiverkti. O mano galvoje sukosi suicidinės mintys“, – prisimena mergina. Nuo aplinkinio pasaulio Lina slėpėsi internete, kur praleisdavo ištisas dienas.
Po mokyklos Lina įstojo į Vilniaus universitetą, socialinio darbo studijas: „Studijų kryptį pasirinkti įkvėpė į mokyklą atėjusi socialinė darbuotoja, kuri supažindino su šia profesija. Man visada sekėsi geriau bendrauti su vaikais ir senukais, o ne su bendraamžiais, todėl pagalvojau, kad savo darbu galėčiau šioms žmonių grupėms padėti.“
Studijų pradžioje merginai dėl ligos prasidėjo pasikartojantys epilepsijos priepuoliai. „Pirmą kartą nustojau neigti savo sveikatos problemą, susiradau reikalingą informaciją. Buvo aišku, kad su šiuo iššūkiu turėsiu gyventi visą gyvenimą. Atsimenu, radau „TEDx“ konferencijos įrašą, kuriame insultą patyrusi moteris pasakojo, kad turi dirbti kiekvieną dieną, nesustoti, kad smegenys gali gydyti save. Tai man suteikė vilties ir stiprumo“, – pasakojo Lina.
Nesėkmingos darbo paieškos
Nors studijas dėl sveikatos pavyko baigti tik su pertraukomis, Lina džiaugiasi, kad jos buvo labai įdomios – ir filosofijos, ir psichologijos žinios praturtino. Mergina specializavosi socialiniame darbe su žmonėmis su proto negalia, atliko praktiką Pal. J. Matulaičio socialiniame centre. Ji prisimena, kad iš pradžių labai gailėjo visų savo globotinių, bet vėliau suprato, kad jie tiesiog įdomūs žmonės: „Kiekvienas jų turėjo savo istoriją, kaip ir aš. Bet aš taip pat galėjau jiems padėti!“
Buvo aišku, kad su šiuo iššūkiu turėsiu gyventi visą gyvenimą.
Vėliau Lina įsidarbino dienos centre, kuris vykdė patyčių prevencijos projektą mokyklose. „Teko važinėti po mokyklas ir pasakoti apie savo negalią. Turėjau draskyti savo vidines žaizdas, o gi norisi apie tai negalvoti. Norėjau, kad mane matytų kaip stiprų žmogų, kuris gali ir kitiems padėti, o ne neįgalią. Kad mane vertintų, o ne žinotų tik apie mano silpnumo momentus“, – pasakoja savo pirmąjį nutrūkusį darbą mergina.
Norėdama nutolti nuo negalių temos, Lina pasuko ieškoti darbo visai kitoje srityje: „Darbo pokalbio telefonu metu viskas pavykdavo, susitardavau dėl darbo, bet, atvykus gyvai, pamatydavo mano negalią ir pasakydavo „tau nepavyks“. Taip pat labai išsigąsdavo sužinoję apie mano epilepsiją.“
Įsidarbinus merginą greit atleisdavo: „Dirbau gerai, bet per lėtai. O kai prašydavo greičio, tada pradėdavau klaidas daryt. Be to, dėl sveikatos man reikia žymiai daugiau poilsio ir negaliu patirti daug streso, nes vėl sušlubuos sveikata. Po kurio laiko tiesiog lioviausi ieškojus darbo. Patikėjau, kad man nepavyks.“
Užimtumo tarnyboje Linai rekomendavo kreiptis į socialinę įdarbinimo agentūrą „Sopa“. Taip prasidėjo net 5 metus trukęs jų bendradarbiavimas. „Sopa“ specialistai mane mokė kryptingai ieškotis darbo, siųsti daug CV, pačiai rodyti iniciatyvą. Savanoriavau „Maisto banke“, „Sidabrinėje linijoje“. Buvo naudinga ir įdomu“, – prisimena mergina.
Norėjau, kad mane matytų kaip stiprų žmogų, kuris gali ir kitiems padėti, o ne neįgalią.
„Per penkis metus padėjome Linai įsidarbinti net 6 skirtingose darbo vietose. Tačiau jai nepavykdavo darbovietėje išsilaikyti ilgiau nei keletą mėnesių. Merginai trūko atsparumo kylantiems sunkumams, būdavo sunku susitvarkyti su įtampa ar parinkti tinkamą reakciją stresinėje situacijoje darbe“, – pasakoja „Sopa“ vadovė Jurgita Kuprytė.
Nuo kliento iki darbuotojo
Atsiradus darbo vietai agentūroje „Sopa“, Lina prieš pusę metų buvo čia įdarbinta ketvirčiu etato socialine darbuotoja ir iš kliento tapo darbuotoju. „Padedu organizuoti dirbtuves žmonėms su negalia stotelėje „Dėkui“. Čia vedame anglų kalbos, skaičiavimo, rūšiavimo užsiėmimus. Teikiu pagalbą tiems, kuriems sunkiau sekasi. Stebiu mūsų klientų pažangą“, – džiaugiasi mergina.
„Sopa“ vadovė Jurgita Kuprytė prisimena Linos darbo pradžią: „Tuo metu ieškojome socialinio darbuotojo savo įmonėje. Įvertinome tai, kad Lina yra baigusi socialinį darbą, todėl pasiūlėme jai prisijungti ir tapti kolektyvo dalimi. Merginą jau seniai pažinojome, todėl numanėme, kaip jai reikėtų pritaikyti darbo sąlygas. Nors užduočių įvairovė organizacijoje didelė, sutarėme, kad su darbo užduotimis supažindinsime palaipsniui. Iš pradžių ji tik lydėdavo dalyvius į „Dėkui“ stotelę ir stebėdavo, kaip jiems pavyksta ugdyti įgūdžius, vėliau pradėjo savarankiškai galvoti užduotis ir vesti užsiėmimus. Vienas didesnių iššūkių Linai buvo „persiorientuoti“ iš kliento į paslaugų teikėjo poziciją. Todėl stengiamės kuo labiau ją įgalinti, suteikti daugiau erdvės pasireikšti kaip specialistei.“
Tai pirmas pastovus darbas Linos gyvenime, kurį norėtų tęsti kuo ilgiau: „Tai mane pakeitė, jaučiuosi reikalinga. Pradėjau mąstyti pozityviai, išmokti būti čia ir dabar, ramiai daryti darbus, nepasiduoti mažoms nesėkmėms. Išlindau iš internetinio liūno, depresijos, norisi vėl su gyvais žmonėmis bendrauti. Net randu jėgų naujiems pomėgiams!“
Be to, mergina prisipažįsta, kad rūpindamasi kitais, išmoko būti savarankiškesnė, atsirado daugiau buities įgūdžių. Anksčiau leisdavusi daug ką už ją daryti artimiesiems.
Mergina norėtų, kad visi Lietuvos darbdaviai atsižvelgtų į matomas ir nematomas darbuotojų negalias, individualius gebėjimus ir nereikalautų to, ką gali standartinis žmogus.
„Noriu, kad nenurašytų, kad leistų pabandyti žmonėms. Galima išskaidyti pareigybes į smulkesnes funkcijas, nes retas kuris galime padaryti gerai viską. Gal mėnesiui atsirastų kuruojantis žmogus. O jeigu kažkas nesiseka – pasakytų, kas negerai, pamokytų, o ne iš karto nurašytų negaliai“, – pabrėžia Lina.
