Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

5-mečio Gabrieliaus tėtis: „Kai sužinojau apie sūnaus ligą, pats tuo metu dar nesirgau“

Kviečiame jus susipažinti su tėčiu – kiekvienos gyvenimo dienos herojumi. Ne, jis nėra slaptasis agentas ir negaudo blogiukų. Jis yra tėtis, kuris keičia mažą savo šeimos pasaulį ir įneša į jį gerumo ir ramybės.
Andrius su sūnumi Gabrieliumi
Andrius su sūnumi Gabrieliumi / Asmeninio archyvo nuotr.

Naujienų portalas 15min remia ir globoja nevyriausybines organizacijas ir gerumo iniciatyvas, kurios kasdieniais darbais prisideda prie taip reikalingų pokyčių mūsų šalyje. Šios iniciatyvos ir organizacijos, tarp kurių yra ir klubas „Smalsučiai“, tapo 15min projekto „Šiemet buvau geras“ ambasadorėmis, o jų darbai ir gerieji pavyzdžiai viešinami visus metus portale.

„Smalsučiai“ yra visuomeninė, ne pelno siekianti organizacija, kuri rūpinasi visos Lietuvos vaikais ir jaunuoliais, sergančiais 1 tipo cukriniu diabetu. Vienas svarbiausių klubo uždavinių – visuomenės švietimas apie ligos pirmuosius požymius, nes labai dažnai tėvai, o kartais netgi ir medikai, pražiūri simptomus ir liga diagnozuojama jau reanimuojamam vaikui.

Daugiau apie projektą „Šiemet buvau geras“ skaitykite ČIA.


Andriau, mes įpratę girdėti istorijas, ką išgyvena mamos, kai sužino apie jų vaikams diagnozuotą diabetą. O kaip tėčiai priima naujienas? Ir ar tikrai „tikri vyrai neverkia“?

– Kai sužinojau apie sūnaus ligą, pats tuo metu dar nesirgau. Ėmė graudulys, bet buvau darbe, todėl susitvardžiau. Jei būčiau tuo metu kam nors pasakojęs, tikrai būčiau nesusitvardęs.

Iš pradžių, žinoma, buvo didelis šokas. Nepaprastai sukrečia, kai turi žinių, paremtų kažkokiais mitais, nuogirdomis. Ir pats turiu atsiminimą, kaip vienas moksleivis iš mano mokyklos, sirgęs 1 tipo diabetu, mirė būdamas tik 15-os metų. Atėjus supratimui apie pasikeitusį gyvenimo būdą ir kontrolės galimybes, susitaikai ir gyveni toliau, bandai visko išmokti.

Manau, vyrai ir moterys vienodai skaudžiai išgyvena, tik skiriasi emocijų išraiška.

Kas ėmėsi Gabrieliaus priežiūros ir ligos kontrolės?

– Ligoninėje mes su žmona Dovile pakaitomis buvome su sūnumi. Kadangi tuo metu dar jaunesnė dukra buvo žindoma, žmona ligoninėje būdavo dieną, o per naktį likdavau aš. Tai taip susiklostė, kad ji pirma perėjo tą pažintinį kelią.

– Kada jums pačiam buvo diagnozuotas diabetas?

– Praėjus beveik trims mėnesiams po sūnaus diagnozės. Gabrielius su diabetu nuo 2019 m. gruodžio, o aš – nuo 2020 m. kovo. Kad jau turėjom gliukozės kiekiui kraujyje matuoti aparatą, smalsumo vedamas vis pasitikrindavau, atrodė neblogai – 6–6,5 mmol/l, kitą rytą jau 9 mmol/l, o kai jau išvydau 14 mmol/l, pats kreipiausi į medikus.

Gabrielius su diabetu nuo 2019 m. gruodžio, o aš – nuo 2020 m. kovo.

– Ar savo ligą buvo lengviau priimti nei sūnaus?

– Per tuos pirmuosius tris sūnaus ligos mėnesius aš įgijau daugiau žinių nei šeimos gydytojas. Padarė man visus tyrimus, Dovilė įšovė sensorių, endokrinologas išrašė insulino, ir tiek.

Mano diabetas kol kas labai lengvai valdomas, nes buvo diagnozuotas, kai jokių fizinių požymių nebuvo – pats organizmas dar gamina insulino, bet nepakankamai, todėl man užtenka tik sveikiau maitintis ir kelių vienetų ilgo veikimo insulino. Todėl aš kažkaip ramiai viską priėmiau, nes buvo jau kitas supratimas.

– Dažnai tenka girdėti istorijų, kaip tėčiai po vaiko diagnozės nusisuka nuo šeimos ar laikosi nuošaly nuo visko, tiesiog uždirba pinigus, ir viskas. Kaip buvo jūsų atveju?

– Palikti šeimą prieštarauja bet kokioms mano moralės normoms. Kažkaip galvojau, kaip būti geru tėčiu. Kai sūnus sugrįžo į darželį, teko pačiam iš pradžių važinėti suleisti insulino.

Dovilė laukėsi, jai sunku buvo, o aš dėl karantino dirbau iš namų. Dabar daug paprasčiau – paskambinam auklėtojai vaizdo skambučiu, pasakom, kiek suleisti, ir kartu su auklėtoja prižiūrim, kad sūnus teisingai viską suvestų. Jis puikiai pažįsta skaičius, moka sukalibruoti sensorių, tik reikia priežiūros, kad neįsiveltų klaida.

– Visuomenėje vis dar gajus stipraus ir tvirto vyro stereotipas. Ar liga kerta per pasitikėjimą savimi, galbūt slepiate tai nuo aplinkinių?

– Tikrai neslepiu, aišku, ir nesireklamuoju, bet kažkokios gėdos irgi nėra. Kai pradedi kalbėti, sužinai, kad aplinkoje yra daugiau sergančiųjų, kad ir 2 tipo diabetu. Žinoma, kolegos, būna, paklausia, kodėl į kavą nesidedu cukraus, kodėl nevalgau saldainių, tada pasakau, kad negaliu dėl diabeto. Kai pats ramiai priimu, tai ir kiti nesureikšmina.

O dėl vyriškumo, tai gal net atvirkščiai – numečiau daug svorio, turiu daug energijos. Nors vartoju mažai angliavandenių, bet tikrai nesijaučiu alkanas, valgau daug mėsos ir daržovių. Galima būtų pasakyti, kad ši liga man išėjo į naudą.

Paskambinam auklėtojai vaizdo skambučiu, pasakom, kiek suleisti.

– Ko palinkėtumėte tėvams, kurių vaikams ką tik nustatytas diabetas?

– Pirmiausiai nepulti į paniką ir atsirinkti patikimus informacijos šaltinius, nes internete daug visko galima rasti. Aš irgi turėjau iliuziją, kad galbūt čia viskas susitvarkys, ir sūnus pasveiks.

Palinkėjimas būtų priimti viską taip, kaip yra. Diagnozė nėra kažkokia tragedija, aišku, pokyčių bus, bet reikia tiesiog žinių ir turėti blaivų protą.

* * *

Štai kaip viską mato Dovilė, Andriaus žmona.

– Dovile, pakalbinau jūsų vyrą.

– Taip, žinau. Ar pasakojo, kad naktį negirdi pompos signalų? Nes tikrai negirdi (juokiasi).

Vyru visiškai pasitikiu, žinau, kad viską padarys gerai. Kai gimė jauniausia dukra ir kelias dienas buvome gimdymo namuose, beveik nežiūrėjau į xDripʼą (programėlė gliukozės kiekiui kraujyje stebėti). Angliavandenių ir insulino santykį kai kuriems patiekalams jis dar geriau „išgaudė“, ir dabar pati pagal tai leidžiu insuliną.

Prieš kokius porą mėnesių dar bijojo sensorių keisti, nes ten daug smulkmeniškumo reikia su visais pleistriukais ir pan., bet dabar ir su tais susitvarko visiškai. O kateterius tik Andrius keičia, nes, anot Gabrieliaus, aš skaudžiai keičiu, o tėtis – ne.

O kateterius tik Andrius keičia, nes, anot Gabrieliaus, aš skaudžiai keičiu, o tėtis – ne.

Apskritai Andrius yra šaunus ir pareigingas vyras bei tėtis. Buvo ne kartą, kad aš turėjau išvažiuoti darbo reikalais 1–2 dienoms, tai jis būdavo su vaikais. Gimus Mortai, keliskart buvo išsivežęs kitus du vaikus į gamtą laužo kurti ir dešrelių kepti, kad jiems pramoga būtų, o mes su mažąja pailsėtume ramiai namuose.

Andrius gamina valgyti dar geriau ir dažniau už mane. Jis juokauja, kad mūsų šeimoje socialiniai vaidmenys, ypač dėl maisto gamybos, ne visai tradiciškai pasiskirstę (juokiasi). Dabar kalbu ir galvoju, kiek jis daug daro ir kiek aš kartais neįvertinu ir daug bambu...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos