Paskatino vaikų gimimas ir žemės drebėjimas
Šis gražus skaičius nėra tikslus ir galutinis – per savo gyvenimą ponas Rimantas kraujo dovanojęs yra daugiau.
„Pirmą kartą kraujo paaukojau studijų metais, kai žmonės buvo kviečiami duoti kraujo ir vežami į kraujo perpylimo stotis. Kitais studijų metais teko pakartoti.
Vėliau, kai vaikučiai dar buvo negimę, bet jau laukiami, būsimajam tėčiui buvo tarsi prievolė duoti kraujo. Kai Armėnijoje vyko žemės drebėjimas, buvo agituojama paaukoti kraujo. Maždaug apie tą laikotarpį ir prasidėjo maniškis donoro kelias“, – pasakojo pašnekovas.
Tikslaus skaičiaus, kiek iš tiesų kartų yra aukojęs kraujo, R.Daunoravičius nežino, nes niekada neskaičiavo. Tačiau nuo tada, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos kraujo donorystės įstatymas, tie kartai buvo pradėti fiksuoti. „Nebūčiau tam ir reikšmės teikęs, bet pastarąjį kartą sesutė sako: kitas jau bus 70-as. O, pamaniau“, – prisiminė pašnekovas.
Padeda fizinei būklei
Nuolatinė kraujo donorystė padeda ir mano fizinei būklei. Ir medikai yra aiškinę, kad organizmas įpranta prie šio veiksmo, vyksta naudingi organizmui procesai, todėl ir savijauta gera.
Pastaruosius keturiolika metų ponas Rimantas dirbo miškininku-geležinkeliečiu, rūpinosi šalia geležinkelio augančiais želdiniais ir miškais. Dabar vyras dirba Olimpiniame sporto centre, iš kurio, paties teigimu, dėl pertvarkų netrukus bus atleistas, tad jau ieškosi ir kito darbo, taip pat papildomai užsiima finansų konsultavimo klausimais vienoje draudimo bendrovių.
Be darbinių veiklų, R.Daunoravičius teigė visada randantis laiko ir sportui, aktyviam laisvalaikiui: bėga ilgus nuotolius, dalyvauja maratonuose, Vilniaus maratone bėga pusę distancijos – 21 km, vasarą neatsisako baidarių ir kitų aktyvesnių veiklų.
„Būtent dėl to, kad esu sportuojantis, nors tik mėgėjiškai, nuolatinė kraujo donorystė padeda ir mano fizinei būklei. Ir medikai yra aiškinę, kad organizmas įpranta prie šio veiksmo, vyksta naudingi organizmui procesai, todėl ir savijauta gera“, – dėl šios procedūros nejaučiantis jokio diskomforto sakė R.Daunoravičius.
Svarbiausia suprasti, kad tai – reikalinga
Paklaustas, ar ir savo artimuosius bei draugus agituoja šiam žingsniui, pašnekovas nusijuokė ir pridūrė: „Dar ir kolegas.“ Jo abu suaugę sūnūs yra neatlygintinos kraujo donorystės atstovai, turintys jau tam tikrą patirtį, kaip sakė ponas Rimantas, pats gana aktyviai – penkis ar šešis kartus per metus – kraujo duodantis pastarąjį dešimtmetį.
Jei sveikata leidžia, viskas, ko reikia, tik noro turėti.
„Anksčiau tai vykdavo rečiau. Žinote, metai eina, žmogus bręsti, formuojasi pažiūros, pasikeičia mąstymas. Jei sveikata leidžia, viskas, ko reikia, tik noro turėti. Jausdamas vidinę pareigą ir fizinį pasitenkinimą, nes organizmas tikrai kitaip jaučiasi po šių procedūrų, man tai tokia teigiamesnė būsena – tiek fizinė, tiek emocinė. Liaudiškai tariant, dūšioj geriau dėl to, kad kam nors padedi“, – sakė vyras.
Kalbėdamas apie savanorystę, pašnekovas užsiminė, kad kraujo aukojimas nėra vienintelis dalykas. Jis niekad nepraeina pro šalį ir mielai dalyvauja maltiečių, Maisto banko rengiamose akcijose. Ir yra įsitikinęs, kad žmogus tai pradeda daryti, kai suvokia, kad tai reikalinga kitam.
„Reikia pačiam savyje pajusti, kad tai yra reikalinga kitiems. Kartais tas kitas gali būti ir tavo artimas žmogus. Yra taip sutapę, kad mano mamai reikėjo atlikti kraujo perpylimą tuo pačiu laikotarpiu, kai aš daviau kraują. Tada gydytojas net sakė, kad galiu tiesiai jai dedikuoti savo kraują. Tačiau čia jokio skirtumo, tavo kraujas panaudojamas kitiems, kitų – tavo artimiems žmonėms.
Tad kalbant bendrąja prasme apie aukojimą, kaip ir minėjau, svarbu pajusti tą reikalingumo jausmą, o kokia išraiška tai bus daroma, nesvarbu: gali būti kraujas, gali būti maistas, pinigai. Nereikia to jausmo nustumti į sąžinės kampą“, – patirtimi dalijosi R.Daunoravičius.
„Blogiausia“ patirtis – kruvina švarko rankovė
Kokie reikalavimai keliami kraujo donorams? „Turi būti tam tikras minimalus pasiruošimas: kad žmogus nebūtų pervargęs, vartojęs alkoholio, parūkęs. Atliekami medicininiai tyrimai, nustatomas kraujo tinkamumas, matuojamas kraujospūdis, svoris. Gydytojas pasako, gali duoti kraujo ar ne“, – pasakojo pašnekovas.
Man bepigu dabar kalbėti, kad nėra ko bijoti. Esu matęs, kaip žmonės entuziastingai įžengia į patalpą, kurioje imamas kraujas, o per procedūrą atsiranda silpnumo simptomų.
Yra žmonių, kurie norėtų dovanoti kraujo, tačiau baiminasi. „Man bepigu dabar kalbėti, kad nėra ko bijoti. Per savo ilgą praktiką esu matęs, kaip žmonės entuziastingai įžengia į patalpą, kurioje imamas kraujas, o per procedūrą atsiranda silpnumo simptomų. Tada atsiranda ir baimė.
Manau, medikai turėtų supažindinti, kad čia nėra nieko bloga ir bauginančio, nes prieš kiekvieną procedūrą atliekami tyrimai ir ant anketos atsiranda gydytojo parašas, kad asmuo kraują gali duoti. Žinoma, yra žmonių, kuriuos trikdo pats kraujas, būna ir tokių variantų“, – sakė R.Daunoravičius.
Paklaustas, ar yra buvę kokių nemalonių nutikimų, pašnekovas užtikrintai sakė, kad kraujo donorystė niekaip nepakeitė jo įprasto gyvenimo būdo, niekada, davęs kraujo, nesijaučia silpnai ir apskritai čia įžvelgia tik pliusus. O incidentas per tiek metų tebuvo vienas.
„Tai nutiko vasarą, vilkėjau šviesų švarką, ranka buvo nepakankamai užveržta, pastebėjau, kad švarko rankovė persisunkė krauju. Tai nepatogumas buvo tik tas, kad žmonės gatvėje matė kruvina ranka einantį pilietį“, – su šypsena pasakojo vyras ir pridūrė, kad grįžęs namo švarką išplovė, ir dėmių neliko.
Jokio atlygio, tik dovanėlės
R.Daunoravičiaus teigimu, teoriškai egzistuoja riba, iki kada galima duoti kraujo – tas skaičius yra 67 metai. Tačiau, kaip sakė vyras, tai nereiškia, kad paskui jau nebegalima. „Viskas priklausys nuo gydytojo sprendimo, jei leidžia, duodi, tik didesniais intervalais – įprastai kraujo galima duoti prabėgus ne mažiau kaip dviem mėnesiams nuo pastarojo karto“, – paaiškino pašnekovas.
Ponas Rimantas nežino tikslaus skaičiaus, kiek iš viso kartų per gyvenimą yra aukojęs kraujo, tačiau apskaičiavo, kad iš pažymėtų 69-ių susidarė jau apie du kibirus (viena auka – 470 ml kraujo). Kaip pats pasakojo, nė karto už tai nėra gavęs pinigų, tik tarybiniais laikais gaudavo taloną papietauti. O nepriklausomoje Lietuvoje prasidėjus kitai donorystės formai, gaunamos įvairios dovanėlės: marškinėliai, šratinukai, bilietas į kiną, skėtis, kuprinė ir pan.
Paklaustas, ar turi tikslą pasiekti 100, prapliupo juoktis. „Reikia apskaičiuoti, kuriais metais tas šimtas galėtų būti, – juokėsi pašnekovas. – Jei būsiu reikalingas ir sveikata leis, tai mielai. Žinoma, viskas ne dėl skaičiaus. Nors neslėpsiu, juk esu žmogus, malonu ir tas skaičius. Ir dabar, jei ne seselės pastebėjimas, nebūčiau užfiksavęs to artėjančio 70. Ir pats likau nustebęs.“
