„Vaikų neturiu, vyras, deja, jau iškeliavo į amžinybę. Todėl dienas namuose leidžiu viena. Mano pramoga – pokalbiai su Liudmila. Kalbame apie viską – dalijamės prisiminimais, aptarinėjame dabarties aktualijas. Ypač dažnai juokaujame. Mudvi turime humoro jausmą, kuris sutampa, todėl juoko ir šypsenų mūsų bendravime tikrai netrūksta. Kasdien dėkoju likimui, kad mano gyvenime atsirado Liudmila. Ji man tarsi šeima“, – džiaugiasi senjorė.
Nevienišas gimtadienis
Tatjana pastebi, kad vienišumas labiausiai „kerta“ per šventes: „Gimtadieniai ir kitos šventės man, kaip ir daugeliui, asocijuojasi su šeima, draugais, kolegomis, plačiomis jų šypsenomis ir maloniais pokalbiais prie šventinio stalo. Tačiau, jei gyveni vienui vienas, šventės dažnai nebetenka prasmės.“
Tačiau moteris sako, jog tai pasikeičia, kai turi bent vieną artimą žmogų. Tada išties norisi švęsti, nes tai tampa dar viena proga susitikti ir pabūti drauge. Ji dar dabar su šypsena veide prisimena savo gimtadienį, kurį po ilgo laiko pagaliau sutiko nebe viena – atėjusi jos pasveikinti savanorė Liudmila ne tik pradžiugino ją savo apsilankymu, bet ir didele puokšte ramunių.
„Ramunės – mano mėgstamiausios gėlės. Būdamas gyvas vyras visada jas dovanodavo. Todėl tądien, tarpduryje pamačiusi Liudmilą su ramunių puokšte, susigraudinau. Vėliau mes padengėme stalą dviem. Be žvakių neįsivaizduoju nė vienos šventės, tad užsidegėme jų, pamerkėme ramunes, ir mane užplūdo prisiminimai.
Liudmilai pasakojau, kaip prieš 30 metų savo gimtadienį švenčiau Ispanijoje. Prieš akis iškilo ir kiti prisiminimai, kuomet gimtadienius minėdavau mylimų kolegų, draugų bei šeimos apsuptyje. Dainos, šokiai ir pokalbiai iki paryčių. Atrodo, kad tai buvo dar vakar... O tą dieną prie stalo sėdėjome dviese. Bet aš neliūdėjau. Buvau be galo dėkinga, jog gimtadienį vėl sutinku ne viena ir šalia manęs yra Liudmila“, – pasakoja Tatjana.
Širdučių istorija
Senjorę globojanti Lietuvos Raudonojo kryžiaus savanorė Liudmila Stanevičienė pasakoja, jog savanoriauti ji apsisprendė, nes jai patinka padėti kitiems – tai moteriai suteikia labai daug malonumo.
Pasak Liudmilos, nepabandžius savanoriauti sunku net įsivaizduoti, koks reikšmingas kitam gali būti mūsų dėmesys, ir dar ne iki galo aišku, kam šis ryšys duoda daugiau malonumo – ar savanoriui, ar lankomam senjorui.
Buvau be galo dėkinga, jog gimtadienį vėl sutinku ne viena ir šalia manęs yra Liudmila.
„Mūsų bendravimą su Tatjana aš vadinu širdučių istorija. Ji kiekvieną rytą man atsiunčia „širdelę“ arba nuoširdų palinkėjimą per socialinių tinklų bendravimo programėlę. Tatjana man sako: „Aš jaučiu, kad tau labai rūpiu, bet žinok, kad tu man irgi rūpi, ir kai siunčiu tau „širdelę“, noriu, kad žinotum, jog man viskas gerai“, – pasakoja savanorė Liudmila.
Pasak savanorės, svarbiausia lankomiems senjorams ne pagalba buityje (pavyzdžiui, Tatjana visada kiek galėdama stengiasi visus darbus nudirbti pati), o nuoširdus bendravimas. „Kartais šeimoje tiek neišsikalbama, kiek mes su Tatjana. Nuolat sakau Tatjanai, kad man labai pasisekė ją surasti – mums abiem patinka poezija, panašūs filmai ar knygos – tad temų pokalbiams turime daug. O ji man nuolat kartoja, kad tai jai pasisekė, kad sutiko mane“, – šypsosi savanorė.
Lietuvos Raudonasis kryžius jau ne pirmi metai vykdo „Šiltų apsilankymų“ programą, kuri rūpinasi vienišais senjorais. 2020 metais, surinktų lėšų ir savanorių dėka, organizacija pasirūpino beveik 1700 senelių, iš jų 754-iems teikta reguliari pagalba (lankymo bei slaugos paslaugos). Savanoriai lanko vienišus bei sergančius senelius namuose, o kai to neįmanoma padaryti dėl karantino sąlygų – nuolat bendrauja su senjorais telefonu, moko juos naudotis ir kitomis komunikacijos priemonėmis.
Kiekvienas norintis prisidėti prie senelių vienišumo problemos sprendimo, turi galimybę skirti 1,2 proc. nuo GPM Lietuvos Raudonajam kryžiui (daugiau informacijos apie tai rasite čia).
