Pokalbių temas kaip tik ir padiktavo mintys iš Tomo vaizdo pasakojimo su įspūdingais Peru, Bolivijos, Čilės ir Argentinos vaizdais, sutiktais žmonėmis, sutapimais ir nuotykiais, tačiau turinio sutarėm nebekartoti, nes galima pasižiūrėti:
Kalbėjomės apie rojų Žemėje, „viskas įskaičiuota“ ir egzotiškas keliones bei kaip joms ruoštis; pasaulio kraštą; fotografiją kaip Tomo verslą ir gyvenimo būdą; saviraišką – muziką, kurią keliautojas vadina menų menu. Ką atrandam išsukę iš savų magistralių ir kodėl niekada nėra kelio atgal.
– Kalbėdamas apie pasiruošimą kelionėms akcentavote, kad svarbu neapsikrauti daiktais, visų pirma paminėdamas vaistus. Kas būtiniausia?
– Keliaujant motociklu reikia išmanymo apie pirmąją pagalbą, svarbu ir vaistinėlę turėti, kad bet kur galėtum greitai susitvarkyti žaizdą ar pan., jei kažkas atsitiktų.
Kažko daug tikrai nereikia – pasaulyje pilna vaistinių. Nuvažiuosi nusipirkti, išsikviesi pagalbos. Jeigu vieta neapgyvendinta, užtenka pagrindinių priemonių: ko nors nuo nudegimų, karščiavimo, peršalimo, apsinuodijimo, nes važiuojant per egzotiškesnius kraštus neretas dalykas apsinuodyti.
– Kelionėms ruošiatės kruopščiai ar gana spontaniškai viskas vyksta, kaip gali pasirodyti stebint kelionių dienoraščius?
– Nereikia nieko ruoštis. Susiplanuoji, kur, kada nori nuvažiuoti, pasižiūri objektus, kuriuos norėtum aplankyt, ir varai.
– O jeigu pamestumėte banko kortelę?
– Jei iš anksto bijosi, ne tik niekada niekur neišvyksi, bet ir gyvenime nieko nepadarysi. Kai baime gyveni, su baime veiki, prisidarai didelių problemų.
Aš keliaudavau su Lietuvos banko kortele ir turėjau „Revolut“, kurią pasiėmiau specialiai, kad galėčiau atsiskaityti visame pasaulyje. Jei ir pamestum kortelę – kelių dienų klausimas, kada ją atgausi. O šiaip keliautojai turi dvi pinigines – vienoj laikai visus pinigus ir korteles, jos nenaudoji, įdedi kažkur giliau, o kitą vis papildai maža pinigų suma, kiek tau reikia dienai ar trims. Tą piniginę atiduotum, jeigu, pvz., kažkas grasindamas pareikalautų pinigų. Nes jeigu atiduosi pagrindinę piniginę su visais savo turimais pinigais ir dokumentais, bus negerai. Kai atiduodi piniginę su nedaug pinigų, žmonės gauna, ko norėjo, ir atsikabina.
Europoje keliaujant nereikia to daryti – kalbu apie egzotiškesnius kraštus.
– Kokiais formaliais dalykais pasirūpinate prieš keliones?
– Yra šalių, į kurias skrendant reikia bilieto atgal, nes kitaip neįleidžia. Tą atgalinį bilietą, jei ką, gali paskui pasikeisti.
Prieš kelionę per Pietų Ameriką pasirūpinau kelionių draudimu su pagalbos galimybe sudėtingose situacijose. Kad jeigu nutiktų nelaimingas atsitikimas, mane galėtų ištraukti su sraigtasparniu ir pan. Neteko juo pasinaudoti, bet buvo ramu.
Kai vienas keliauji, nežinai, kas gali nutikti, todėl geriau apsidrausti. Dar turėjau aparatėlį, kuris nuolat rodė mano buvimo vietą, kas dešimt minučių atnaujindamas informaciją. Šeimos nariai, įsijungę programą, galėjo matyti, kur tiksliai esu, kur sustojau. Būna vietų, iš kurių negali paskambinti mobiliuoju telefonu, tačiau tas įrenginys veikia per satelitą. Bet kur galima išsikviesti pagalbą.
Papildomo saugumo priemonėmis vieni naudojasi, kiti ne. Jeigu gali sau leisti, geriau turėti.
– Esate buvęs kelionėje su „viskas įskaičiuota“?
– Labai seniai, Meksikoje, 10 dienų. Tuomet man atrodė, kad tokios yra visos kelionės. Tačiau iš tiesų „viskas įskaičiuota“ yra ne kelionė, o atostogos. Aš savo kelionių atostogomis nevadinu.
Jeigu nori pailsėti, nieko neveikti, atsipūsti nuo kasdienės veiklos, gali važiuoti į poilsinę kelionę. Nieko nereikės daryti, tik pagulėti ant saulės. Aš manau, kad kelionė turi praturtinti. O kaip gali praturtinti gulėjimas su „viskas įskaičiuota“ kažkur Turkijoje? Pyragėliais, papildomais kilogramais? Gal. Kas kam patinka. Man taip nuobodu.
Man reikia nuolatinio judėjimo, besikeičiančio kraštovaizdžio, kraują stingdančių įspūdžių, nežinomybės, kasdien vis kažką naujo pamatyti, patirti.
Kelionė – kaip praktika viską „išmušti“ ir pradėti naują gyvenimą
– Ką vis reikia „išmušti“ kelionėmis?
– Manau, nusistovėjusius įpročius, nes gyvenimas – spalvingesnis, turtingesnis, nei atrodo užsisėdėjus vienoje vietoje, kaip ir tam tikruose savo įpročiuose, reakcijose. Kelionė per Pietų Ameriką buvo išėjimas iš komforto zonos, tačiau po poros ar trijų savaičių vėl tapo nebe iššūkiu, o savaime suprantamu dalyku.
Kelionės, kaip knygos, tam ir skirtos – sukurti naujus mus. Sutinki naujų žmonių, pamatai pasaulio, pažįsti naujas kultūras, gauni labai įvairių patirčių. Tai praturtina, todėl įdomu kelionėmis gyventi, apie jas kalbėti.
– Bet minite ir naują gyvenimą, ne vien praturtinimą.
– Taip, nes kiek galima tą patį gyvenimą gyventi? Kiekviena mano kelionė ženklindavo naują gyvenimo etapą. Kai kurios – didesnį pokytį, kitos – mažesnį.
Iš kelionės niekada negrįžti toks pat. Tai labiausiai ir žavi. Pasiilgsti namų, savos aplinkos, savo lovos, to, kas pažįstama. Įvertini, kiek turi, pamatęs pasaulyje, kad žmonės turi perpus ar daug mažiau ir gyvena labai laimingai. Mes dažnai galbūt neįvertinam, ką turim, ir kelionės padeda suprasti tai. Kad turime daugiau, negu reikia.
Pasiklysti – reliatyvi sąvoka.
– Ko apie išklydimą iš kelio moko kelionės? Nevengiate iš magistralių išsukti prasilėkti mažesniais keliukais?
– Motociklas ir skirtas važiuoti mažais vingiuotais keliukais. Važiuodamas juo neklausi savęs, ar jau atvažiavom, kada atvažiuosim. Tiesiog važiuoji ir mėgaujiesi tuo, nes vairuoti motociklą yra malonu. Manau, kaip vairuoti sportinį automobilį – ne dėl to, kad kažkur juo reikia nuvykti.
Magistralėmis patogu iš taško iš taško A pasiekti tašką B. Viena, jei važiuosi automagistrale iš Vilniaus į Klaipėdą, kas kita, jei suksi į Klaipėdą per Panemunę, pakeliui atrasdamas daug gražių dalykų. Tikslas bus ne kuo greičiau pasiekti Klaipėdą, o patirti kelionės džiaugsmą.
– O žiemą važinėjate?
– Kai sniego nebūna važiuoju, bet prisnigus ar pašalus – ne. Pavojinga žiemą, slidu. Reikia specialiai motociklą paruošti. Tačiau viskas įmanoma. Yra lietuvis, kuris per Baikalo ežerą važiavo užšalusį.
– Skaičiavote, kiek kilometrų iš viso esate motociklu prasukęs?
– Kokius 80 000, taigi, aplink pasaulį kokius du kartus.
– Kokie kraštai visų pirma ateitų į galvą, jei paklausčiau, kur dar nesate buvęs, bet norėtųsi nukeliaut?
– Afriką, Australiją, JAV, nes tik miestuose esu buvęs, o po valstijas nekeliavęs, tad įdomu būtų. Mongolija viena iš šalių, po kurią norėčiau pakeliauti.
– Vaizdai ar sutikti žmonės - kas įsirėžia stipriau, kam ir kodėl teikiate pirmenybę fotografuodamas?
– Gražūs saulėlydžiai, saulėtekiai, kalnai, ežerai, geizeriai, ugnikalniai, – bet be žmonių tai negyva. Visa magija slypi žmonėse.
Visiems įdomu, ką kituose kraštuose žmonės pietums ir pusryčiams valgo, ne tik kalnų vaizdai. Gražu į juos pažiūrėti, bet geriausia – vieno ir kito jungtis: parodyti žmogų aplinkoje, kurioje jis yra. Kaip sprendžia gyvenimo iššūkius, kad gamta eitų išvien su juo, kaip ir jis – išvien su gamta, o ne priešingai.
– Kuri nuotrauka iš Jūsų fotografuotų žmonių jų aplinkoje Jums brangiausia ir kodėl?
– Viena gražiausių ir brangiausių – iš kelionės Peru. Fotografavau pagyvenusį vietinį vyrą, sėdintį ant kelmo artėjančios audros fone. Vaizdas – į kalną, o jis pats apšviestas saulės. Kontrastas tarp žmogaus ramybės ir audros už jo nugaros. Spalvų žaismas. Labai gražu. Dar nesu niekur jos viešinęs. Planavau eksponuoti parodoje, kad žmonės gyvai pamatytų.
Ne įrangoje esmė.
– Ne įrangoje esmė, esate sakęs apie motociklą, bet ar tinka ir fototechnikai?
– Ne įranga svarbiausia, bet su gera įranga paprasčiau ir lengviau dirbti. Skaitmeninė technika tobulėja kosminiais greičiais, kasmet vis geresnė. Bet svarbiau, kas ir kaip ją naudoja. Taip yra su viskuo – ne tik motociklais, fotografija. Paklauskit kirpėjo – žirklės kerpa ar jis. Arba odontologo, kas gręžia. Matyt, abu vienas kitą papildo.
Važiuoju. Kelio atgal nėra
– Kartais kelio atgal nebūna, ar iš principo nuvažiavęs ne ten būtinai grįžtate kitu keliu?
– Iš tiesų niekada nėra kelio atgal. Tik į priekį. Net ir grįždamas tuo pačiu keliu važiuoji į priekį, o ir tas pats kelias važiuojant į kitą pusę atrodo visai kitaip atrodo. Naujas kelias.
O kas, jeigu?
– Kaip suvaldote „o kas, jeigu“ sudėtingose situacijose, kurių esate patyręs?
– Gyventi su baime – ne gyvenimas. Tiesiog reikia daryti, per daug negalvojant, o kas, jeigu.
– Kiek apsidraudžiate, o kiek pasikliaujate sėkme gyvenime ir kelionėse?
– Pasikliauju sėkme. Apsidraudžiu tik kas būtiniausia. Nes kaip tu gali apsidraust nuo gyvenimo? Niekada neapsidrausi.
– Jei fotografija – gyvenimo būdas, kas Jums yra muzika?
– Muzika yra aukščiausia meno forma, tiesiogiai paliečianti visų širdis. Jei fotografija yra mano verslas, darbas, gyvenimo būdas, muzika – saviraiška. Vieni save išreiškia žodžiais, kiti – vaizdais, aš per muziką išreiškiu tai, ko per fotografiją negalėčiau. Tik kol kas daugiau sau ir savo artimųjų ratui.
– Tarkim, gyvenimas yra 1000 kilometrų. Kuriame dabar esate?
– Gal gyvenimas ne 1000, o milijonas kilometrų? Arba tik vienas. Sunku atsakyti į klausimą, kuriame kilometre esu. Gal pagal savo gyvenimo patirtį ir pačiame pirmajame? Vieną minutę gali galvoti, kad viską žinai ir moki, supranti ir jau viską išsiaiškinai, o kitą – nieko nebežinai, nebesupranti ir reikia viską pradėti iš naujo.
– Sėsti ant motociklo ir iškeliauti į pasaulio kraštą gali žmogus, kuriam Žemė – draugiška vieta, o žmonės geri. Kur ir kaip tai ryškiausiai patyrėte? Ar buvo vieta, kur akivaizdžiai pajutote – čia yra rojus?
– Pasaulis tikrai draugiška vieta ir tikrai labai daug gerų žmonių teko sutikti. O Rojaus jausmą patyriau Havajuose. Su drauge nuėjom į labai gražų paplūdimį. Pagalvojau, kad numiriau, atsidūriau rojuje ir čia praleisiu amžinybę. Viskas buvo tobula, tačiau ten pat supratau, kad rojus ne vieta, o būsena. Nuo vietos visiškai nepriklausantis jausmas.
Gali rojų patirti ir gyvendamas vieno kambario butelyje be karšto vandens kur nors kaime. O gali keliauti po Tailandą, Maldyvus ir nebus rojaus.
Šventuosiuose raštuose irgi rašoma, kad pragaras, rojus yra čia, žemėje, ir tik nuo mūsų priklauso, kuriame iš jų gyvensim.
– Ar pasaulio kraštas yra pasaulio pabaiga?
– Daug esu matęs skirtinų pasaulio kraštų, bet nė vienas nebuvo pasaulio pabaiga. Atvažiuoji į vieną kraštą, rūpi pamatyti kitą ir taip be galo.
Projektą „Laimė jaustis saugiai“ inicijuoja draudimo bendrovė „If“.
