Vaikystėje teko anksti suaugti
Pati moteris save vadina nepatogiu žmogumi, nes tiesą į akis rėžia ne tik valdžioms atstovams, kai atstovauja pagyvenusių žmonių interesus, bet ir tiems, kuriuos gina, jeigu mato, kad šie naudojasi pagalba, patys neprisiimdami atsakomybės už savo gyvenimą. Todėl gatvėje sulaukianti įvairių replikų – taip pat ir piktų bei įžeidžių. Sulaukia ir naktinių skambučių, kai koks nors pilietis trečią valandą nakties užsimano ant jos paburnoti.
Kaip ji pati tai išgyvena? Dažnai viešus asmenis mes sutapatiname su funkcija, kurią jie atlieka visuomenėje, pamiršdami, kad už to įvaizdžio slypi gyvas, visas žmogiškas emocijas ir jausmus turintis žmogus. Taip ir su Grasilda – apie save moteris kalba retai, daug dažniau – apie kitų vargus ir bėdas.
„Jeigu rašyčiau knygą, žmonės turbūt verktų.
Mano tėtis mirė 46 metų, man tuo metu buvo trylika, broliukui – septyneri. Vyko kolektyvizacija, buvo griaunama ankstesnė tvarka, o mama susirgo, taigi dvejus metus buvau vienintelė šeimos išlaikytoja. Ryte pėsčiomis per mišką eidavau į mokyklą, o grįžusi sunkiai dirbdavau įvairius žemės ūkio darbus, kad uždirbčiau mūsų pragyvenimui“, – savo istoriją pradėjo pašnekovė.
Gyvenimas šiek tiek prašviesėjo, kai teta pasiėmė mergaitę pas save į Vilnių. Nebereikėjo įveikti ilgo kelio iki mokyklos – ji buvo vos per gatvę. Tačiau ir čia ji, kaip įmanydama, stengėsi dėl kaime likusios mamos ir broliuko. Dieną po pamokų dirbdavo, o naktį sėdėdavo prie knygų ir namų darbų. Kaip pati sakė, laimė, kad turėjo gerą atmintį. Išgirdusi informaciją iš karto atsimindavo, todėl tokia darbotvarkė nesutrukdė jai gerai mokytis. Juolab kad mokytis ji norėjo ir labai stengėsi.
„Daug visko patyriau – ir karą išgyvenau, ir pokarį, ir kolektyvizacijas, ir privatizacijas, ir prichvatizacijas. Lietuviai – darbšti tauta, nemačiau, kad kas badautų. O dabar žmonės pas mane ateina badaujantys! Kai susimoka už paslaugas, už vaistus, be kurių jau negali gyventi, maistui lieka iki 100 eurų, o kai kuriems – ir 70, ypač jeigu žmogus gyvena vienas.
Labai daug vienišų pagyvenusių žmonių, nes vaikai emigravę. Kai jiems reikia kokios pagalbos, susisiekti su valdžios institucijomis nepavyksta, viskas dabar vyksta nuotoliniu būdu, o mūsų žmonės nemoka naudotis technologijomis. Telefonu dažnai taip pat neprisiskambinsi, jei valdininkas dirba ne iš savo kabineto, o iš namų. Padėtis dabar labai sunki, ypač kaimo vietovėse“, – svarstė LPŽA vadovė.
Rajonuose – nė kvapo išsivysčiusios valstybės
Grasilda nuolat važinėja po Lietuvą, aplankydama net ir atokius rajonus, dalyvauja ten vykstančiuose asociacijos renginiuose ir bendrauja su vietiniais žmonėmis, todėl labai gerai žino jų nuotaikas.
„Dabar labai daug pasipiktinimo. Pavyzdžiui, pasiskiepyti norintiems žmonėms, gyvenantiems atokiose vietovėse, tenka vykti į rajonų centrus. Į rinkimus žmonės iš visur suvežami autobusiukais, o skiepams žmonių surinkti negali. Po to stebisi, kad pagyvenę žmonės nesiskiepija. O juk visą laiką be darbo stovėjo autobusiukai, kuriais vaikai būdavo vežiojami į mokyklas. Tik po pokalbių su vietiniais seniūnais reikalai pajudėjo.
Panaikinti ir pašto skyriai, kuriuose žmonės galėdavo atsiimti pensiją grynais. Jiems reikia grynųjų, nes pas vietinį ūkininką jie gali įsigyti maisto produktų pigiau nei parduotuvėje.
Kita vertus, daug senolių negali skiepytis dėl savo ligų. Vėlgi pasipiktinimas dėl privalomų galimybių pasų, be kurių daug kur nepateksi. Siūliau jiems eiti pas savo šeimos gydytą pasitarti, ką tokiu atveju daryti. O man sako: „Protingai kalbate, ponia Grasilda, bet autobusas iki mūsų atvažiuoja vieną arba du kartus per savaitę. Vienam iki autobuso – 2 km, kitam – 5, trečiam ir 10. Vienas prastai mato, kitas prastai girdi ir dar su lazdele. O jeigu pas gydytoją užtruksi ir nespėsi į autobusą, kaip parvažiuosi?“
Rajonų parduotuvėse panaikino bankomatus, nes bankams nenaudinga juos ten turėti. Aš klausiu – kodėl nėra Lietuvos komercinio banko? Visi pensininkai ten siųstų savo pensijas, ir mūsų milijonai mokesčių forma nebūtų išvežami iš šalies. O dabar bankai dar kelia aptarnavimo mokesčius, klausimas – už ką?
Panaikinti ir pašto skyriai, kuriuose žmonės galėdavo atsiimti pensiją grynais. Jiems reikia grynų pinigų, nes pas vietinį ūkininką jie gali įsigyti maisto produktų pigiau nei parduotuvėje. Juk pas mus kainos kyla ne dienomis, o valandomis. Tiek, kiek pakėlė pensiją, tiek ir kainos pakilo“, – apie šiuos žmonių skaudulius pašnekovė gali kalbėti nesustodama.
Jos klausydama pati susipainioju, apie ką čia kalbame – apie gyvenimą prieš šimtmetį ar dabartinę išsivysčiusią valstybę. Kai pasidalinu įžvalga su pašnekove, ši atsidususi sako:
„Mes labai norėjome įstoti į Europos Sąjungą (ES) ir labai gerai, kad į ją įstojome. Bet Europos Sąjungos į Lietuvą neatsivedėme. Skurdas pas mus didžiausias ES, pensijos – mažiausios, atlyginimai – mažiausi, nedarbas – didžiausias. Kodėl taip yra? Pasakysiu gana grubiai ir negražiai – reikia sumažinti veltėdžių skaičių. Žinau dinastijas, kurių atstovai nedirbo nė vienos dienos nuo Lietuvos nepriklausomybės.
Jau anekdotai apie juos kuriami: „Mokytojas prašo vaikučių užrašyti, kuo jie nori būti užaugę. Vieni tuo, kiti – anuo, o vienas piešia sau ir nereaguoja. Mokytoja klausia – o tu? Aš pašalpininku noriu būti, sako, mano ir tėvelis, ir mamytė, ir seneliai pašalpininkai, tai kam man dirbti?“
Mano laikais, neduok Dieve, kad jie sugrįžtų, jeigu mėnesį žmogus nedirbdavo, dar nieko, bet jeigu jau du – ateidavo įgaliotinis ir priversdavo dirbti. Reikia nustatyti pašalpų mokėjimo terminą, daugiausiai – metus, nes darbo yra, tik jie nenori dirbti. Kai klausiu – kodėl, atšauna, kad būtų tik daugiau išlaidų, o dabar pragyvena ir iš pašalpos. Bet jei pašalpa būtų nutraukta, norėtų valgyti – eitų dirbti. Dabar juos išlaiko visi kiti dirbantieji. Šitą betvarkę reikia būtinai sutvarkyti.“
Jei pašalpa būtų nutraukta, norėtų valgyti – eitų dirbti. Dabar juos išlaiko visi kiti dirbantieji. Šitą betvarkę reikia būtinai sutvarkyti.
Pasidarė gaila žmonių
Tačiau grįžkime prie Grasildos. Kodėl, išėjusi į pensiją, ji, užuot mėgavusis ramiu gyvenimu, vėl atsidūrė įvykių sūkuryje? Juolab kad jos darbo stažo užtektų ne vienam žmogui – 57 metai.
Per tuos metus ji turėjusi tik dvi darbovietes – viena iš jų buvo teismas, aktyviai dalyvavo profsąjunginėje veikloje ir vadovavo didelei profsąjungai. Taigi darbas su dokumentais jai nėra svetimas. Nepažįstamos, kaip pati sako, buvo žmonių bėdos, su kuriomis jie pradėjo kreiptis į ją.
„Prikalbino mane Vilniaus miesto pagyvenusių žmonių asociacija bent vieną ar du mėnesius pas juos pabūti, nes iš jų išėjo ir pirmininkas, ir jo pavaduotojas. Taip ir esu jau 16 metų, vadovauju asociacijai visos Lietuvos mastu. Neplanavau likti, bet kai susidūriau su žmonių bėdomis, man gaila jų pasidarė“, – atviravo pašnekovė.
Šeimai su moters veikla ir užimtumu tenka susitaikyti. Grasilda jau nuo jaunystės laikų buvo labai savarankiška ir ryžtinga. Ko verta vien jos vestuvių istorija, kaip vyrui teko dėl jos pakovoti!
Neplanavau likti, bet kai susidūriau su žmonių bėdomis, man gaila jų pasidarė.
Vyrui dėl jos teko pakovoti
Gyvendama pas tetą, Grasilda niekur nepramogavo, tik dirbdavo ir prie knygų sėdėjo. Kartą atėjo kaimynė ir klausia tetos, kodėl mergina niekada su jomis neinanti į šokius. Teta gūžtelėjo pečiais, o Grasilda tuomet prisipažino, kad turi tik vieną mokyklinę suknelę, kaipgi eis su ja į šokius. Be to, ir nenori, nes nieko ten nepažįsta. Teta tuoj pat padavė savo suknelę ir sako – pasimatuok. Ir tiko. Taip pirmą kartą ji pakliuvo į šokius, o juose sutiko savo būsimą vyrą. Jai tuo metu buvo 18 metų. Jis buvo ketveriais metais vyresnis.
„Kai pradėjome draugauti, kartą jis ir sako: „Noriu, kad būtum mano žmona.“ Pradėjau juoktis – mokytis man reikia, kokia dar žmona. Kaip tik netoli buvo zagsas (Santuokos rūmai – red.), todėl pasiūlė eiti ir pasižiūrėti, kaip žmonės ženijasi. Nuėjome, pasižiūrėjome, gražios poros.
Nežinau, kaip tai nutiko, bet jis padavė prašymą tuoktis su manimi. Aš į tai rimtai nesureagavau ir greitai užmiršau, o jis po kurio laiko priminė, kad tada ir tada bus registruojama mūsų santuoka. Žinoma, nenuėjau, išvažiavau pas mamą.
Sekmadienio rytą mama pamatė pro langą mūsų namo link einančius du vyrus. Buvo laikai, kai baisu įsileisti nepažįstamus. Pasižiūrėjau, kad vienas iš jų – mano bernas! Atėjo ir klausia: „Kodėl taip pasielgei?“ Mama, išgirdusi žinią, pradėjo prieštarauti vedyboms, bijojo, kad mesiu mokslus, nes pasipils vaikai. Tačiau mano jaunikaitis tikino, kad mokytis man netrukdys, o dėl vaikų – kaip norėsiu, taip ir bus. Ne taip, kaip Dievulis norės.
Netrukus prisijungė ir senelis. Jis be galo mane mylėjo. Mat mūsų giminėje – vien vyrai, todėl, kai aš gimiau, jis perėmė mano auklėjimą. Kartą nugirdau, kaip mano tėtis net priekaištavo seneliui: „Mus ne taip auklėjai, tu jai leidi viską!“ O tas atrėžė, kad tėtis nesikištų. Taip ir būdavo – kai prisidirbu, laukiu senelio ir slepiuosi už nugaros.
Senelis nusivedė mane į virtuvę ir klausia: „Ar tu jį myli? Ką jauti širdelėje?“ O nieko aš toje širdelėje nejaučiau, nors jis man patiko, buvo mandagus, išsilavinęs. Tuomet ir senelis pradėjo mano jaunikaitį įkalbinėti palaukti, kol mokslus baigsiu, arba susirasti rimtesnę mergaitę. Esu visai dar vaikas, kur man čia tuoktis?“ – pasakodama Grasilda iš naujo išgyveno praeities akimirkas ir jos veidą papuošė plati šypsena.
Tačiau jos gerbėjas neatstojo, kai mergina susirgo plaučių uždegimu, ją lankė ir slaugė. Ir nuolat atnešdavo mandarinų, bananų, kurie tais laikais buvo didžiausias deficitas, ilgiausiose eilėse dėl jų reikėdavo stovėti. Tuomet ir teta su dėde pradėjo merginą įkalbinėti priimti vaikino pasiūlymą. „Na, ir pagalvojau: kas bus – tas, jeigu nemylėsiu jo, nepatiks, apsisuksiu ir išeisiu, nors tuo metu retai taip kas darė“, – juokėsi pašnekovė.
Turiu labai geras marteles, penkis jau suaugusius anūkus bei tris proanūkius. Todėl jaučiuosi labai turtinga.
Didžiausias turtas – šeima
Šeimos „projektas“ pasiteisino. Ji ir mokslus baigė, ir darbą pagal specialybę turėjo, ir su vyru užaugino du puikius sūnus. Šiuo metu jos šeima dar labiau pagausėjusi:
„Man Dievulis nedavė nei seserų, nei dukrų, bet turiu labai geras marteles, penkis jau suaugusius anūkus, kurie turi gerą išsilavinimą ir dirba pagal specialybę, bei tris proanūkius. Todėl jaučiuosi labai turtinga.
Mūsų giminėje yra įvairių tautybių, bet mes visi esame labai draugiški. O mano mažiausia proanūkė, kai tik ateina, puola man namus „tvarkyti“. Klausiu jos, ar užaugusi bus namų tvarkytoja, o ji sako: „Ne, aš būsiu daktarė ir, kai tu susirgsi, tave gydysiu.“
Vakar turėjau nuotolinį renginį, todėl telefoną buvau padėjusi į šalį. Vakare pažiūrėjau – 48 praleisti skambučiai.
Šeima vis stengiasi mane įtikinti pailsėti, visi sako: „Mamyte, tu dar negyvenai dėl savęs nė vienos dienos, iš pradžių rūpinaisi savo mama mama, po to – savo šeima, pagyvenk dabar dėl savęs.“ O anūkė juokiasi, kad manęs neįmanoma uždaryti tarp keturių sienų, nes per atostogas ištveriu ne daugiau kaip tris dienas ir jau reikia lėkti atgal į darbus. Nebent, kaip gydytoja patarė, išvežtų mane namiškiai į trobelę vidury miško, paliktų valgyti, taip pat šalia apgyvendintų gydytoją ir paliktų savaitei.
Juokas juokais, bet vakar turėjau nuotolinį renginį, todėl telefoną buvau padėjusi į šalį. Vakare pažiūrėjau – 48 praleisti skambučiai. Jau trys mano telefonai išėjo iš rikiuotės nuo skambučių ir kalbėjimo gausos.“
Tai, kad moteris sugeba atlaikyti tokį krūvį, visiškai nereiškia, kad ji neturi jokių sveikatos problemų. Su amžiumi jų atsiranda visiems. Tiesiog ji nusprendė neužsisukti uždarame ligų rate ir nesureikšminti savo savijautos. Kaip pati juokauja, tiek darbo, kad nėra kada klausyti, kaip kūnas skundžiasi, tik per atostogas pajunti, kad ir čia duria, ir ten. Kartą ji apalpo darbo vietoje, ligoninėje buvo apibarta savo šeimos gydytojo, kad pas jį pasirodanti tik ant neštuvų atvežta, tačiau atsigavusi vėl grįžo į įprastas veiklas.
„Nemeluosiu – jau pavargau ir norėčiau perleisti LPŽA vadovo postą kitam žmogui. Bandžiau tai padaryti praėjusių metų gruodį, kai vyko ataskaitinis asociacijos suvažiavimas. Pasiūliau net penkis kandidatus, tačiau salė vis tiek pasiūlė mane, o visi penki kandidatai atsisakė, užleisdami vietą man. Balsavimo metu iš 450 balsų surinkau tik du „prieš“.
Vienas balsas buvo mano pačios, kitas – mano buhalterės, kurią įprašiau balsuoti „prieš“. Reikėjo arba naikinti organizaciją, nes ji neturi vadovo, arba sutikti. Tuomet pasakiau: „Gerai, dar metus padirbsiu, bet dabar ir jūs dirbsite, kiekvieną ketvirtį teiksite man atskaitas už nuveiktą darbą skyriuose. Turėsite įvykdyti gautas užduotis.“ Ir gaunu kas ketvirtį ataskaitas, žmonės tikrai dirba“, – dėstė Grasilda ir prisipažino, kad jos didžiausia klaida buvo ta, kad anksčiau ji per daug darydavo pati.
Ką gi, metai beveik baigiasi. Vėl artėja gruodis. Galbūt po jo ši 16 metų epopėja pasibaigs ir atsivers naujas Grasildos gyvenimo lapas?
LKU grupės kredito unijos – artimos Jūsų finansų partnerės
