Apie šį gyvenimo pilnatvę suteikiantį jausmą šiandien kalbamės su knygų „Moters Magijos Mokykla“ ir „Amžinas medaus mėnuo“ autore, emocinio intelekto lavinimo instruktore Andre AMIYA Pabarčiūte.
„Apie laimę galima kalbėti labai įvairiai ir daug. Arba galima ramiai ir šviesiai tylėti... Šiuo metu esu Indijoje, kurioje dvasinė kultūra gausi ne tik žinių ir praktikų, padedančių puoselėti laimės jausmą. Gebėjimas įsiklausyti į tylą – viena esminių praktikų, kurios dėka gali pajusti tūkstančius laimės, kaip dvasinės būsenos, atspalvių“, – sako asmeninio augimo mokymų centro „SoulACTION“ ir Moters Magijos Mokyklos įkūrėja.
Kiekviena tauta savo patyrimą ir patirtį apie svarbiausius dalykus perduoda iš kartos į kartą mituose bei patarlėse. Bėgant amžiams kai kurie dalykai šiuolaikiniam žmogui gali skambėti juokingai, tačiau jie perduoda užkoduotas mūsų protėvių žinutes apie tai, kokiais keliais ir būdais jie siekė būti laimingi, kas jiems suteikė tą jausmą, o kokie dalykai tebuvo klaidinantys klystkeliai.
Apie laimę šiandien kalbamės atsiremdami į lietuviškas patarles, kurias Andrė AMIYA Pabarčiūtė pasirinko kaip inspiraciją. Be abejo, jų interpretacija – subjektyvi, kaip ir pati laimė.
„Kas turi laimės, tam ir gaidys deda kiaušinius“
„Laimingas žmogus yra visuomet nenuspėjamas, spontaniškas, nes gyvena taip, kaip jam intuityviai jaučiasi, kaip norisi jo sielai. Laimingas žmogus yra visuomet subjektyvus. Jam įdomu gyventi, jausti save, jam gera būti su savimi. Kadangi laimė – tai vidinė būsena, norint nuolat būti laimingu, turi nuolat jausti save ir aplinką. Jei žmogus jaučia save, jis aptinka išminties lobyną savo viduje: širdies, sielos balsą. Žmogaus, girdinčio savo sielos patarimus, gyvenimo sprendimai bus netrivialūs, originalūs, nestandartiniai“, – sako A.Pabarčiūtė.
Jei daug metų kovojęs, bėgęs, konkuravęs pagaliau sustoji ir suvoki, kad laimės neįmanoma išsikovoti nuolat įsitempiant bei lyginant save su kitais, ateina neįtikėtinai išlaisvinantis patyrimas.
Anot pašnekovės, laimingas žmogus tarsi gyvena kitokioje tikrovėje, nei pilkas pilietis. Jis gyvena savo subjektyvioje tikrovėje, kurioje turi absoliučią laisvę kurti savo visas mintis, jausmus, reakcijas į aplinkybes, pojūčius ir veiksmus. Toks žmogus – laisvas žmogus. Laisvas pasirinkti, kaip matyti, interpretuoti bet kokias gyvenimo situacijas ir save. Jo mąstymas nestandartiškas. Laimingam žmogui net ir „gaidys gali padėti kiaušinius“, nes jo minčių ir intuicijos neriboja stereotipai. Būti subjektyviu – tai ir yra laisvė matyti pliusus ir galimybes ten, kur objektyvių taisyklių užvaldytas žmogus matys tik problemas ir apribojimus.
„Stebuklai ir laimės būsena nuolat pasireiškia kiekvieno žmogaus viduje, ir gyvenime. Tačiau ne kiekvienas tai pastebi. Nuolatinę laimės būseną aptikti savyje išties labai paprasta. Sudėtinga tik nuspręsti ieškoti jos viduje, o ne išorėje. Sunku patikėti, kad ji nuolat vyksta tavo viduje, nes nuo mažens esame mokomi gaudyti laimę daiktuose, mus supančiame pasaulyje, bet ne savyje. Kaip ir šioje patarlėje „kas turi laimės,“, tai reiškia, kas bus subjektyvus, girdės savo vidų, t.y. atras nuolatinį laimės jausmą,“ tam ir gaidys deda kiaušinius“, – tam ir stebuklai, nestandartinės dosnios situacijos – kasdienybė“, – tikina santykių tobulinimo mokymų poroms „Amžinas medaus mėnuo“ autorė.
„Visus pirma leisk, pats paskui eik – visada laimėsi“
„Ši patarlė man labai patiko, nes ji erzina egocentrišką protą, kuris bet kokia kaina nori būti svarbiausias, geresnis už kitus, „bėgti į puikesnę, laimingesnę ateitį“. Tai šių laikų vakariečių epidemija: bėgti, kovoti, nugalėti. „Praleisti pirma visus ir tik po to pačiam eiti? Na, jau ne, kokia nesąmonė, man juk nieko neliks“, – rėkia protas. Įvairiose gyvenimo situacijose neskubėti, nesistumdyti, nerungtyniauti, o ramiai užleisti kitus, kovojančius dėl geresnių resursų – žygdarbis bei didysis atradimas“, – dabartinėms visuomenės normoms nepaklusti provokuoja lektorė.
Pašnekovės teigimu, jei daug metų kovojęs, bėgęs, konkuravęs pagaliau sustoji ir suvoki, kad laimės neįmanoma išsikovoti nuolat įsitempiant bei lyginant save su kitais, ateina neįtikėtinai išlaisvinantis patyrimas. Tai priėmimas savęs ir savo gyvenimo tokio, koks jis yra. Su visais atspalviais, privalumais ir trūkumais, autentiško.
„Ar tu milijonierius, turi šeimą ar gyveni vienas atsiskyręs miško glūdumoje, tu ir tavo gyvenimas – didžiausioji vertybė, kurioje ir yra unikalus tavo laimės kodas. Kai priimi tai, kas tau duota, įvyksta labai gilus emocinis ir dvasinis atsipalaidavimas. Gimsta pasitikėjimas, kad tavyje ir tavo dabartiniame gyvenime yra viskas, kas turi būti šią akimirką, kad jaustumeisi laimingas. Ir nereikia karštligiškai siekti viską perdaryti. Tarkime, toks, koks sutvertas tavo kūnas natūraliai – toks jis gali padėti jaustis laimingu. Ir jokios plastinės operacijos ar madingiausia figūra nepridės daugiau kilogramų laimės, – įsitikinusi A.Pabarčiūtė. – Savybės ar gyvenimo aplinkybės, kurios tau susidėliojusios dabar, ir yra būtent tokios, kokių reikia. Jos idealiai provokuoja pažinti laimės paprastumą būtent patiriant tai, kas šiuo metu vyksta, o ne to, kas vyks kažkada ateityje“.
Lenktyniavimas ir kova atneša įtampą, nepasitenkinimą savimi ir gyvenimu.
Tačiau, anot ekspertės, tai nereiškia, kad nereikia siekti tikslų, įgyvendinti naujų svajonių ir panašiai. Tai reiškia, kad net tuo metu, kai ko nors siekiame ar norime susikurti, gebėtume mėgautis procesu ir išgyventi kiekvieną minutę kaip pačią vertingiausią. Daug sykių girdėjome rytų išmintį: priėmimas šios akimirkos, gebėjimas mėgautis buvimu joje gimdo laimės jausmą. Bet ar tai praktikuojame? Kodėl nuolat nusisukame nuo tobulo „čia ir dabar“ ir intelektualiai, emocionaliai lekiame į „geresnę ateitį“? Kodėl nenorime tiesiog pajusti paprasto savo buvimo stebuklo ir vis randame priekaištų sau?
Pašnekovė neabejoja – lenktyniavimas ir kova atneša įtampą, nepasitenkinimą savimi ir gyvenimu. Kuomet esame įsitempę, negalime būti čia ir dabar, priimti visa, kas šiuo metu vyksta ir apsidžiaugti tuo. Sustoti, palaukti, nepulti su skubančia minia. Įsiklausyti į save, į šią akimirką ir tik tuomet eiti, veikti. Tuomet visi veiksmai bus efektyvesni, nešantys pasitenkinimą, draugystės su savimi jausmą. Ši patarlė – nuostabi. Ji siūlo laimės praktiką: „visus pirma leisk, pats paskui eik – visada laimėsi“.
„Nelaimės vaikščioja ne tvorom, o žmonių galvom“
„Ši patarlė man pasirodė linksma, juokinga ir tokia tiesi. Išties, kuomet galvoje vyrauja konfliktai, chaosas minčių, prieštaravimai, jaučiamės nelaimingi. Perdėtas galvojimas, pasitikėjimas tik racionaliais atsakymais, ieškojimas vien logiškų paaiškinimų tolina mus nuo ilgai trunkančio laimės potyrio. Baimės, prietarai, galvojimas, galvojimas ir dar kartą galvojimas. Tikime, kad mintys – tai tikrasis AŠ. Bet mintys – tik labai nedidelė dalis žmogaus. Tai tik proto veikla“, – sako lektorė. O pasitikėti proto išmąstymais, kurie dažniausiai būna padriki, riboti, padiktuoti visuomenės įtakos ir baimių, anot pašnekovės – nelabai išmintingas sprendimas.
Kuomet galvoje prieštaravimai, visuomet rasime problemų, pakliūsime į destruktyvias, keistas gyvenimo situacijas.
„Protas turėtų būti žmogaus sielos tarnas, o ne karalius. Deja, pas daugelį žmonių, protas – šeimininkas, vadovaujantis pasirinkimams, jausmams ir veiksmams. Įsivaizdavimas, jog galvojimas yra būties pagrindas, neatveda prie laimės būsenos. Praktikuojant meditaciją, nurimus mintims, kiekvienas žmogus patiria gerokai padidėjusį laimės jausmą. Kai mintys tylios arba beveik jų visai nėra, laimės jausmas savaime atsiveria, tampa garsus, skamba viduje tarsi gražiausia muzika. Kai leidžiame mintims užvaldyti mus, klausomės jų tarsi vienintelio autoriteto, laimės jausmas pasislepia po abejonėmis, vertinimais, lūkesčiais, šabloninėmis mintimis“, – tvirtina A.Pabarčiūtė.
Daugiau nei 16 metų mokymus vedanti moteris įsitikinusi – jei bent vieną kartą prieš priimdami net menkiausius sprendimus įsiklausytume ne į mintis, o į širdį, kūną ar sielos balsą, kuris nekalba žodžiais, visai kitaip nugyventume dieną. Ir, tikrai, ji būtų daug įdomesnė, šviesesnė ir džiaugsmingesnė. Perdėtas susitapatinimas su mintimis prikuria įvairiausių nesusipratimų ir sunkumų. Kuomet galvoje prieštaravimai, visuomet rasime problemų, pakliūsime į destruktyvias, keistas gyvenimo situacijas. Jei išmoksime sukurti daugiau ramybės mintyse, natūraliai atrasime daugiau šviesos, grožio savyje ir pasaulyje.
SKAITYKITE DAUGIAU: Ilona Tamošiūnienė: Apie drąsą gyventi
Neturite laiko skaityti? Atsiverskite „Bukaziną“!
„Kito laimei pavydėsi – pats neturėsi“
Viena iš svarbiausių dedamųjų ieškant laimės recepto, anot A.Pabarčiūtės, yra savo unikalumo priėmimas.
„Svarbu pažinti save, savo talentus, savybes, tikruosius norus, savo esenciją. Deja, žmonės masiškai apsėsti idėjos sunaikinti savo unikalumą ir būtinai supanašėti su kitais, lygiuotis į visuomenės siūlomus idealus. Visi nori būti panašūs į kažkokius herojus: žurnalų, televizijos, reklaminių stendų, naujos drabužių kolekcijos veidus. Kopijuoti, siekti atrodyti, gyventi taip, kaip žvaigždės – tai puiki strategija vystyti ekonomiką. Išsyk atsiranda be galo daug vartotojų, norinčiųjų vis naujų, madingų produktų“, – mano pašnekovė.
Jos teigimu, artėdamas prie siūlomų idealų, žmogus gali patirti ir teigiamas emocijas. Tačiau laimės jausmas, kuris yra daugiau nei emocija, tik tolsta, jei bandome kopijuoti kitus ir nusigręžiame nuo savo unikalumo.
„Pavydas tokį žmogų persekioja, nes visada pamatysi kažką gražesnį, madingesnį, turtingesnį ar sėkmingesnį. Pavydas išties nėra natūralus jausmas. Jis išprovokuojamas, kuomet esame be galo susirūpinę „o kaip turėtų būti iš tiesų“. Jei šiuo metu laimingo žmogaus gyvenimo būdo idealas yra privatūs namai ir gražuoliai vyras ar žmona su dviem vaikais, tai nesusituokę vienišiai, gyvenantys vieno kambario bute, patirs daug neigiamų emocijų. Jie pasąmoningai lygins save su primestais idealais, jaus pavydą „sėkmingiau“ gyvenantiems draugams. Ir pamažu jų santykiai bei gyvenimo būdas nebedžiugins“, – tikina A.Pabarčiūtė.
Anot jos, nuolatinis domėjimasis „o kaip pas kitus“ yra vienas žalingiausių įpročių. Jei norime gyventi laimės jausme, turėtume nustoti kaupti informaciją apie kitų gyvenimus.
„Girdėjau nuostabų posakį: „mano sode obuoliai patys skaniausi“. Ne kaimyno sode, o mano paties. Jei dėmesį kreipsime į savo „sodo“ kūrimą, tai reiškia, savo unikalaus gyvenimo būdo kūrimą, domėsimės, kas išties džiugina mus pačius, o ne kaip gi gyvena kaimynai, nustosime klausinėti aplinkinių, kaip derėtų teisingai gyventi... Tuomet būsime džiaugsmingai įsitraukę į savęs pažinimą ir savo unikalaus, į nieką nepanašaus gyvenimo kūrybą. O tai visuomet subrandins pačius skaniausius Tavo sodo vaisius“, – neabejoja pašnekovė.
To jums visiems, ieškantiems, ir linkime. Kurkite savo sodą ir būkite laimingi!
Daugiau apie Andrę AMIYA Pabarčiūtę bei naujausius šios autorės tekstus rasite naujajame žurnale „Bukazinas“.
