„Gyvename visuomenėje, kurioje veiklumas, aktyvumas, viešai matomi, materialūs rezultatai – jau net nebe sėkmės rodiklis, o norma.
Tačiau yra daug žmonių, kuriems karjera, pinigai, reputacija nėra tokie svarbūs. Priešingai, jų siekimas netgi alina. Jų psichika kitokia ir talentai kiti.
Dėl iš visuomenės kylančio socialinio spaudimo jie taip ir netampa genialūs savo srityje. Bando pritapti, užuot atsiskleidę ir darę tai, ką geba geriausiai“, – sako „WoW University“ Ateities įgūdžių kurso dėstytoja.
Pokalbis su Andre apie tai, kaip priimti save tokius, kokie esame, surasti sau geriausiai tinkantį gyvenimo būdą ir juo džiaugtis, tapti atsparesniais visuomenėms primetamoms normoms.
– Andre, kur Lietuvoje jaučiate didžiausią spaudimą atitikti tam tikras normas?
– Kadangi daug metų dirbu su moterimis, matau, kad beveik visas paliečia mūsų šalyje jaučiama begalinė įtampa dėl grožio standartų. Galbūt į tai ramiau žiūri vyresnės nei 60 metų moterys, kurios jau priėmusios tai, jog gyvena visai kitame savo gyvenime etape ir joms nereikia sukti galvos dėl kažkokių standartų.
Toks elgesys padeda suprasti, kas tau gerai, o kas – ne.
Jau kurį laiką pasaulyje paplitusi nuomonė, kad lietuvės labai save prižiūri ir stengiasi kuo gražiau atrodyti. Neseniai sugrįžau iš Paryžiaus. Ten spaudimas dėl išvaizdos yra, sakyčiau, 80 proc. mažesnis nei Lietuvoje – tiek įvairių kūno tipų! Moterys labai skirtingai išreiškia savo seksualumą, rengiasi, bendrauja, gyvena ir kiekviena gali rasti sau partnerį, kuriam patinka tokia, kokia yra. Taip gera matyti tą laisvę. Gali atsipalaiduoti, nes supranti, kad būsi priimtas būdamas savimi.
Man atrodo, kad Lietuvoje itin trūksta to jausmo, kad įmanoma rasti savo nišą, savus žmones, su kuriais gali sukurti kažką unikalaus. Ir kad tai nereiškia, jog esi mažuma, išimtis.
– Tarkime, žmogus nori išreikšti savo unikalumą. Nuo ko prasideda tas savito gyvenimo būdo kūrimas, jei iki tol buvo bandyta pritapti prie masės?
– Reikia tapti sąmoningais. Pirmiausia turi išmokti prisiimti atsakomybę už kiekvieną savo veiksmą, ne tik už esminį – vedybas, vaikus, įsigytą namą – bet kiekvieną, kurį atlieki kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką.
Pavyzdžiui, ką šiandien valgiau pusryčiams? Ar tiesiog atsidariau šaldytuvą ir ėmiau kas pasitaikė po ranka? Ar prieš dėdamas maistą į burną paklausiau savęs: ar noriu šio valgio? Ar jis mano organizmui duos naudos? Ir apskritai – ar noriu dabar valgyti? Gal valgau, nes tai yra standartinis pusryčių laikas ir aš valgau, nes tokiu metu valgo dauguma?
Tas kiekvieno savo veiksmo stebėjimas ir paklausimas savęs, kodėl tai darau ir ar tikrai to noriu, yra savianalizė. Ji padeda tyrinėti save, savo gyvenimą.
Tai yra pirmas žingsnis sąmoningumo link. Toks elgesys padeda suprasti, kas tau gerai, o kas – ne. Kas reikalinga, o ko gali tavo gyvenime ir nebūti.
Antras žingsnis, kai imi klausti savęs, ar tai, ką pasirenki daryti, padės žmonėms, esantiems aplink tave, jaustis laimingesniais? Ar tavo pasirinkimai neša gerovę kitiems?
Tuomet ne tik pats gyveni sąmoningiau, jautiesi savo rogėse, bet ir imi tverti kažką gražaus – gyvenime atsiranda daugiau meilės, taikos, imi justi glaudesnį ryšį su aplinka.
– Savęs stebėjimas skamba kaip nelengvas darbas: kiekvieną akimirką turi būti budrus, įtempęs savo protą. Ar tai neišvargina?
– Štai čia įvyksta paradoksas. Iš pradžių tikrai atrodo, kad reikia įdėti daug pastangų būti sąmoningu. Natūralu, tai – naujas įgūdis. Kai tik pradedi vairuoti automobilį, irgi turi apgalvoti kiekvieną savo veiksmą, bet po to įgundi, tiesiog važiuoji ir mėgaujiesi.
Kaip jau minėjau, stebėdami savo gyvenimą, pamatome ir tai, ko nebūtina daryti. Pradeda atkristi dalykai, kurie atėmė daug energijos, kurie apkrovė, kėlė chaosą, išsunkdavo ir gyventi savaime pasidaro lengviau.
Kitas dalykas, žmonės, kurie nori kažką savo gyvenime keisti, nori tapti sąmoningais, nori save tyrinėti, galbūt vien iš begalinio smalsumo jie savaime yra motyvuoti tai daryti. Todėl save stebėdami nesijaučia lyg darbą dirbdami.
O jei žmogus jaučiasi laimingas, patenkintas savo gyvenimu, tada ir reikalo nėra tą sąmoningumą praktikuoti.
– „WoW University“ Ateities įgūdžių kurse skaitysite paskaitą „Kokia tavo gyvenimo strategija?“. Ar mes turime turėti, susidaryti, suplanuoti savo gyvenimo strategiją? Kam to reikia?
– Taip, esu išskyrusi 4 esmines žmogaus gyvenimo strategijas, apie kurias kalbėsiu per paskaitą. Tačiau nereikėtų suprasti tiesiogiai. Nėra taip, kad viena strategija būti gydytoja, antra – vairuotoja, o trečia – ūkininkauti, o ketvirta – tapyti paveikslus.
Jos klasifikuotos stebint visą žmonijos istoriją, analizuojant žmonių patirtį, kaip jie gyvena, kokia jų psichika, kūno duotybės, dominuojančios veiklos, instinktai ir pan. Viską išanalizavusi išskyriau 4 kryptis, kuriomis pagal savo tipą gali eiti žmogus. Čia panašiai kaip 4 pasaulio kryptys: rytai, šiaurė, pietūs ir vakarai. Tarp jų ir jose yra begalė šalių, miestų, miestelių, rajonų ir kaimų.
Vieni žmonės yra aktyvūs ir veiklūs, kiti – veikloje kenčia.
Jos daugiau nusako žmogaus būdą, kokia kryptis būtų jam natūraliausia. Vieni žmonės yra aktyvūs ir veiklūs, kiti – veikloje kenčia. Jie nenori karjeros, skubėti, būti viešumoje. Visgi, kadangi gyvena visuomenėje, kurioje ekonomikos vystymas yra didžiausia vertybė, galvoja, kad su jais yra „kažkas negerai“. Tačiau taip nėra. Jie – tiesiog kitokie. Jų talentai kiti. Bandydami pritapti, taip ir nerealizuoja savo potencialo.
Man atrodo, labai svarbu suprasti, kad egzistuoja kitoks gyvenimo būdas, kad yra žmonių, kurie kitaip gyvena. Kad galima taip gyventi sąmoningai ir jaustis visaverčiu. Jaustis laimėtoju, net jei nesi labai veiklus.
Dabar pasaulis atviresnis žmonių įvairumui, todėl yra tinkamas laikas apie tai šnekėti ir praktikuoti savitą gyvenimo būdą.
– Nemažai žmonių, vos išgirdę žodį „mokymai“, susierzina. Kaip manote, kodėl jų tokia reakcija?
– Mokymai skirti žmonėms, kurie jaučia, kad nori mokytis. Augti, vystytis yra mūsų natūralus poreikis. Moksliniais tyrimais įrodyta, jog, kai gauni naujos informacijos, kažką naujo patiri, mokaisi naujų įgūdžių, smegenys lėčiau sensta. Mes turime daugiau energijos, motyvacijos. Kai kartojame tą patį per tą patį, imame senti. Sakyčiau, kad yra du būdai efektyviai senti: stresas ir kartojimas to paties per tą patį.
Dažnai žmonės į mokymus ima žiūrėti skeptiškai po to, kai papuola į nekokybiškus mokymus pas mokytoją, kuris neįkvepia, nepateisina vilčių. Todėl siūlyčiau rinktis ne mokymus, o mokytojus.
Svarbu patyrinėti, ar mokytojas gyvena taip, kaip šneka. Ar jis daro tai, ko moko, ir ar pasiekia rezultatų. Tave turi įkvėpti asmenybė ir darbai. Tuomet nesvarbu, kokie tie mokymai, kokioje sodyboje vyksta ir kaip buvo anonsuoti.
