Antanas nuo mažens buvo labai judrus, žaidė krepšinį, futbolą, sėkmingai bandė ir kitas sporto šakas. Nuo 17 metų vaikinas vis daugiau laiko pradėjo skirti kliūčių įveikimui, šuoliams, pradėjo parkūro treniruotes, kurių esmė – sklandus judėjimas kliūčių ruože ar aikštelėje.
„Dariau tą lemtingą atbulinį salto, nes norėjau patobulinti techniką, – lėtai rinkdamas žodžius prisimena jaunuolis. Jaučiasi, kad sugrįžimas į tą dieną jam sukelia didžiulius emocinius išgyvenimus. – Tačiau šuolis nepasisekė... Netgi nesuprantu, kodėl... Gal neišmečiau pakankamai plačiai rankų, gal kūnas susilenkė ne taip, kaip reikėjo, nežinau... Tačiau po šuolio nusileidau ne ant kojų, o ant sprando. Vos nukritęs, iškart pajutau, kad visas kūnas nutirpo, o po to tarsi nusileido kažkur po žeme. Atsirado keistas jausmas – lyg mano kūnas čia, tačiau taip pat lyg ir kažkur dingęs ir manęs visai nebeklauso. Norėjau keltis ir kažką daryti, tačiau nebegalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų. Pasidarė labai sunku kvėpuoti, praėjau dusti. Galvojau, kad mirštu.“
Pasak Antano, jam pasisekė, kad jis nukrito ten, kur buvo žmonių. Netoliese buvo moteris, kuri stebėjo vaikinų treniruotę ir po jaunuolio nesėkmingo šuolio iškart suprato, kas atsitiko ir puolė padėti. Ji nedelsdama pribėgo ir rankomis fiksavo vaikino kaklą, kad jis nejudėtų, draugai iškvietė greitąją pagalbą.
„Iškart po kritimo skausmo nejaučiau, matyt, buvo šokas, tačiau kai greitoji jau atvežė į ligoninę – pajutau siaubingą skausmą kakle, – prisimena Antanas. – Paprašiau, kad suleistų vaistų, nes skausmas buvo nepakenčiamas, tačiau ir vaistai mažai padėjo. Apžiūrėję mane iškart nuvežė į operacinę, padarė narkozę ir atliko kaklo operaciją. Jos metu įstatė man į kaklą tvirtinančią plokštelę, kurią nešioju iki šiol.“
Mokymasis gyventi iš naujo
„Atsibudęs po operacijos su savo nauju kūnu, supratau, kad negaliu nieko, netgi kvėpuoti, – prisimena vaikinas. – Kvėpuodavau tik su dirbtinio aparato pagalba, kalbėti negalėjau, gerklėje buvo trachostoma. Galėjau ištarti žodžius pašnibždomis ir tik su didelėmis pastangomis. Kiekvienas žodis kėlė skausmą.“
Antanas nevaldė nei kojų, nei rankų, negalėjo kalbėti. Kankino baisios mintys, naktimis negalėdavo užmigti netgi su vaistais.
Ypač jaunuolį slėgė didžiulis artimųjų skausmas dėl jo nelaimės, kurį jis jautė tiesiog fiziškai. Antanas visą gyvenimą buvo auklėjamas padėti kitiems, o dabar negalėjo padėti netgi pats sau ir buvo visiškai priklausomas nuo kitų pagalbos. Visas buvęs jaunuolio pasaulis ir ateities planai sugriuvo, gyvenimą reikėjo pradėti kurti iš naujo.
Naujų įgūdžių mokymasis
Po 50-ies dienų reabilitacijos Kauno ligoninėje, Antanas buvo perkeltas į Palangos reabilitacinę ligoninę. Čia jis pradėjo mokytis elementarių įgūdžių, kurių svarbiausias buvo – išmokti pačiam pavalgyti.
„Nejaučiau rankų ir pirštų, todėl negalėjau pats valgyti, – tyliai kalba vaikinas. – Iš pradžių mane maitino slaugytojos, o po to uždėjo specialų įtvarą ant rankos ir turėjau pats valgyti. Tvarka buvo griežta – nesugebėsi pats pavalgyti – liksi alkanas. Valgydavau aš tą sriubos dubenėlį kokią valandą, apsidraskydamas ir apsipildamas. Į burną patekdavo tik nedidelė sriubos dalis, tačiau žinojau, kad kito kelio nėra – privalau išmokti valgyti, nors ir nejausdamas rankų ir pirštų. Kadangi man buvo pažeistas penktas kaklo slankstelis – nejaučiau ne tik rankų, bet ir viso kūno – žemyn nuo raktikaulio.“
Pasak Antano, kitas didelis iššūkis jam buvo išmokti pačiam atsisėsti lovoje. Pirmieji keli šimtai kartų tai padaryti buvo nesėkmingi – jis iškart apalpdavo.
„Nežinau, kodėl tai atsitikdavo, – dalijasi mintimis jaunuolis. – Greičiausiai dėl pasikeitusio kraujo spaudimo kūne ar kitų mano traumos sukeltų padarinių, tačiau bandydamas atsisėsti lovoje iškart prarasdavau sąmonę ir nukrisdavau.“
Tačiau vaikinas nepasidavė, bandydavo atsisėsti kasdien, po daugelį kartų. Galiausiai jo kūnas pasidavė atkaklioms pastangoms ir jis jau nebealpdavo.
Po to Antanas pradėjo atkakliai mokytis ir kitų paprastų dalykų, kuriuos mes atliekame kasdien, netgi apie tai nesusimąstydami.
„Kadangi naktimis negalėjau užmigti, man atnešdavo muzikos įrašų ir uždėdavo ausines, – prisimena vaikinas. – Tačiau, jeigu tik nors kiek pasisukdavau lovoje ar trumpam užsnūsdavau, ausinės nusmukdavo ir jau nebegalėdavau pats jų užsidėti. Taip pat negalėjau paspausti mygtuko, kad pakviesčiau slaugytoją, nes nevaldžiau pirštų.“
Pasak Antano, jam prireikė nemažai atkaklių pastangų, kad sugebėtų patobulinti rankų motoriką ir išmoktų valdyti pirštus. Jaunuolis pradėjo atkakliai treniruoti šiuos įgūdžius stengdamasis suimti smulkius daiktus, o po to juos sudėti į dėžutę.
Po kiek laiko Antanas jau sugebėdavo ne tik pats užsidėti ausines, bet ir pradėjo valdyti nešiojamąjį kompiuterį, kurį jam atnešė tėvai.
„Mano gyvenimas pasikeitė, – prisimena vaikinas. – Dabar laikydamas ant pilvo kompiuterį, jau galėjau jį valdyti, skaityti tekstus, mokytis. Supratau, kad galiu siekti ir didesnių dalykų.“
Patyrimas stovykloje
Kankinamai lėtai, tačiau atkakliai Antanas iš naujo mokėsi visko, ką kadaise darydavo negalvodamas – apsirengti, nusiprausti, nusiskusti. Atrado panašaus likimo draugų, kurie buvo toliau už jį pažengę, mokėjo daugiau. Iš jų jis sėmėsi žinių, mokėsi naujų įgūdžių.
„Neįgaliųjų stovyklos suvaidino ypač svarbų vaidmenį mano gyvenime, – dalinasi mintimis jaunuolis. – Čia suvažiuoja tie, kurie turi panašią patirtį, kurią turiu aš, praėję panašų kelią. Jų patarimai man yra neįkainojami. Patirtis, kurią įgijau pabuvęs pirmoje „Move it“ stovykloje atvėrė man kelią į naujus įgūdžius ir patirtis, suteikė pasitikėjimo savimi ir drąsos.“
Pasak Antano, vien pamatymas, kaip kiti panašias traumas patyrę neįgalieji puikiai valdo vežimėlį, nebijodami važiuoja juo į miestą, vairuoja mašiną, tiesiog suteikė jam sparnus. Ypač jam padėjo savo patarimais neįgalūs stovyklos instruktoriai, kasdien darydavę tai, apie ką jaunuolis galėjo tik svajoti.
„Pasijutau nuostabiai, nes supratau, kad mano gyvenimas nesibaigė, – sako Antanas. – Grįžęs iš „Move it“ stovykos, ryžausi prisitaikyti automobilį naujam kūnui ir vėl pradėti vairuoti, susiradau darbą kompiuteriu nuotoliniu būdu. Taip pat nusprendžiau atnaujinti mokslus ir įstojau į KTU (Kauno technologijos universitetą), rugsėjo mėnesį važiuoju į Kauną mokytis, gyvensiu bendrabutyje.
Iššūkių paieška: kuo sunkesni – tuo geriau
Pasak Antano, gavęs sunkią traumą žmogus turi pasirinkti – ar susitaikyti su nauja padėtimi, nuleisti rankas ir visą gyvenimą būti našta kitiems, ar atkakliai siekti, atrodo, neįmanomų dalykų.
„Žinoma, kiekvieno trauma yra ypatinga ir skirtinga, įvairus pažeidimo lygis, tačiau visada reikia stengtis, kad pakeistum situaciją, nes kitaip viskas tik blogės. – sako jaunuolis. – Jeigu po traumos, kai pats negalėjau netgi kvėpuoti savarankiškai, man kas nors būtų pasakęs, kad po kiek laiko (mano atveju, tai užėmė keletą metų sunkaus darbo ir treniruočių) galėsiu važinėti automobiliu, turėsiu darbą ir mokysiuosi universitete – būčiau tik liūdnai nusišypsojęs, tačiau dabar visa tai turiu ir sieksiu dar daugiau. Žinau patikrintą būdą, kaip tai padaryti – atkakliai dar ir dar kartą bandyti pakeisti, atrodo, beviltišką situaciją... Toks kelias asmeniškai man buvo ne tik sėkmės receptas, tačiau vienintelis receptas, kurį aš žinojau, kad galėčiau gyventi, nebūdamas našta kitiems. Esu įsitikinęs, kad toks kelias padėtų ir daugeliui kitų įveikti, atrodo, neįmanomas gyvenimo kliūtis.“
Maltiečių stovykla „Move it“
Rugpjūčio antroje pusėje Giruliuose vyks jau ketvirtoji maltiečių stovykla „Move it“ į kurią susirinks dvidešimt per paskutiniuosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių, panašių kaip Antanas.
Visi šie jauni žmonės yra sunkiai traumuoti tiek fiziškai (visi turi aukštą pažeidimo lygį), tiek psichologiškai.
Stovykloje vyks daugybė specializuotų treniruočių ir konsultacijų, siekiant per 10 dienų maksimaliai efektyviai paruošti neįgalius jaunuolius naujam gyvenimui ir padėti jiems įveikti didžiulę psichologinę krizę.
Jauni žmonės stovykloje „Move it“ gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais ir tokiu būdu kasdien galės gauti vertingų patarimų ir formuoti būtinus įgūdžius.
Pasak Antano ir kitų anksčiau buvusiųjų stovykloje neįgalių jaunuolių, stovykla „Move it" nepaprastai pakeitė jų gyvenimą. Įgauti nauji įgūdžiai ir atsiradęs pasitikėjimas savimi pastūmėjo juos kitaip pažvelgti į savo gyvenimą ir siekti naujų tikslų.
Jūsų pagalba yra būtina ir labai laukiama
Stovyklą „Move it“ maltiečiai gali surengti tik gaudami paramą.
Prisidėkite prie paramos stovyklai ir padėkite negalią turintiems jaunuoliams aukodami čia.
Paaukoti stovyklai telefonu galite siųsdami SMS žinutę numeriu 1405, įrašę tekstą 1344. SMS žinutės kaina – 2 Eur.
Kiekvienas paaukotas euras yra nepaprastai svarbus. Jis suteikia daugiau galimybių padėti tiems, kuriems ši pagalba gyvybiškai reikalinga!
