Nors idėjų jam nestinga ir, kaip pats teigia, neretai jos netgi turi būti sulaikomos nuo įgyvendinimo, žinomo vyro kelyje būta ir nemažai uždarų durų: iki savo dar mokykloje užgimusios svajonės tapti intelektinių televizijos žaidimų vedėju išsipildymo jis ėjo net 15 metų, kasmet išgirsdamas nokautuojantį „ne“.
Tačiau gimtadieninėje „Pradėk iš naujo“ (PIN) laidoje vyras pasakojo, kad sustoti jam net nebuvo minties. Raktas į Andriaus atkaklumą, o kartu ir atsparumą dažnai aršiai kritikai – gebėjimas nepulti nei į didelę euforiją, nei į gilią depresiją. Visa kita, anot jo, tiesiog išsivaikšto.
Aurimas Mikalauskas: Kokį save prisimeni kaip vaiką? Ar buvai paklusnus vaikas, ar priešingai? Vienas tavo senelis buvo kontrabandininkas, kitas – išeivijos rašytojas Kanadoje, močiutė iš Sibiro pėsčiomis parėjo, mama – lietuvių kalbos mokytoja, tėtis – rašytojas, vertėjas, žurnalistas, kino kritikas – į ką tu labiausiai panašus?
Andrius Tapinas: Norėčiau sakyti, kad į senelį kontrabandininką, bet ne… Aš turbūt labiausiai panašus į tą senelį, kuris buvo išeivijos poetas. Nes jis buvo chuliganų chuliganas – iš šešių vaikų šeimos, jis visada buvo kūrybinis chuliganas. Tiek čia, kai grįždavo, tiek gyvendamas Kanadoje. Jo istorija buvo labai dramatiška, tos sudraskytos kartos istorija – aš jau nekalbu apie trėmimą į Sibirą.
Jie, jauna pora, buvo išskirta karo ir trėmimo, 25 metus nieko net negirdėjo vienas apie kitą, tiek metų nežinojo, ar yra gyvi – neturėjo jokių kontaktų. Tai labai dramatiška, ir tokių šeimų yra labai daug. Jis išliko ir po to atvažiuodavo, priprato, sugebėjo čia gyventi, kurti, jis dar ten būdamas atrado tam tikrą kūrybos džiaugsmą. Tad, sakyčiau, kad gal ir nėra labai stebėtina, kad aš pradėjau 16-os metų versti „Žiedų valdovą“ – literatūrinė gija yra labai stipri.
Dar giliau paėjus – mano prosenelis, kuris gyveno Paryžiuje, buvo Sorbonos profesorius, irgi išeivis – buvo pirmasis Vergilijaus vertėjas į lietuvių kalbą. Matyt, tai parodo, kad tai kažkur genuose yra užkoduota, todėl aš labai gerai atsimenu savo pirmą parašytą knygą, nors ji ir neturėjo labai didelio pasisekimo – vienu egzemplioriumi buvo išspausdinta. Atsakant į tavo klausimą, aš buvau labai paklusnus vaikas.
Tiesiog vieną vakarą gavau barti nuo tėvo visiškai neteisingai. Jam pasirodė, kad aš kieme labai daug laiko praleidžiu, daug futbolo žaidžiu, mažai knygų skaitau, nors tai buvo nesąmonių nesąmonė – taip jam susirodė. Tada aš labai įtūžau ir galvojau, ach, šitaip? Tada per dvi dienas parašiau knygą apie karatistą Bruce’ą Lee, nunešiau ir padėjau: „Va, imk šitą knygą ir žiūrėk. Tu rašytojas? Aš rašytojas!“ Tad tokie iššūkiai būdavo – mano tėvai man iškeldavo iššūkių.
Na, negali būti nepaklusnus vaikas, kai tavo mama yra auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja. Ir viskas, ką tu padarai mokykloje, yra iš karto raportuojama. Tad tai, kad aš buvau pakankamai normalus, jog langą galėjau išdaužti ir vyną kontrabanda įsinešti į klasės vakarėlį, rodė, kad sugebu tą žmogiškumą išsaugoti (juokiasi).
Kad nesu tas moksliukas, kuris sėdi ir verčia. O pasitikėjimas savo gebėjimais turbūt kartais yra niekuo nepagrįstas: pavyzdžiui, pasitikėjimas, kad gali versti.
Ekonomikos romantika ir svajonė vesti TV laidas
A.M.: Kitą klausimą pradėsiu nuo tavo citatos: „Jau 11-oje klasėje žinojau, kad noriu būti laidų vedėju – iki tol turėjau nueiti ilgą kelią. (…) Keitėsi mano išsilavinimas ir mano įgūdžiai, kurių, įsivaizdavau, kad reikia norint būti geru laidų vedėju. Kadangi turėjau aiškų planą, visos nesėkmės kelyje mane tik dar labiau įkvėpė eiti toliau.“
Visų pirma, klausimas – kaip tau gimė noras būti laidų vedėju, jei tuo metu, kaip minėjai, žaisdavai stalo žaidimą „Dungeons and Dragons“? Ar noras būti žurnalistu atsirado paraleliai? Ir kitas dalykas – tu įstojai į ekonomiką, sakei, ten, kur norėjai?
A.T.: Taip, aš įstojau į ekonomiką. Tuo metu ekonomika man atrodė žiauriai romantiškas dalykas – keitėsi visa sistema, prasidėjo privatizavimas. Aš eidavau į kioską 9–10 klasėse, pirkdavau privatizavimo žinias ir skaitydavau jas. Man buvo žiauriai įdomu: tą suprivatizavo, tą suprivatizavo. Tikrai žinojau, kad stosiu į ekonomiką.
Žurnalistu aš niekada nenorėjau būti, aš norėjau būti laidų vedėju – kaip ir dauguma jaunų žmonių, kurie ne žurnalistais nori būti. Aš norėjau, kad mane rodytų per teliką. Paprastas noras. Ir kad mane atpažintų gatvėje. Čia man atrodė kaip svajonių viršūnė. Svajonių viršūnė dar labiau konkretizavosi, kai 11-oje klasėje nuėjau į Arūno Valinsko žaidimą „Taip ir ne“. Tuo metu buvo tik kylanti Valinsko žvaigždė, bet jau visi ėjo iš proto dėl to žaidimo.
Ten buvo galimybė atsakyti iš salės ir, jeigu atsakai teisingai, tave iš karto kviečia į studiją, o jeigu laimi, patenki į visą žaidimą. Dar dabar prisimenu klausimą: kas yra čaturanga? Ir, beje, Valinskas tą atsimena – pirmąkart pamatęs tą jauną bičą, keliantį ranką raudonais skruostais, nes labai jaudinausi. Aš žinojau, kas yra čaturanga, ir atsakiau. Jis mane pasikvietė, mes su komandos bičiuliu kažkaip laimėjome atrankinį žaidimą ir jau tada supratau, kad viskas, viso gero – mano karjera yra aiški.
Aš noriu būti laidų vedėju, ir, pageidautina, intelektinių žaidimų vedėju. Čia buvo svajonių viršūnė. Neturėjau žalio supratimo, kaip tai padaryti. Prie to aš ėjau 15 metų. Buvo bandymų, „non-stopinių“ bandymų. Iš to išeina patarlė: lašas po lašo ir akmenį pratašo. Tai buvo užsispyrimas. Galvojau, aš tą darysiu iki gyvenimo pabaigos – aš vis tiek pramušiu tą kada nors. Dabar tai būtų gerokai paprasčiau, kai yra „Youtube“ – kai gali turėti savo produktus, kai esi nuo nieko nepriklausomas.
O tais metas viskas atsitrenkdavo į kelių žmonių sprendimą, jie nuspręsdavo, kad „ne, ne, ne, ne, ne“. Bet tokių istorijų turbūt turi labai daug ir Holivudo žmonių, kurie būdavo 20 kartų atmesti – pavyzdžiui, J.K.Rowling, kurios „Harį Poterį“ atmetė, rodos, 12 leidyklų, bet ji nepasidavė. Aš irgi turiu tam tikra prasme tokią istoriją – niekada nepasiduok.
Tikėjimas savo jėgomis
A.M.: Ar prisimeni, kaip tada jauteisi? Nes čia atsikartoja tas pats, ką tu darei vaikystėje, kai iš kažkur turėjai motyvacijos pabaigti versti „Žiedų valdovą“ – ir tu visas knygas pabaigei, ar ne?
Vėlgi, 15 metų – kosmiškai didžiulis laiko tarpas, tiesiog protu sunku suvokti, kaip judi link savo svajonės ir nuolat girdi „ne, ne, ne“. Kaip t viduje jauteisi, kai vis išgirsdavai „ne“? Iš kur atrasdavai motyvacijos, kad gerai, ne šiais metais, bet kitais?
A.T.: Turbūt dėl to, kad tikėjau, jog galiu tai padaryti. Aš tikėjau, kad galiu būti geras laidų, intelektinių žaidimų vedėjas. Tuo metu jau turėjau reputaciją kaip TV laidų vedėjas. Bet aš galvojau, kodėl man niekaip nepavyksta tapti intelektinių žaidimų vedėju – man pavyksta čia, pavyko ten – kodėl man čia niekaip nepavyksta? Kas yra negerai? Žanras blogas? Aš netinkamas kaip vedėjas?
Reikia visą laiką analizuoti, nes prašymus teikti galima vieną kartą per metus, jei nenori deginti tiltų ir eiti į kitą TV kanalą. Nes taip neveikia. Tad yra daug laiko savianalizei, ką aš padariau ne taip: gal „pilotas“ per prastas? Aš gal tris buvau padaręs, tikrai krūvą pinigų sukišome.
Aš tikėjau, kad galiu būti geras laidų, intelektinių žaidimų vedėjas.
Bet net nebuvo minties, kad reiktų liautis. Nes, kitas dalykas, valgyti neprašo: tu darai, kartoji, keiti kažką ir tikiesi, kad gal šiemet bus tie metai. Ir kai mums su Arūnu patvirtino „Auksinio proto“ projektą, nebuvo net jokios euforijos. Buvo: „Na, gerai, kas toliau?“ Tas pats buvo ir su knygų vertimais – pabaigi metus trukusį darbą: „Na, gerai, tvarkoje – baigėme.“
Gryni tikslai – be euforijos ir nusivylimų
A.M.: Man atrodo, labai svarbus dalykas tą įsisąmoninti. Nes ir aš esu ne kartą išgyvenęs didžiulį lūkesčio jausmą: užsibrėži tikslą – pavyzdžiui, knygą išleisiu ir tada jau euforijoje gyvensiu ilgą laiką.
Bet iš tikrųjų, kai turi tą tikslą ir ypač, kai lėtais žingsniais judi link to, tu tai pasieki ir, jeigu nepasimėgavai procesu, tai tikslo pasiekimas irgi nepadaro kažkokio „O, dabar ilgai kaifuosiu!“
A.T.: Taip, nes tu turbūt savęs iškart paklausi – o kas toliau? Kiekvienas iš mūsų paklausia – o kas toliau? Ar tai, ką tu pasiekei, yra trumpalaikis dalykas? Ar tai ta pakopa po pakopos, kai tu gali statyti vis aukščiau?
Toks pats iššūkis mums buvo sukurti „Youtube“ televiziją – irgi buvo tikslas labai greitas. Kai padarėme, iš karto atėjo klausimas – o kas bus toliau? Kaip mes auginsime šį dalyką? Taip, mes pasodinome, išdygo kažkas gražaus, bet iš to reikia išauginti medį, kuris nenulūžtų per pirmą stipresnį vėją.
Jei būtų didžiulė euforija, tai turbūt po to ir nusivylimas ateitų. Nes kalnų, kuriuos tu gali įveikti, skaičius yra ribotas. Aš galvoju (bet gal alpinistai kitaip paaiškintų), kaip turėtų būti baisu tiems alpinistams, kurie įkopia į Everestą.
Tai aš labai džiaugiuosi, kad mano karjeroje nėra to vieno Everesto. Manau, kad turbūt daugumos žmonių karjeroje – jei jie teisingai save motyvuoja, nėra linkę įkristi į euforijas, kai kažkas pavyksta, ir depresijas, kai kažkas nepavyksta – ir nėra tų everestų. Sakyčiau, gal jie visai ir nereikalingi. Gal tavo asmeniniame gyvenime gali būti tas vienintelis Everestas, kurį pasiekei, įkopei – na, kam pavyksta, kam nepavyksta.
Idėjų įgyvendinimas – eksperimentas
A.M.: Atkreipiau dėmesį, kalbėdamas apie „Laisvės TV“, tu pasakei: „Jaučiu, atėjo laikas patikrinti vieną idėją: ar Lietuva yra pasiruošusi mokėti už turinį.“ Man labai įdomu, kaip tu tai pateiki. Nes daug kas, kai turi idėją, pradeda kažkokį verslą, negalvoja, kad „aš patikrinsiu, ar tai prilips Lietuvoje“ – labiau: „Viskas – aš tai darau ir arba man pasiseks, arba ne.“
Dažniausiai nepasiseka ir žmogus jaučiasi kaip nevykėlis. O tu sakai, kad tai kaip eksperimentas: „Pažiūrėkime, ar Lietuvoje pasiruošę lietuviai mokėti už turinį?“ Ar tu į viską taip žiūri?
A.T.: Matai, man tai atrodo kaip būdas išvengti didelio streso – jeigu nepasiseks, nelaužyti sau rankų ir nekandžioti alkūnių. Na, nepasiseks. Na, eksperimentas nepavyko – žmonės nenori mokėti, žmonės man melavo feisbuke (juokiasi). Bet, žinai, būtų ne, tai būtų ne. Būtų buvęs dar vienas projektas, kuris galėjo būti geras, bet nebuvo. O ką daryti?
Tuo metu nebuvo didelio pasirinkimo. Pamačiau langą, kur mes galėjome tą dalyką padaryti. Tas langas buvo pakankamai siauras, mes į jį sugebėjome įeiti visiškai neturėdami supratimo, ką darome. Supratimas, ką darome, man atėjo tik maždaug 2017 m., po pusantrų metų „Laisvės TV“ veiklos – suvokimas, ką mes darome kaip televizija kūrybine prasme.
O tuometiniam mano direktoriui atėjo suvokimas, kad jis gali pasiimti sau pinigų iš televizijos kasos. Skirtingos paralelės atėjo. Tik dabar baigiame teisminę bylą, kad jis tuos pinigus turėjo grąžinti į televizijos kasą. Pirmi pusantrų metų buvo visiškas startuolis be suvokimo, bet vienu įkvėpimu. Yra toks žodis kuražas – darome, važiuojame, patinka. Kur nebesi, ten mums sekasi.
Išsilaisvinimas iš hierarchinių grandin(ėl)ių
A.T.: Atvažiuoja vienas įtakingiausių Amerikos senatorių, dabar jau a. a. J.McCainas, sako, aš duosiu vieną interviu Lietuvos medijai. Amerikos ambasada sako: „Žiūrėkite, čia yra tokia įdomi kontora – juos išlaiko žmonės, jie žiūri į ateitį kaip į elektroninę mediją, gal šitie?“ Kiti TV kanalai sako: „Ta prasme? Kaip šitoms blusoms davė McCainas interviu?“
Na, ir tada mes ištraukiame visus kamščius – padarome Valdovų rūmus ir kt., padarome tikrai puikų interviu. Tada atėjo išsilaisvinimo jausmas. Nes turbūt daugelis mūsų, kurie dirba savo kasdienius darbus įprastinėje struktūroje, turime tuos visus priežastinius ryšius: viršininkas, pavaldinys, skyriai, tarpinstitucinės disciplinos, komisijos, kurios sprendžia, ką tu gali daryti, ko negali.
Daug labai aplink tave yra švelnių, plono sidabro grandinėlių. Jos labai neslegia, nes tu supranti – na, taip yra, kad tu negali visų savo idėjų įgyvendinti, kad, štai, ši idėja gal ir nėra labai gera, nes generalinio direktoriaus žmonai neatrodo, kad ji yra gera, ir pan. Staiga tu atėjai į erdvę, kur viskas nukrito, ir tu supranti – o, kaip čia taip įdomiai išėjo, kad po 15 metų karjeros darymo tu iš principo nusibrauki nuo nulio, pasilieki tik pasitikėjimą ir įvaizdį, bet pradedi dirbti visiškai be jokių grandinių.
Tada atėjo išsilaisvinimo jausmas.
Tu supranti, kad tu gali daryti, ką nori: aš noriu šį interviu padaryti Valdovų rūmuose – žinoma, kodėl ne? Aš noriu padaryti didžiausią visuomeninį renginį – daryk. Nėra, kas tau pasako, kad tu negali to padaryti. Ir čia buvo didžiausias atsivėrimo momentas. Mes, „Laisvės TV“, vis dar darome dalykus, kurie daug kam yra nesuvokiami. Mes, kaip televizija, padarysime viską, kad neįleistume „vatnikų“ partijos į Seimą – viską padarysime. Ne tai, kad mes kritikuosime, mes padarysime viską – išleisime laikraščius, padarysime antikampaniją.
Kai aš tai pasakau per seminarus užsienyje kalbėdamas su medijomis, jie sako: „O kaip taip galėjo atsitikti?“ Sakau, nes mes pagalvojome, kad galime. Jokie įstatymai mums to nedraudė daryti. Taip turbūt ir „Laisvės TV“ vardas atsirado, atėjo kažkur iš pasąmonės. Kai tau kažkas kažko neleidžia, pasidarai stipresnis. Ir tas grandines – kad ir įsivaizduojamas – galbūt gali nusitraukti.
Vidiniai įsitikinimai ir atskaitingumas visuomenei
A.M.: Ar nesunku buvo pajausti, kad tų grandinių nebėra? Žinai tą istoriją apie drambliuką, kuris pririštas prie tvoros ir, kol mažas, negali nutraukti grandinės? Jis auga, grandinė ta pati, bet jis vis tiek jos net nebando traukti dėl to, kad atsiranda tas „išmoktas bejėgiškumas“.
Ar tau per tuos 15 metų, praleistų televizijoje, nesusiformavo tam tikrų įsitikinimų, susijusių su tuo, kaip viskas veikia? Nes dabar ta visa laisvė yra, bet ar tu nesijautei viduje prirakintas?
A.T.: Be abejo, kad jaučiausi. Jeigu ne tie negatyvūs sprendimai, aš turbūt nebūčiau ėmęsis tokių dalykų, kaip „Laisvės TV“. Galbūt vėliau būčiau žiūrėjęs, ką daro kiti, ir galvojęs – taip, čia tas naujas mediumas yra visai įdomus.
Bet tuo metu aš galvojau, kad ramiai sau darysiu TV laideles, jas stumdysiu iš prime-time’o į vėlyvą laiką ir atvirkščiai. Tada jau mano svajonė būti intelektinio žaidimo vedėju buvo įgyvendinta. Iš principo, viskas buvo kaip ir gerai. Nebuvo galima skųstis. Bet buvo jau įprasta taisyklė, kad televizijoje tavo bliūdelį gali patraukti – o tu stengiesi labai, kad nepatrauktų šeimininkas to bliūdelio. Taip ir atsiranda toks šiek tiek prirakinto šuniuko jausmas.
Staiga viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Net nebuvo laiko išsigąsti – o ką mes čia darome? Viskas per greitai įvyko. Atėjo momentas, kai mes pradėjome plėstis, tada pagalvojau – iš kur mes gausime pinigų? Gerai, žmonės remia, bet mes jau pradėjome kalbėti apie rimtus biudžetus. Iš pat pradžių mes pridėjome įvairių nesąmoningų manifestų – neimsime reklamos iš lošimų, alkoholio, tabako, greitųjų kreditų, tų, kurie kreivai pažiūrėjo ir t.t.
Po pusantrų metų jau yra kanalas, televizija ir pardavimų vadovas sako: „O mes galime pasakyti, kad tu jau pamiršai tą manifestą, nes žiauriai gerą klientą turim?“ Sakau, ne, žinok, negalime, taip neveikia. Mūsų pagrindinė valiuta yra pasitikėjimas. Negalime apsimesti, kad gal šitie greitieji kreditai ir nėra tokie greiti.
Po to atradome turbūt patį geriausią dalyką. Tai suvokimas, kad kai nuoširdžiai darai visuomenines akcijas, kai įdedi visą save ir sakai, kad mūsų procentas bus 0, nes mes negalime kitaip – pinigai yra suaukoti kovidui ar Ukrainai, ar dar prieš tai, tad mes atidirbsime – supranti, jog išeina labai įdomi investicinė grąža.
Žmonės prisimena šituos dalykus – jie grįžta per skiriamus 2 proc., žmonės prisimena, kad šita chebra atidirbo. Gal tai jie daro sąmoningai, gal nesąmoningai – labai sunku pasakyti, bet žmonės atsimena, kad mes dirbome ir nieko neprašėme sau. Tada atsiranda augimas ir supranti, kad turi labai rimtą pajamų šaltinį, kuris yra absoliučiai skaidrus, sąžiningas, tu jautiesi jį užsidirbęs.
Tuomet supranti, kad gali dar daugiau visuomeninių akcijų daryti. Tada turime vis įsisukantį aukštyn ir aukštyn kamuolį. Atsiranda tvarumas, o tuomet ateina šiek tiek ir ramybės jausmo, kai žinai, kad turi komandą, kuri žino, ką daro. Mes esame verslas, kuris gali išlaikyti socialinę atsakomybę, nes jam nereikia siekti maksimizuoti pelno ir prieš nieką atsiskaityti.
Reikia tik susižiūrėti, kad dirbtų sąžiningi žmonės. Iš pat pradžių tai man nepavyko – na, taip būna. Labai ten buvo gerų pamokų – apie pasitikėjimą ir nusivylimą. Bet vėlgi, aš nejaučiau didelio streso dėl to – na, apgavo, tai apgavo. Pasivaikščiojome po teismus.
Susigadino žmogus reputaciją visam gyvenimui. Dabar jau šitie dalykai niekur nedingsta, jau nebeišsitrinsi pranešimų spaudai. Tuo metu gal jam atrodė, kad tai yra gerai.
Darbas pagal kiekvieno(s) stiprybes
A.M.: O ar tu pats bandei vadovauti visam „Laisvės TV“?
A.T.: Ne. Aš niekada niekam nevadovauju. Esu labai prastas vadovas, nes aš neapkraunu savęs smulkmenomis, o tai yra tragedija kaip vadovui. Tai kelias į aplaidų finansų tvarkymą, nesugebėjimą planuoti biudžeto, pinigų trūkumą metų pabaigoje ir kt. Nepaisant mano išsilavinimo, aš nemoku to daryti, man tai nepatinka, tai trukdo mano idėjoms.
Dėl to sakydavau – darykime savo darbus, ką mokame geriausiai. Aš žinau, kad vadovauti nemoku. Galėčiau išmokti, bet taip gerai kaip, pavyzdžiui, dabartinė mūsų vadovė, aš niekada nemokėčiau. Tai yra kruopštumo etalonas, bet galbūt ji negali vesti laidų taip gerai, kaip aš, ar dar ko.
Darykime, ką mokame geriausiai, nebijokime deleguoti. Dabar tikrai komanda tokia, kad visi gali daryti savo darbus visiškai nepriklausomai nuo manęs. O kad aš pasitikėjau vienu žmogumi ir mane apgavo, tai nereiškia, kad aš nepasitikėsiu kitais žmonėmis. Tiktai gal saugiklių daugiau atsiranda.
Atsparumas asmeninei kritikai
A.M.: Dabar norėčiau apie kritiką pasikalbėti. Nemaža žmonių dalis į PIN laidos gimtadienį neatėjo, nes „Andrius Tapinas? Tada ne.“ Kaip tu dėl to jautiesi?
Nors turbūt turi didžiausią sekėjų ratą socialinėje erdvėje, bet kartu turi ir labai daug priešų, kurie tiesiog nemėgsta tavęs.
A.T.: Žinai, norėčiau paklausti, kaip tu dėl to jautiesi? Tai tavo renginys ir tavo gimtadienis (juokiasi).
Man nei šilta, nei šalta nuo to, kad manęs nemėgsta. Aš norėčiau, jog žmonės, kurie nuoširdžiai manęs nemėgsta, ateitų ir pasakytų tą į akis. To kažkaip nebūna. Nežinau, ar ta drąsa išgaruoja, ar jos nėra. Na, jei nuoširdžiai nemėgsti žmogaus… Celofanas bent jau atėjo ir pasakė.
Po to, kai tu pradedi su jais kalbėti ir jie pamato, kad tu jų nebijai, tada ta neapykanta kažkaip pradeda po truputį transformuotis į kažkokį kitą jausmą. O ar mėgsta, ar nemėgsta – čia turbūt grįžtame prie klasikinės Džordanos Butkutės frazės: „Aš ne doleris, kad visiems patikčiau.“
Kuo didesnis ratas žmonių, kurie tave stebi, tuo didesnė tikimybė, kad bus tų, kuriems tai nepatinka. Tai yra labai slidus dalykas, nes jeigu tu stengsiesi patikti, prarasi save. Socialiniuose tinkluose mes stengiamės labai patikti ir tai yra normalu, norime būti šaunūs. Feisbuke gal daugiau kovų, kumščių.
Labai dažnai žmonėms iškyla dilema: „Man patinka, ką sako Andrius, bet kaip jis nusišnekėjo dėl ginklų kontrolės.“ Nes jam nepatiko, ką aš pasakiau. Jis galvoja, kad aš esu neteisus – bet aš nesu neteisus, tai yra mano nuomonė. O jis turi kitą nuomonę. Bet tada jam jau niekas nebepatinka – tą aš esu matęs daugybę kartų.
Kuo didesnis ratas žmonių, kurie tave stebi, tuo didesnė tikimybė, kad bus tų, kuriems tai nepatinka.
Mes kartais susikuriame sau galvoje daug įdomių barikadų. Manau, kad jei žmonės gali išsakyti savo nepasitenkinimą viešai, kad ir virtualiai, gal mažiau to nervo lieka namuose – jie gal geriau kalbėsis su savo žmona, vyru ar vaikais.
Man patinka, kai aš gaunu nemalonius klausimus, net smagiau atsakinėti. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad nemaloniais klausimais labai įžeis žmones. Viešam žmogui neturėtų būti nemalonių klausimų.
Aš, pavyzdžiui, niekada neatsakinėju į įvairius klausimus apie savo asmeninį gyvenimą, išskyrus tokius bajerius, kaip mes šiandien šnekame. Bet kodėl reikėtų bijoti nemalonių klausimų apie klaidas, nesąmones, nusišnekėjimus? Jų yra sočiai.
Ar mokame pasidžiaugti padarytais darbais?
A.M.: Ar tau yra buvę tokių etapų gyvenime, kai atsikeli ir nenori eiti į darbą, nenori, kad ta diena prasidėtų? Ką darei, jei taip buvo, o jei nebuvo, ką darei, kad taip nebūtų?
A.T.: Taip, kad visiškai blogai, tai nebūna. Būna dienų, kai atsikeli ir nieko nenori. Tikrai, nenori dirbti, nenori nieko rašyti. Tai ir nerašau, ir nieko nedirbu. Čia yra privalumas tam tikra prasme, kai tu esi savo laiko kontrolierius.
Tu gali sau leisti – jeigu jau matai, kad visai prastai, tai tikrai pasiimk knygą ar komiksą, eik su šunim pasivaikščioti, ir po to tai išsivaikšto. Bet labai retai būna. Būna nebent darbai, kurie nelabai prie širdies – tokių, aišku, yra. Tu žinai, kad padarysi juos kokybiškai bei profesionaliai, nes toks jau esi ir jauti atsakomybę už kitus žmones.
Na, ir tada ateis galbūt tas baigto darbo jausmas. Bet jis retai ateina ir čia yra didžiausia mano problema. Aš labai retai jaučiu pasitenkinimą, kad, va, viskas, darbas padarytas.
Stabtelėti ir pasidžiaugti, kad tavo darbas padarytas, manau, yra geras dalykas galvai. Aš to neturiu, gaila. Nes darome daug puikių dalykų ir puikių darbų. Šiek tiek trūksta pasiplekšnojimo patiems sau, kad kažką padarėme vertingo.
Gyventi laisvoje Lietuvoje – didelė sėkmė
A.M.: Paskutinis klausimas, tau gal neįprastas, bet vis tiek paklausiu. Dėkingumas – ar tu turi kažkokią aktyvią dėkingumo praktiką? Ar apskritai tavyje yra toks jausmas – kaip tu tai išreiški?
A.T.: Turbūt gal bendrąja prasme yra dėkingumas aplinkai, kuri mane formavo ir formuoja. Aš esu dėkingas kažkam – ar tai fortūna, sutapimas, dar kažkas, kad aš gyvenu ten, kur gyvenu. Manau, kad mums labai pasisekė, jog mes čia gyvename.
Mums reikia tą kalti turbūt nuolatos. Čia kalbu ne apie tai, kad Lietuva yra nebloga valstybė gyvenimui. Aš kalbu, kad mums labai pasisekė, jog mes čia gyvename imant visus įmanomus pjūvius – geopolitinį, istorinį, geografinį, gamtos, galimybių pjūvius ir t.t.
Kai taip pažiūriu, šiek tiek baltai pavydu, kai matau, kaip jaunoji mūsų karta taip gražiai išsiveržia į užsienį – ką mes bandėme ir kol kas nepavyko, o mūsų vienaragiams puikiai sekasi. Aš labai džiaugiuosi, galvoju, kad irgi esu to dalis. Tai yra dėkingumas laikui, kuriuo mes gyvename. Galvoju, kaip nepasisekė mūsų tėvų kartai.
Ten, kur jie gyveno, yra tragedija. Jie galbūt to net nesuprato. Kartais su savo mama padiskutuoju, ji vis bando atrasti gerų dalykų ten. Aišku, jų buvo, bet palyginus su gerai dalykais, kuriuos turime šiandien, tai yra 10:1.
Dėkingumas, kad aplink mane yra žmonės, kurie mane palaiko – kai sakau, kad jie mane sulaiko, tai yra lygiai toks pats palaikymas. Viskas yra gerai. Visada, kai pradedu burbėti, galvoju, taigi viskas yra gerai, viskas yra puikiai! Dėl to mes turime būti dėkingi. Manau, per artimiausius 20 metų bus dar geriau.
Laidoje taip pat aptarta Andriaus knygų ir straipsnių rašymo patirtis, darbo televizijoje ir laidos „Pinigų karta“ etapas, restorano verslo avantiūra, stresas ir jo nejutimo ypatumai, baimės. Diskutuota apie saviugdos garsinių knygų naudingumą.
Parengė Austėja Masliukaitė.
