Pradėjęs fotografuoti nedideles vestuves, Aurelijus netruko pereiti prie prabangesnių renginių. Jis dirbo su Anglijos karalienės drabužių dizaineriu Stewartu Parvinu, taip pat tokiais garsiais vestuvių srities profesionalais, kaip Karen Tran, Bruce'u Russellu, Armando Malafronte, Federica Ambrosini ir t. t.
Visgi Aurelijus tikina, kad geriausiai jaučiasi Lietuvoje ir niekada neplanavo išvykti iš jos visam laikui. Savo pažadą jis įvykdė ir prieš keletą mėnesių su šeima sugrįžo.
– Kaip susiklostė aplinkybės, kad prieš 15 metų „nusėdote“ Jungtinėje Karalystėje?
– Dar studijuodami su žmona vykdavome per atostogas užsidirbti – tai į Angliją, tai į JAV. Taigi užsienio buvome paragavę. Kai baigėme mokslus (aš – teisę, žmona – socialinius mokslus), nusprendėme išvykti į Angliją keleriems metams.
Tuo metu dar buvo likęs pusmetis iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, taigi kurį laiką buvome tarsi nelegalai, tačiau turėjome jau ten gyvenančių žmonos pusseserių, kurios iš pradžių ir priglaudė mus pas save, ir paaiškino, kaip susitvarkyti dokumentus.
Neplanavome ilgai užsibūti, galvojome, užsidirbsime būstui ir grįšime. Tačiau atsirado darbai, po to vaikai, jų darželiai, mokyklos, ir natūraliai grįžimas nusitęsdavo. Kai kažką susikuri, vėl viską keisti nėra lengva. Jau turėjome už paskolą įsigiję ir būstą.
Medicina Lietuvoje labai aukšto lygio, kai kuriose srityse geresnė nei Anglijoje.
Vos nuvykęs pradėjau dirbti dažytoju. Nors iki tol nebuvau tokio darbo dirbęs, bet mes, lietuviai, visi mokame namų remonto darbų, kažkada kažką panašaus esame darę, skirtingai nuo britų, kurie tikrai tokių darbų nemoka. Už tai gaudavau 40 svarų per dieną.
Po kelių savaičių kompanijos viršininkas pasiūlė man būti jo vairuotoju ir vežioti jį po objektus. Man padėjo tai, kad neblogai orientuojuosi aplinkoje ir greitai perpratau Londono žemėlapį. Tuo metu dar jokių GPS programėlių nebuvo.
Vedamas ambicijų, maždaug po metų jau dirbau vienoje didžiausių asmeninių vairuotojų kompanijų, kuri aptarnavo turtingus žmones – verslininkus, pramogų pasaulio žvaigždes, aktorius. Gavau beveik naują volvą, kas tuomet atrodė didžiulis pasiekimas. Vairavau jį apie šešerius metus.
Vienais atvejais klientą tiesiog reikėdavo nuvežti į oro uostą, tačiau būdavo ir taip, kad su tuo pačiu klientu dirbi savaitę laiko, visur jį vežiodamas. Tuo metu man būdavo nesuprantama, kaip jie gali šitaip neskaičiuoti pinigų: prie viešbučio kartais tekdavo stovėti ir laukti visą dieną, o už kiekvieną mano laukimo valandą jie mokėdavo kompanijai po 70 svarų. Tuomet dar nesupratau, kad tiems žmonėms šie pinigai yra kapeikos.
Kadangi man patiko fotografuoti, įsigijau fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti. Kadangi daug laiko tekdavo praleisti automobilyje laukiant kliento, tuo metu skaitydavau įvairius žurnalus apie fotografiją, studijuodavau kitų fotografų ir savo nuotraukas, tyrinėdavau, ką galėjau padaryti savaip ir geriau. Kadangi man tai buvo be galo įdomu, visą informaciją gėriau į save kaip kempinė.
Už kiekvieną mano laukimo valandą jie mokėdavo po 70 svarų.
Iš pradžių tai buvo pomėgis, po to – brangus pomėgis, nes investuodavau vis į profesionalesnę įrangą. Tai atimdavo vis daugiau laisvo laiko ir galiausiai tapo darbu. Būdavo, kad darbo dienomis dirbu vairuotoju, o savaitgaliais fotografuoju vestuves.
Darbo pobūdis leido laisvu laiku tvarkyti nuotraukas, keliauti, tobulėti. Galiausiai darbų atsirado tiek, kad pasidarė sunku derinti du darbus, todėl išėjau iš vairuotojų firmos ir pasinėriau į fotografiją.
– Ir kaip sekėsi?
– Iš pradžių klientai ateidavo per draugų rekomendacijas, ir palaipsniui klientų ratas plėtėsi, apimdamas skirtingas Anglijos vietas bei kitas šalis. Iš pradžių tai būdavo paprastos vestuvės su kukliais biudžetais, bet didėjant patirčiai klientai keitėsi.
Pradėjau dirbti su viešbučių vadovais, vestuvių planuotojais, ir klientai ateidavo su kitokiais norais bei biudžetais nei iš pradžių. Atsirado užsakymų, kai reikėjo fotografuoti ar filmuoti vestuves su 600–800 svečių. Nors sekėsi gan neblogai, norit surasti ypatingesnių klientų, reikėjo keisti paslaugų kokybę, tobulinti ne tik meninius sugebėjimus, bet ir kurti aukštesnio lygio kompanijos vardą – prekių ženklą.
Esu be galo dėkingas savo klientams bei komandai, jog mūsų sukurti darbai buvo publikuoti „Vogue“, „Harper's Bazaar“, „Grace Ormond“ bei kituose žurnaluose. Kadro nuspaudimas – tik maža darbo dalis. Šiais laikais laukti kliento susidėjus rankas neįmanoma, konkurencija tokia, kad nuolat reikia nestovėti vietoje, būti originaliam, suktis ir tobulėti.
Atsiradus galimybei filmuoti, pradėjau mokytis ir šio meno. Iš pradžių su draugu „vienas ant kito“ treniruodavomės ir galiausiai pradėjau siūlyti klientams filmavimą kaip papildomą paslaugą. Tai užima dvigubai daugiau pastangų ir darbo, todėl vienas jau nesusitvarkiau, reikėjo plėsti savo komandą. Taip atsirado mano firma – „Varna Studios“.
Aš niekada nepaleidžiu savo komandos vienos, visada būnu kartu. Ne todėl, kad nepasitikiu, bet noriu būti atsakingas už rezultatą. Kiekvieną kartą reikia mąstyti iš naujo. Būna renginių, kai užtenka vieno fotografo ir vienos kuprinės su įranga. Bet jeigu fotografuojame ir filmuojame, mano bagažinė būna pilna aparatūros, o mūsų komandą kartais sudaro net 6 žmonės.
Kartais mūsų klausia, kuo išsiskiriame ir kodėl mūsų paslaugos brangesnės nei kitų. Tai yra ilga patirtis, unikalumas sukauptos žinios bei požiūris į savo darbą. Tarkime, įsigyti droną gali kiekvienas, bet norint juo legaliai naudotis vestuvių metu, reikia gauti daugybę leidimų, kurie kainuoja didžiulius pinigus. Pagaliau komandoje dirba profesionalai, kurie taip pat yra brangūs.
Paaiškėjus, kad važiuojame ne į tą oro uostą, jis paprašė atskraidinti kitur jo laukiantį lėktuvą.
– Minėjote, kad teko vežioti įžymybes. Matėte jas iš arti – ir kokios jos, kai jų nemato minia?
– Be abejo, visuomenėje jos elgiasi vienaip, privačiame gyvenime ir mašinoje – kitaip, todėl kaip vairuotojas tu pamatai šiek tiek daugiau. Kai kurie bendraudavo, stengdavosi būti mandagūs, kiti nebendraudavo. Teko iš oro uosto vežti aktorę Gwyneth Paltrow su apsauginiu. Tiesą sakant, ji visą kelią miegojo.
Būdavo įvairių kuriozų. Vienas garsus verslininkas aiškiai nepasakė, į kurį oro uostą jį vežti. Paaiškėjus, kad važiuojame ne į tą, jo lėktuvas buvo priverstas pakilti iš vieno Londono oro uosto ir nusileisti kitame. Matydamas tokių žmonių gyvenimo stilių suprasdavai, kokią vertę turi pinigai bei laikas. Jam tai tik pusvalandžio gaišatis, bet kai pagalvoji, kiek kainavo tą lėktuvą pakelti ir nuskraidinti, supranti, kad tas laikas jam labai svarbus.
Būdavo klientų, kurie, nors ir turėdavo viską, atrodydavo nelaimingi. Vienas žmogus dėl savo kaltės vėlavo ir spaudė mane važiuoti į oro uostą labai greitai. Tačiau fiziškai neįmanoma nuvykti per 30 min., kai važiuoti reikia 50 min. Padariau, ką galėjau.
– O kokios vestuvės įsimintiniausios?
– Labiausiai sujaudino dviejų jaunų indų vestuvės. Jie turėjo tuoktis prieš ketverius metus, bet likus savaitei iki vestuvių, jaunikio tėvai pareiškė, kad nuotaka per prasta, ir vestuves atšaukė. Pora daug laiko nebendravo, tačiau vėliau kažkokiu būdu susisiekė ir slapta susituokė. Mes padarėme filmuką apie juos, kuriame kiekvienas pasakoja šią istoriją ir vienas apie kitą pasakoja iš savo pusės.
Jie atskleidė visas detales – kaip širdgėlą skandino bėgiodami krosus, kaip verkė prie lango ir pan. Biudžetas, skirtas filmavimui ir nuotraukoms, buvo didesnis nei pačių vestuvių, nes jiems buvo svarbu, kad jų istorija būtų išgirsta.
Ne kartą teko skaityti pasisakymų, kad išvykę žmonės per metus vos ne milijonieriais tampa. Galiu atsakingai pasakyti – gerai ten, kur mūsų nėra.
Kurdami filmukus mes nedarome tik renginio atpasakojimo, mes kuriame filmą ir apie jaunuosius, jų istorijos unikalumą. Tai mūsų žvilgsnis su mūsų parinkta muzika. Ir geriausias atlygis už darbą, kai klientas paskambina ir sako, kad tai geriausia investicija, kurią jie padarė.
Dar buvo vienas įdomus nutikimas Dubajuje. Mus užsakė vestuvėms, bet atvykus paaiškėjo, kad jas fotografuoti ir filmuoti, kai nuotaka ir moterys įžengia į joms skirtą šventės vietą, gali tik moteris, kadangi tradicinė arabų vestuvių šventė skirta tik moterims, vyrai į tą patalpą neįleidžiami. Taigi per pusę dienos turėjau susiorganizuoti sau pamainą. Mūsų komanda sėdėjo viename kambaryje, o kitame, į kurį neturėjome teisės įeiti, šventė moterys.
– Ar ši veikla padėjo susikurti geresnę gerovę?
– Tai tikrai yra be galo mėgiamas darbas, suteikiantis galimybę išlaikyti šeimą, padėti artimiesiems, susikurti patogius namus bei pakeliauti. Anksčiau žmona dirbo vienoje Londono savivaldybių organizacinį darbą, tačiau didėjant klientų ratui dabar kompanijoje dirbame kartu.
Kartais tenka girdėti neigiamą požiūrį į emigrantus. Esą jeigu tu jau išvažiavai, esi savotiškas tautos priešas, nors aš tiesiog laikinai gyvenau užsienyje, ir tiek. Ir ne kartą teko skaityti pasisakymų, kad išvykę žmonės per metus vos ne milijonieriais tampa. Galiu atsakingai pasakyti – gerai ten, kur mūsų nėra.
Taip, pažįstu žmonių, kurie užsienyje įsikūrė ir daug pasiekė, bet tai nereiškia, kad viso to negalima pasiekti ir Lietuvoje. Tačiau jeigu tu tik skundiesi savo nuobodžiu darbu ir manai, kad Anglijoje yra geriau, tikrai taip nėra. Dirbti reikia visur, iš pradžių tenka gyventi nelabai patogiomis sąlygomis. Norint gyventi normalesnį gyvenimą, tikrai yra brangu.
– Kodėl visgi nusprendėte grįžti?
– Aš tikrai tikėjau, kad vieną dieną grįšime, tik nesinorėjo grįžti tuomet, kai vėl viską reikėtų pradėti nuo nulio, norėjosi sustyguoti verslą. Ir atėjo laikas, kai būstas, kuriame gyvenome, mūsų šeimai pasidarė per ankštas, todėl reikėjo arba keltis toliau nuo Londono, arba imti didesnę paskolą didesniam būstui.
Aš esu tikras, kad Lietuvoje vaikams augti ir geriau, ir saugiau. Čia juos drąsiai gali išleisti žaisti į lauką, o Londone tai neįmanoma. Lietuvoje dažnai net maži vaikai iš mokyklos pareina patys, o Londone jie gali būti tik vežiojami.
Mūsų vaikams dabar 6 ir 9 metai. Nors jie gimė Jungtinėje Karalystėje, šeimoje visada kalbėjomės su jais lietuviškai. Aišku, darželyje, mokykloje buvo įpratę kalbėti angliškai, todėl kartais tekdavo priminti, kad namuose kalbamės lietuviškai, bet problemos tikrai nebuvo.
Bandėme juos vežioti į savaitgalinę lietuvių kalbos mokyklėlę, bet atstumai Londone nerealūs, po valandą turi važiuoti į vieną pusę, taigi ši idėja pasibaigė tuo, kad mokėme lietuvių kalbos rašybos namuose.
Medicina Lietuvoje labai aukšto lygio, kai kuriose srityse geresnė nei Anglijoje. Teko porą kartų ja Vilniuje pasinaudoti, tikrai džiaugiuosi – viskas laiku ir greitai. Anglijoje laukti specialisto konsultacijos tenka mėnesių mėnesius.
Pagaliau tarp savų gyventi maloniau. Aišku, pripranti prie skirtingų tautybių ir rasių. Londone šiuo atžvilgiu nėra jokios diskriminacijos, tavo tautybė niekam nerūpi, svarbu, ką tu moki. Galbūt užmiestyje, kur daugiau vietinių britų, būtų sunkiau prisitaikyti, o mūsų vaikų darželyje ir katalikiškoje mokykloje buvo įvairių tautybių – lenkų, meksikiečių, filipiniečių ir pan.
– Ar artėjantis „Brexit“ prisidėjo prie grįžimo?
– Tai vienas iš veiksnių, kuris, tarkime, nepadėjo pasilikti, tačiau tikrai ne pagrindinis. Tiesiog atėjo laikas, kai mano darbo pobūdis leidžia man dirbti iš bet kurios šalies, nes viskas vyksta internetu, Skype'u.
Mes fotografuojame ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir Italijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, taigi daug keliavau ir anksčiau. Nuvykti į vietą nėra problema.
Tiesą sakant, dar nesu fotografavęs vestuvių Lietuvoje, tačiau šiemet mielai sudalyvausiu bent keliose vestuvėse. Jei atsiras klientų Lietuvoje, norėsis jiems teikti tokio paties lygio paslaugas.
– Ar lietuviai įpirks jūsų paslaugas?
– Esu realistas ir suprantu, ką gali sau leisti lietuviai. Kita vertus, esu girdėjęs, kad lietuviai labiau vertina fotografiją ir skiria jai didesnį procentą nuo vestuvių biudžeto. Anglijoje dažna pora geriau brangesnes gėles nusipirks nei investuos į fotografavimą.
– Taip pat planuojate užsiimti edukacine veikla?
– Per tuos metus įgavau nemažai patirties tiek fotografijoje, tiek filmavime, gavau šiokių tokių įvertinimų. Kodėl savo žiniomis nepasidalinti su kitais, juolab kad Lietuvoje filmavimas dar atsilieka nuo fotografijos, o technologijos tobulėja, klientų poreikiai auga ir fotografams neišvengiamai teks išmokti filmuoti.
Šiandien vien fotografuoti dažnai nebeužtenka. Todėl sugalvojau kovo mėnesį organizuoti vestuvių fotografijos ir filmavimo seminarą, kurio tikslas – padėti vestuvių fotografams panaudoti savo įgūdžius bei jau turimą įrangą filmavimui. Tiksli vieta ir data bus paskelbta kiek vėliau.
