O dabar, anot Kėdainių suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre, „Ryto“ progimnazijoje technologijų pamokas bei Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centro Arnetų name drožimo užsiėmimus vedančio tautodailininko, drožyba nėra vien tik darbas. Audriui ši veikla – puikus atsipalaidavimo būdas.
Plačiau apie tai, kaip medžio drožyba atėjo į tautodailininko gyvenimą ir apie tai, kaip drožyba tapo ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir puikiu laisvalaikio pomėgiu – iš paties Audriaus lūpų.
Jau ne vieną dešimtmetį Audrius drožia kryžius, koplytstulpius, skulptūras ir kitokius monumentalius darbus bei įvairius mažosios architektūros kūrinius.
Dirbo staliumi
Tačiau drožybos užuomazgų, pasak tautodailininko, galima atrasti dar ankstyvoje vaikystėje. Su drožybos peiliuku Audrius susipažino besimokydamas pradinėje mokykloje.
„Mano tėtis kolūkyje dirbo staliumi, todėl jį bedirbantį su medžiu matyti teko tikrai dažnai. Ne kartą tais laikais teko ir pačiam prisiliesti prie medžio.
Manau, vaikystėje visi esame bandę kažką iš medžio pasidaryti. Aš – ne išimtis. Drožybos peiliuką tuo metu naudojau tokiems darbams kaip kardas, lankas ar apsaugos skydas.
Tokių dirbinių drožimas man buvo lyg žaidimas, drožyba kaip amatas tuo metu manęs visiškai nedomino.
Tačiau susiklostė taip, kad šiuo metu esu vienintelis iš šeimos, kuris iki šiol domisi drožinėjimu“, – į prisiminimus nusikelia tautodailininkas.
Garbaus amžiaus laukti nereikėjo
Kad drožyba gali tapti pagrindine Audriaus veikla ir pragyvenimo šaltiniu, vyras suprato tik pradėjęs krimsti pedagogikos mokslus.
„Didžiausio mano dėmesio drožyba sulaukė įstojus mokytis pedagogikos. O studijuojant teko ir patekinti, ir drožybos subtilybių pasimokyti. Tapęs technologijų mokytoju, visiškai atsidaviau šiam amatui.
Su drožybos peiliuku Audrius susipažino besimokydamas pradinėje mokykloje.
Tiesa, iš pradžių labiau norėjau tapti fizinio lavinimo mokytoju, bet gerai apgalvojęs savo nuomonę pakeičiau.
Pradėjęs drožinėjimo mokinti kitus ir pats vis dažniau prisiliesdavau prie medžio. Iš pradžių ėmiausi drožti mažas skulptūrėles, su didesnėmis dirbti pradėjau šiek tiek vėliau, įgijęs patirties.
Dar ir dabar prisimenu prie Kėdainių miesto parko vykusį plenerą. Tai buvo tarsi mano krikštas, kada pirmą kartą prisiliečiau prie didelės skulptūros drožimo.
Per daug nesavivaliaudamas stebėjau, kaip dirba kiti tautodailininkai. Ir viduj vis kartojau: „Kai išeisiu į pensiją, būtinai imsiuosi drožti tokius įspūdingus, didelio masto dirbinius.“
Tačiau garbaus amžiaus laukti nereikėjo. Viskas nutiko daug anksčiau“, – pasakoja drožybos meistras.
Prireikia mėnesio
Pagamintas pirmasis darbas tapo paskata toliau kurti medžio dirbinius. Ėmęsis drožinėti įvairius su gamtos ar religijos tematika susijusius dirbinius tautodailininkas didžiausią malonumą jaučia drožinėdamas didesnio masto kūrinius. Vasaromis Audrius dažniausiai gamina kryžius, koplytstulpius ar kitus daugiau darbo reikalaujančius dirbinius.
Šaltuoju metų sezonu drožėjas imasi kurti nedideles statulėles, suvenyrus ar kitokius mažesnius dirbinius.
Įprastai vienos didesnės skulptūros gimimui, pasak Audriaus, prireikia savaitės ar dviejų. Aišku, jei skulptūros konstrukcija paprasta. Vis dėlto įmantresnės skulptūros gamybai gali prireikti net ir mėnesio.
„Prie rūpintojėlio reikia priaugti“
Medžio drožėjas teigė pastebėjęs, kad dabartiniai jo darbai labai skiriasi nuo pirmųjų. Tautodailininkas juokavo, kad į kai kuriuos prieš kelias dešimtis metų gamintus drožinius net nesinori žiūrėti.
Vadovaudamasis garsaus tautodailininko žodžiais „Prie rūpintojėlio reikia priaugti“ Audrius suprato, kad toks pasakymas tikrai ne iš piršto laužtas.
„Išgirdęs šiuos žodžius, nieko nelaukiau ir ėmiausi rūpintojėlio drožybos. Tikslą pasiekiau, rezultatu tuo metu taip pat buvau patenkintas.
Po kurio laiko, ėmiausi antro rūpintojėlio drožybos. Gimus antram dirbiniui suvokiau, kad pirmasis vis tik nelabai koks pavyko. Trečias išėjo dar geresnis. Taip vieną po kito droždamas rūpintojėlius galiausiai supratau, jog tautodailininko ištarti žodžiai – visiška tiesa“, – pabrėžia drožėjas.
Vertina ąžuolą
Labiausiai drožybos meistras vertina skulptūras iš ąžuolo, bet patikino, kad į rankas nevengia paimti ir liepos medienos.
„Lengviausia drožti iš liepos. Tai minkštas medis. O gražiausia, aišku, skulptūros iš ąžuolo.
Vis tik tai sudėtingas, dažnai ir neprognozuojamas medis, tačiau didelės skulptūros iš kitokios medienos tiesiog neįsivaizduoju.
Asmeniškai man maloniausiai dirbti su ąžuolu. Visų pirma, šio medžio tekstūra labai tanki, graži. Kitas dalykas, sakoma, kad ąžuolas suteikia žmogui energijos, pailgina gyvenimą.
O drožinėdamas mažesnius dirbinius dažnai renkuosi ir kitokią medieną: liepos ar beržo“, – apie labiausiai vertinamą medieną kalba Audrius.
Tautodailininkas juokavo, kad į kai kuriuos prieš kelias dešimtis metų gamintus drožinius net nesinori žiūrėti.
Ugdo sau pamainą
Tautodailininko kūryboje iššūkių netrūksta, bet Audriui mieliausi ir gražiausi natūralumą atspindintys darbai.
Kurdamas gausiai ornamentuotus kūrinius drožybos meistras mėgsta save išbandyti ir kaskart imasi vis sudėtingesnės užduoties.
„Kurdamas mėgstu ieškoti naujovių, mėgstu iššūkius, tačiau dirbdamas amatų meistro darbą ir mokydamas vaikus drožybos subtilybių nuo temos nukrypti negaliu.
Bet dabar, tokiame techninės pasiūlos amžiuje, vaikams įsiūlyti drožti tik šaukštus – sudėtinga. Todėl dažnai improvizuoju.
Stengiuosi sukurti įvairesnes kompozicijas, kad mokiniams nebūtų nuobodu. Mano nuomone, įvairesni kūrybiniai procesai padės suvokti, kas vaikams vis tik arčiausiai širdies.
Mano pagrindinis tikslas – ne taisyklių nustatinėjimas, bet noras išsiugdyti sau pamainą, kuri tęstų ir padėtų puoselėti senąsias liaudies tradicijas.
Labiausiai fantaziją įjungiu dirbdamas individualiai. Tada mėgstu prisiimdamas sau kuo sudėtingesnę užduotį bandyti save realizuoti aukštesniame lygyje. Ir, nenoriu girtis, bet kol kas sekasi tikrai neblogai“, – prisipažįsta drožybos meistras.
Labiausiai drožybos meistras vertina skulptūras iš ąžuolo, bet patikino, kad į rankas nevengia paimti ir liepos medienos.
Iškeliavo į užsienį
Šiuo metu tautodailininko kūrybos darbai puošia ne tik mūsų kraštą. Drožybos meistro kūrinių galima surasti ir kituose Lietuvos miestuose. Dalis Audriaus drožinių iškeliavo ir į užsienį.
„Džiaugiuosi galėdamas puošti Kėdainių miestą ar kitas mūsų šalies vietoves. Paglosto širdį ir tai, jog ne vienas mano darbas iškeliavęs ir į plačiuosius vandenis, į užsienį.
Babėnų šile stovi mano pirmasis savarankiškas drožinys „Grybų suolas“. Tai darbas, kurį išdrožiau Kėdainių miškų urėdijos organizuoto plenero metu.
Tilto gatvės parkelyje stovi skulptūra „Žvejas“. Kelias skulptūras esu išdrožęs ir garsiajam Skinderiškio parkui.
Pats esu kilęs iš Rokiškio, todėl tikrai nenuostabu, kad teko prisidėti ir prie gimtinėje už savivaldybės pastato įkurtame medžio skulptūrų drožinėjimo didžiajame Liongino Šepkos parke.
Daug darbų Kupiškyje. Ten – mano uošvija. Daug dirbinių, skulptūrų sukurta ir verslininkų poilsio namams.
Netrūksta mano skulptūrų ir užsienyje. Dalis jų Čekijoje, Amerikoje.
Paskutinieji darbai – Gegučių gatvės parkelyje. Teko prisidėti įgyvendinant šios poilsio zonos sutvarkymo projektą. Džiugu, jog dabar tai tikrai itin lankoma, sutvarkyta ir išpuoselėta vieta“, – akcentuoja tautodailininkas.
Leidžia atsipalaiduoti
Drožyba – daug kantrybės, kruopštumo, laiko bei fizinių pastangų reikalaujantis užsiėmimas, bet Audriui tai – vienas malonumas, leidžiantis atsipalaiduoti.
Meistras pabrėžia, jog tikrai niekada nebuvo noro viską mesti ir imtis kokios nors kitos veiklos.
„Drožyba – puikus būdas atsipalaiduoti nuo kasdienybės. Kūrybinio proceso metu stengiuosi galvoti tik apie tuo metu atliekamą darbą. Tai neretai tampa savotiška meditacija.
Labai gaila, jog visiškai atsiduoti šiam pomėgiui negaliu. O jei to norėčiau, privalėčiau mesti mokytojo darbą. Tačiau tai taip sunku.
Mane be galo žavi noras bei bandymas pastūmėti jaunąją kartą senųjų liaudies amatų link ir tarsi parodyti, kad menas kiekvieno mūsų gyvenime turi labai didelę ir vertingą reikšmę.
Labai norisi, kad jaunimas bandytų išsaugoti tai, ką mes lietuviai dar turime ir kad toliau tęstų tradicijas“, – apie senųjų liaudies amatų išsaugojimo svarbą užsimena Audrius ir priduria, kad atostogos ir savaitgaliai – geriausias laikas, leidžiantis tautodailininkui panirti į individualią drožybą.
Apsilankius tautodailininko namuose būtų nesunku suprasti, kad čia gyvena medį mylintys žmonės.
Paaukoja atostogas
„Mokyklose tenka praleisti tikrai daug laiko, todėl asmeniniams kūrybos darbams jo atrandu tik per atostogas ar savaitgaliais.
Dirbdamas mokytoju vasarą turiu net du mėnesius atostogų. Tuo metu stengiuosi savo labui nuveikti kuo daugiau.
Dalyvauju įvairiuose pleneruose, kuriuose atsiranda galimybė pabendrauti su tautodailininkais, pasisemti idėjų.
Atostogaudamas galiu priimti užsakymus iš klientų. Kartą ketverius metus iš eilės ilsėdamasis toje pačioje sodyboje ilgainiui papuošiau ją savo drožiniais“, – pasakoja drožybos meistras.
Turi svajonių
Anot Audriaus, drožyba naudinga dar ir tuo, jog suteikia tautodailininkui nuostabią galimybę pasvajoti apie ateitį.
„Netrūksta galvoje nei kūrybinių idėjų, nei svajonių ar minčių, ką dar galėčiau ir norėčiau per likusį gyvenimą nuveikti.
Savo buitį, savo namus kiek galėjau pasipuošti spėjau, dabar turiu viziją iš išdrožtų rastų pasistatyti sodybą, kurioje galėčiau apsistoti ir būdamas garbaus amžiaus turėčiau puikią vietą drožinėjimui.
O iki tol dar norėčiau suspėti surengti savo kūrybinių darbų parodėlę. Tikiuosi, savo užsibrėžtus tikslus pavyks įgyvendinti“, – viliasi drožybos meistras.
Baldai – mediniai
Drožyba Audriaus gyvenime užima išties svarbią vietą. Apsilankius tautodailininko namuose būtų nesunku suprasti, kad čia gyvena medį mylintys žmonės.
„Buvo laikai, kada mokytojo atlyginimas nebuvo jau toks labai pasakiškas, todėl visus baldus, kurie brangiai kainuodavo, pasidarydavau iš medžio.
Praktiškai visi namuose esantys baldai: stalai, kėdės, spintelės, baras – mediniai. Daug kas man sako, jog gyvenu su medžiu tiek dvasiškai, tiek ir tiesiogine šio žodžio prasme“, – pokalbį užbaigia tautodailininkas.
