Prabangiai niekada negyvenau
Aldoną Vilutytę galima sutikti daug kur: ji dirba penkiuose teatruose, filmuojasi kine, garsina reklamas, filmus. O neseniai prisidėjo ir edukacinė veikla suaugusiesiems MO muziejuje. Čia vėl susijungia visa menininkės turima patirtis: teatras, literatūra, vaizduojamieji menai ir šeimos istorija. A. Vilutytės, gimusios grafikų Nijolės ir Mikalojaus Vilučių šeimoje, asmenybė formavosi tarp menininkų, tad menas jai – artima tema.
Beje, ne juokais A. Vilutytė save pavadina ir darboholike – kartais ji prisiima per daug darbų vien tam, kad realybė būtų skalsesnė, ir prisimena laiką, kai teko skaičiuoti kiekvieną turimą litą. Aktorė neslepia – kad galėtų mėgaudamasi repetuoti teatre aštuonias valandas per dieną nesukdama galvos dėl pinigų, jai tenka užsidirbti kitur.
„Buvo etapas – ryžiai, makaronai su skirtingais padažais, vitaminai ir dar draugo cigaretės. Žodžiu, malonumas, sveikata, sotumas. Būdami studentai ir po studijų kavinėje pirkdavome duoną su česnaku, nes sotu, – prisimena A. Vilutytė. – Labai prabangiai niekada negyvenau, bet išlaikau pati save. Mano tėvai menininkai, tad vienus kitus paremiame, nes viskas labai nepastovu: arba perka jų darbus, arba ne, arba turiu spektaklių, kino projektų, arba ne.“
A. Vilutytę galima sutikti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur pirmakursiams ji dėsto scenos kalbą ir vaidybą. Į akademinį gyvenimą aktorė pasinėrė prieš aštuonerius metus – augina žmones, su kuriais norėtų dirbti ateityje, dalijasi patirtimis, kalba apie padarytas ir vis dar daromas klaidas.
Paklausta, kodėl pradėjo dėstyti, A. Vilutytė sako, kad jaučiasi atsakinga ir bando kurti aplinką, kurioje būtų gera gyventi jos sūnui. „Dėstau, mokau, einu į visus susitikimus su jaunais žmonėmis, filmuojuosi nemokamai, kai mano studentai paprašo, nors žinau, kad ne iš geriausios pusės mane parodys arba ne viskas pasiseks. O kas kitas, jei ne mes, turintys patirties, mokysime juos leisdami klysti, leisdami naudoti mus, kaip medžiagą? Kaip jie užaugs? Žinoma, yra viltis, kad užaugę irgi tave pakvies dirbti kartu“, – svarsto menininkė.
Jei gyvenime nėra kūrybos, atrodo, negyvenu
Profesinės paslaptys ateina su laiku ir patirtimi. O ji būna ir gera, ir skausminga. Prieš kelerius metus įvykęs nelaimingas atsitikimas teatro scenoje aktorę privertė ryžtis iš naujo susidėlioti savo prioritetus. Tuomet beveik metus A. Vilutytė nevaidino. Laisvas laikas ir dialogas su savimi buvo pati geriausia draugija, nes reikėjo iš naujo surinkti save, sudėti į vienumą ir nuspręsti, kaip gyventi toliau.
„Vaidinau spektaklyje su Andriumi Kaniava. Antrą spektaklio minutę kryptelėjau koją ir trūko raištis. Iš streso ir nežinojimo, kaip elgtis, vaidinau visą spektaklį. Po to buvo ir ligoninė, ir operacija, ir visi kiti dalykai. Tai vienas šios profesijos stebuklų – trūksta raištis, tu sutrinki, žiūrovai žiūri, bet sugebi vaidinti, net skausmas ateina vėliau“, – pasakoja A. Vilutytė.
Tada situacija pasikeitė – aktorė ėmė galvoti, kas bus, jei nebegalės judėti, kaip reikės gyventi, ką veikti: „Apėmė depresyvi nuotaika, pradėjau galvoti, kas dar man patinka. Man patinka viskas, kas susiję su balsu, kalbėjimu, literatūra. Ir aš tai darau, nes šioje srityje galiu ne tik dirbti, bet ir kitiems kažką duoti.“
Turėdama beveik 20 metų darbo scenoje ir garsinimo patirtį, prieš metus A. Vilutytė ryžosi rengti viešojo kalbėjimo seminarus. Imtis naujos veiklos ji buvo priversta ir sumažėjus vaidmenų teatre, ir atsiradus laisvo laiko. Be to, prisipažįsta aktorė, viešojo kalbėjimo seminarai – nelengvas uždavinys, nes čia susipina aktorystė, žmogus, psichologija.
Kita vertus, A. Vilutytė sako, kad aktorystė ją išgelbėjo nuo įvairių kompleksų bei išmokė būti tarp žmonių. Paauglystėje ji buvo introvertė, pasinėrusi į knygų pasaulį ir svajojusi apie vertėjos profesiją. Baigusi mokyklą, ji pasirinko aktoriaus filologo specialybę, bet ilgainiui suprato, kad be kūrybinio proceso neištvers: „Jei mano gyvenime nėra teatro, kino ar kitos kūrybos, atrodo, negyvenu.“
Suprato nesanti pramogų pasaulio atstovė
Ko gero, daug kam įsirėžė etapas, kai televizijoje karaliavo garsiosios blondinės. Viena iš jų – A. Vilutytė. Nors tuomet ji sėkmingai kūrė paikos merginos vaidmenį, šiandien nelabai jo nori prisiminti ir sako, kad būtent tada suprato nesanti pramogų pasaulio atstovė. Kita vertus, įvaizdžiai turi savybę prilipti, tad A. Vilutytė neslepia, kad ilgai bandė atsiriboti nuo kuriamo personažo, žiniasklaidos ir viešumo.
„Mano gyvenime ta laida užėmė valandą per dvi savaites. Aš turėjau teatrą, garsinau televizijoje, skaičiau poeziją... Bet kitiems asocijavausi tik su ta labai maža mano gyvenimo dalimi, iš kurios buvo sunku išsivaduoti“, – neslepia aktorė.
Kasdien devintą ryto A. Vilutytė išeina iš namų, o grįžta tik vėlai vakare. Ji prisipažįsta, kad nemoka būti namie ir, vos atsiradus laisvo laiko, iš karto susigalvoja veiklos. Tačiau laikas keičia ir įpročius, tad A. Vilutytė pamažu sugeba skirti laiko sau ir poilsiui, nors neslepia – nieko neveikti yra prabanga.
„Buvo taip, kad 15 metų atostogaudavau po 4–5 dienas. Gal prieš 10 metų pabandžiau pailsėti dešimt dienų... Dabar yra minčių apie pusę metų“, – kalba aktorė.
A. Vilutytė tiki, kad vaikai atspindi tėvus. Vaikams skirti jausmai, dėmesys ir laikas suformuoja požiūrius, pagarbą bei santykius. Ir nors aktorė pripažįsta, kad jos patirtis auginant sūnų Šarūną, kuriam dabar beveik 17 metų, buvo kiek kitokia, jo pratarti žodžiai sustatė viską į savo vietas. Juk vaikai lygūs suaugusiesiems, tik ne visi tai dar žino.
„Mes esame draugai – jis pasakė, kad mes esame draugai. Jis man dėkingas, kad bendrauju su juo kaip su lygiu. Jaučiu pagarbą savo sūnui nuo pat jo gimimo. Aš juo pasitikėjau, sąmoningumą ugdžiau ne kažkokiais tabu, taisyklėmis, o savo pavyzdžiu: sakydavau –mokykis iš mūsų ne tik to, ką daryti, bet ir ko nedaryti. Įvardindavau savo minusus, trūkumus, klaidas“, – prisimena A. Vilutytė.
