Vos prisėdus, Rita perspėja, kad čia gyvenančios seserys nevilki abito – vienuolės drabužio. Tačiau tai priklauso nuo paties vienuolyno – vieni nusprendžia visada vilkėti, kiti – niekada.
„Mūsų kongregacija buvo įsteigta tada, kai katalikų tikėjimas buvo itin varžomas, o mūsų įsteigėjas norėjo, kad tęstume savo gerus darbus. Tokios misijos laikomės ir dabar – tikime, kad geri darbai gali būti daromi ir tyliai, žmonėms nebūtina žinoti, jog jiems padeda vienuolės“, – sako R.Gvazdaitytė.
– Galima sakyti, esate netradicinė vienuolė. Jums smagiau vilkėti abitą ar geriau jaučiatės be jo?
– Man asmeniškai geriau taip, kaip yra dabar. Bet yra vienuolių, kurios nori nešioti abitą, patinka būti matomoms.
Tai, jog ne viską galiu gauti, ko noriu, irgi gali būti laisvė.
– Kaip ir kada įvyko pokytis jūsų gyvenime, kai nusprendėte tapti vienuole?
– Vienuole esu jau 20 metų. Čia jau ne aš nusprendžiau, o Jėzus mane pašaukė. Aš pati turbūt niekada taip nebūčiau nusprendusi, tai yra pašaukimas. Manau, kad Jėzus nori kiekvieną iš mūsų padaryti laimingą ir sako: tau šitas kelias, jei jį išsirinksi, būsi laimingas. Iki tol gyvenau visiškai normaliai, buvau baigusi studijas, turėjau darbą.
– Kaip jūsų artimieji reagavo į tokį pasirinkimą?
– Pas mus šeimoje visada buvo pagarba sprendimams. Būdavo, kad kas nors šeimoje nepatenkintas dėl tavo pasirinkto kelio, bet vyravo toks požiūris, kad tai yra tavo gyvenimas ir tik tu priimi sau tinkamus sprendimus.
Nors jaučiu, kad mama turbūt verkė visus metus, kai pasakiau, kad eisiu į vienuolyną. Bet kai atvažiavo aplankyti, pamatė, jog čia gyvename normaliai, tada apsiramino, ir dabar manau, kad yra labai patenkinta mano pasirinkimu.
– Ar niekada nesigailėjote dėl pasirinkto kelio?
– Būdavo įvairiai. Bet aš žinau, kad čia yra mano vieta ir čia aš būsiu laiminga. Žmonių nuomonės yra linkusios kisti, tačiau aš jaučiu, kad esu ten, kur turiu būti.
– Jeigu pakeistumėte nuomonę, ar galėtumėte laisvai palikti vienuolyną?
– Iki amžinųjų įžadų, taip. Yra laikinieji įžadai, jeigu jie baigiasi ir vienuolė nusprendžia, kad čia ne jos kelias, tai laisvai gali išeiti. O dabar jau reikėtų rašyti popiežiui, nes aš esu po amžinųjų įžadų, tada popiežius galėtų mane atleisti.
Gauname algą ir visą ją atiduodame vyresniajai seseriai, kuri sprendžia, ko reikia ar nereikia.
– Koks gyvenimas verda vienuolyne?
– Įprastas. Mes dirbame ir meldžiamės – būtent tai akcentuoja mūsų vienuolija. Vasaros skiriasi nuo kitų laikų – aš dirbu mokytoja, todėl mokslo metų sezonas man būna intensyvesnis. Taip pat kartais dirbu gide, tad užimtumas priklauso ir nuo to.
Kitokia rutina vyrauja, kai atėjusios naujos merginos žiūri, ar nori pasilikti vienuolyne, ruošiasi duoti pirmus įžadus. Tada yra daugiau maldos, ji yra suskirstyta pagal valandas. Jos turi daugiau apribojimų susitikimuose su kitais žmonėmis, siekiant įsigilinti į save ir pagilinti savo bendravimą su Dievu.
Kitas ritmas yra po įžadų, kai sesės dirba darbus, kiekviena turi savo atsakomybę, meldžiamės rytais ir vakarais. Vakare – visos kartu, o ryte jau individualiai, kaip kuriai išeina, nes visos turime skirtingus darbus.
– Už ką vakarais meldžiatės?
– Mes meldžiamės už kunigus, pasaulį, jeigu žmonės paskambina, prašo maldos, tada irgi pasimeldžiame. Mes turime paskirtas konkrečias maldas, turime ir intencijas, už ką.
– Kokia vienuolyno buitis? Dalinatės darbais?
– Taip, dalinamės darbais, viena pietus gamina, kita tvarkosi, kartu valgome, jei išeina.
– Iš ko pragyvenate? Ar vien tik iš žmonių aukų?
– Mūsų pagrindinis pinigų šaltinis – darbas, mes visos dirbame. Gauname algą ir visą ją atiduodame vyresniajai seseriai, kuri sprendžia, ko reikia, ko nereikia. Žinoma, šiek tiek pragyvename ir iš aukų, tačiau iš tiesų – iš darbo.
– Įsivaizduoju, kad jūsų gyvenime vyrauja ramybė. Pasitaiko pykčio, liūdesio akimirkų?
– Žinoma, visi turime skirtingą nuomonę ir kartais ją esame linkę išreikšti per aštriai. Tas pats ir su liūdesiu – liūdžiu tiek pat, kiek ir įprastas žmogus. Tik tada dažniausiai pasimeldžiu, kalbuosi su Jėzumi, aiškinuosi, kodėl tas liūdesys kilo. Bet liūdesys yra įpintas į mus, tai normalu.
Kadaise perskaičiau knygoje, jog jei negali tylėti su žmogumi, tai gali net nepradėti su juo jokio santykio, nes nepavyks. Daug kartų tuo įsitikinau.
– Ar kada nors buvote įsimylėjusi?
– Tai aišku (juokiasi)!
– Nesinori vėl patirti šito jausmo?
– Žinote, aš supratau dar iki vienuolyno, jog šeima nėra mano pašaukimas, o būti vienuole – yra. Dabar kažkaip atrodo nesuderinama, kad būdama vienuolė, imsiu ieškoti šeimos. Aš įsivaizduoju, kad jei kažkas sukūrė šeimą, jis žino, jog čia jo šeima.
Yra daug gražių vyrų, bet aš išsirinkau vieną vienintelį. Vis dėlto gatvėje sutikusi vyrą, nebėgu nuo jo, vyksta normalus bendravimas.
– Kaip dabar suprantate meilę?
– Yra Dievo įsakymas – mylėti Dievą ir mylėti kitą žmogų kaip save. Aš meilę suprantu kaip gėrio linkėjimą.
– Kokių taisyklių turi paisyti vienuolė? Ko teko atsisakyti?
– Aišku, turime taisyklių, reikia prisilaikyti, negalime laisva valia bet kaip elgtis. Be to, jog teko atsisakyti šeimos, negalime eiti į naktinį klubą, visas šventes švenčiame vienuolyne. Ne visada galime dalyvauti šeimyninėse šventėse, nes šeima yra čia, vienuolyne, kuris yra prioritetas.
Jeigu ko nors reikia, visada turi paprašyti, negali pats nueiti ir nusipirkti, taip pat reikia gauti sutikimą, norint atostogauti, ir panašiai.
Jeigu ko nors reikia, visada turi paprašyti, negali pats nueiti ir nusipirkti, taip pat reikia gauti sutikimą, norint atostogauti, ir panašiai.
– Kasmet vyksta rekolekcijos. Kas tai ir ką tuo metu vienuolės daro?
– Šešios dienos yra praleidžiamos tyloje. Tuo metu siekiama atnaujinti savo santykius su Dievu – daugiau meldžiamės, atliekame buities darbus. Tai yra laikas, skirtas man ir Jėzui.
Aš asmeniškai tyloje jaučiuosi labai gerai. Kadaise perskaičiau knygoje, jog jei negali tylėti su žmogumi, tai gali net nepradėti su juo jokio santykio, nes nepavyks. Daug kartų tuo įsitikinau, kad taip yra.
Tuo metu jaučiuosi įvairiai, priklauso nuo gyvenimo etapo, kartais minčių būna daug, kartais mažai. Tiesiog vyksta atsinaujinimas.
– Ar būna, kad susiduriate su neigiamu žmonių požiūriu į jus?
– Būna, kad bendrauji su žmogumi normaliai, tada sužino, kad esu vienuolė, ir nusišalina.
Kita vienuolė, nevilkinti abito, yra pasakojusi istoriją apie tai, jog traukinyje prie jos prisėdo žmogus, klausdamas ar gali atsisėsti, nes kitoje vietoje sėdi vienuolės, ir tai jį sutrikdė. Prakalbėjo su ja visą kelią, nežinodamas, kad nepavyko išvengti vienuolių.
Tas žmonių požiūris pasitaiko įvairus – būna neigiamai nusistačiusių, tačiau yra ir nekreipiančių dėmesio ar reaguojančių teigiamai.
– Ar Lietuvoje yra daug norinčių tapti vienuolėmis?
– Ne, mano manymu, per mažai. Aš tikiu, kad pašaukimą turi gal ir nemažai, tačiau daugumai trūksta drąsos.
Vyrauja stereotipas, jog mane čia suvaržys, neliks laisvės, negalėsiu nusipirkti to, ko noriu. Tačiau iš kitos pusės, tai, jog ne viską galiu gauti, ko noriu, irgi gali būti laisvė. Trūksta supratimo, kad apribojimas kartais irgi gali būti laisvė.
