Mediciną pasirinko jausdama tėvų postūmį
Nuo pat vaikystės menui daug dėmesio skyrusi Agnė dar būdama 16 metų svarstė studijuoti dizainą arba dailę. Vis dėlto tuo laiku mokykloje jai reikėjo pasirinkti profilį – ar ketina sukti į humanitarinę pusę, ar į tiksliuosius mokslus, ir tada A.Andruška pakeitė savo ateities planus.
„Kai esi tokio amžiaus, dar nežinai, kas gyvenime yra teisinga, nesi pakankamai subrendęs pasirinkimui. Man puikiai sekėsi biologija, chemija, jaučiau tėvų postūmį ir visuomenės spaudimą su tuo sieti ateitį, o tai mane spraudė į rėmą. Atrodė, kad su šiais mokslais susijusios specialybės yra prestižinės, tad kodėl gi jų nepasirinkus? Gal aš klydau galvodama, jog turiu būti menininkė? Taip tapybą užmečiau ir pasirinkau mediciną“, – pasakoja Agnė.
Nors tėvai nespaudė A.Andruškos rinktis būtent medicinos kelio, jie vis nukreipdavo dukrą šia linkme, sakydami, jog yra jaučiamas medikų poreikis, todėl reikėtų tuo pasinaudoti.
„Tėvai turėjo nuomonę, kad gydytojas, kunigas, teisininkas yra prestižinės specialybės. Be to, jie norėjo, jog mano gyvenimas būtų finansiškai stabilus, aplink skraidytų drugeliai, viskas būtų gerai, o aš vaikščiočiau su baltu chalatu. Iš tikrųjų gyvenime viskas vyksta ne taip, ir gydytojo darbas nėra tik antspaudo uždėjimas bei spaudimo pamatavimas“, – pripažįsta Agnė.
Įstojusi mokytis medicinos, ketvirtame kurse A.Andruška susilaukė vaikelio, todėl buvo nemenkas iššūkis suderinti visas pareigas. Moteris ne tik rūpinosi šeima, bet ir dirbo naktimis, rašė straipsnius, rengė mokslinius darbus.
„Iš pradžių atrodė, kad būsiu kaip daktaras Hausas, kontempliuosiu, laikysiu rankas kišenėse ir už tai gausiu pinigus. Pradėjus mokytis, buvo ne vienas kartas, kai suabejojau savo pasirinkimu – maniau, kad esu gimusi kūrybai, o medicinoje vien algoritmai, pagal kuriuos reikia dirbti. Tačiau atrodė, jog elgiuosi teisingai, nes taip pasakė tėvai. Aš turėjau pabaigti tai, ką pradėjau“, – sako Agnė.
Iš pradžių atrodė, kad būsiu kaip daktaras Hausas, kontempliuosiu, laikysiu rankas kišenėse ir už tai gausiu pinigus.
Mokslų pradžioje pažintis su medicina atrodė mistiška ir įdomi, bet situacija pasikeitė, kai A.Andruška pradėjo dirbti su žmonėmis. Po 6-erių bendrųjų medicinos studijų metų įstojusi į kardiologijos rezidentūrą ir ėmusi dirbti Santaros klinikose, Agnė pirmą kartą iš arti susidūrė su žmonių mirtimis.
„Iš pradžių buvau užsidėjusi rožinius akinius, buvau apimta jaunatviško maksimalizmo, atrodė, kad užkariausiu pasaulį ir išgydysiu visus žmones. Bet taip nėra – pacientai į ligoninę neateina laimingi, ten nuolat girdi skundus ir kančią. Pradedi jausti atsakomybę, ar žmogus gyvens, ar mirs. Kai apčiuopiau, kas yra mirtis, supratau, kad aš tiesiog negaliu. Ten visko per daug“, – neslepia Agnė.
Susidūrusi su mirtimis, suprato, kad medicina ne jai
Agnė save apibūdina kaip empatišką žmogų, kuris įsijaučia į kiekvieno asmens būklę, todėl ji iki šiol gerai prisimena pirmas pamatytas mirtis ligoninėje. Ji tai pajautė dar pirmais rezidentūros metais, kai visi rezidentai buvo skirstomi po ligoninės skyrius.
„Prisimenu, kaip mirė pirmas žmogus – tai buvo vidutinio amžiaus moteris, ji buvo paliatyviai gydoma ir turėjo suskaičiuotas valandas. Jas kartu praleisti turėjau aš, ir tai buvo labai didelis sukrėtimas. Ėjau koridoriumi, verkiau ir galvojau, kodėl aš turiu tai matyti, jeigu gyvenime yra žymiai gražesnių dalykų. Tuomet pradėjau mąstyti apie gyvenimo prasmę“, – sako A.Andruška.
Pirmos mirtys Agnę sukrėtė, tačiau artimieji moterį ragino pakentėti, nes, jų nuomone, su laiku prie skaudžių momentų darbe priprantama. Vis dėlto A.Andruška įsitikino, jog su mirtimis susitaikyti jai nepavyks.
„Žinoma, yra gydytojų, kurie gali taip dirbti, ir aš žemai prieš juos lenkiuosi. Jie neima giliai į širdį, viską perleidžia per sarkazmo, juoko prizmę, o gal turi mažiau empatijos. Manau, kad būti gydytoju yra skirta arba ne“, – svarsto Agnė.
Tai, kad darbas medicinoje skirtas ne jai, Agnė ėmė vis labiau suprasti susilaukusi antro vaiko. Tuo metu būdama trečiame rezidentūros kurse, ji turėjo laiko apmąstymams, o galiausiai, augindama kūdikį, suvokė, jog taip dirbti nebegali.
„Iš pradžių galvojau, kad po motinystės atostogų grįšiu pabaigti rezidentūros ir tada žiūrėsiu, kas toliau. Be to, jaučiau spaudimą iš aplinkinių, kuriems atrodė savaime suprantama, jog aš sugrįšiu dirbti, – sako A.Andruška. – Tada supratau, kad gana, ir tą sau pripažinti buvo labai sunku. Į mane buvo dėti dideli lūkesčiai, todėl buvo sudėtinga šeimos nariams apie tai pasakyti. Tačiau aš pasiruošiau, kad turiu susikaupti ir užsiauginti storą odą, nes žinojau, jog sulauksiu spaudimo.“
Jaučiau spaudimą iš aplinkinių, kuriems atrodė savaime suprantama, jog aš sugrįšiu dirbti.
Augindama vaikus, Agnė pamažu sugrįžo į meną ir ėmė vis daugiau tapyti, todėl pirmuosius signalus, kad žmona gali mesti mediciną, pastebėjo jos vyras, kuriam A.Andruška yra itin dėkinga už supratingumą. Vis dėlto kitiems artimiesiems Agnės sprendimas atrodė nesuprantamas.
„Vyras siūlė pabaigti rezidentūrą, dirbti toliau, tačiau kartu jis matė mano užsidegimą menui ir kaip mane mylėjo pirmieji klientai. O draugams ir artimiesiems buvo šokas: „Agne, 10 metų?! Agne, atsimerk! Agne, palauk, tau viskas pažadėta, gėlės po kojomis, o tu lengva ranka numoji?!“. Jiems atrodė, kad jeigu pradėjai kelią medicinoje, kaip gali jį mesti“, – pasakoja A.Andruška.
Susitaikę, kad Agnė kardiologe nebebus, artimieji ėmė moteriai siūlyti kitą išeitį – dirbti su estetine medicina. Tačiau A.Andruška jau buvo tvirtai apsisprendusi nebetęsti karjeros medicinoje ir sugrįžti į meną, kur jos laukė klientai, atrasti dar per motinystes atostogas.
„Kartais išlįsdavo senoji Agnė, kuri pagalvodavo, kad gal nereikia visko mesti, gal tai tik emocijos... Bet tai buvo daugelio dienų subrandintas sprendimas ir aš turėjau begalinį norą skleisti meną. Džiaugiuosi, kad sulaukiau palaikymo iš vyro, jaučiau, jog klientams manęs reikia, todėl aš kaip patranka iššoviau su visomis spalvomis“, – sako Agnė.
Gydytojos darbą iškeitė į tapybą
Mesti prestižine laikomą profesiją Agnei prireikė daug drąsos, kadangi, kaip pati sako, iš stabilaus gyvenimo perėjo į nestabilų. Moteris turėjo ne tik atidėti į šalį 10 metų, paaukotų medicinai, bet ir kone viską dar kartą pradėti nuo nulio.
„Jeigu nebūčiau 10 metų buvusi medicinoje, nevertinčiau to, ką darau dabar. Aš supratau, kad gyvenime nieko nėra neįmanomo ir galima padaryti viską. Dešimtmetis yra daug, bet aš užaugau šalia didžių žmonių, ir dabar džiaugiuosi, jog taip atsitiko būnant 30-ies, o ne sulaukus 80-ies“, – šypsosi A.Andruška.
Nors Agnę viduje kamavo nemažai baimių dėl laukiančios naujos pradžios, ji stengėsi pasitikėti savimi. O būnant gydytoja-rezidente ir gaunant kasmėnesinę mamos algą jai bent jau laikinai nereikėjo sukti galvos dėl pajamų – Agnė turėjo pakankamai laiko įsitvirtinti meno pasaulyje.
„Aš žinojau, kad medicinoje buvau gera, todėl tikėjau, jog mene būsiu dar geresnė. Viduje buvo stiprus variklis ir tikėjimas, kad viskas bus gerai, o laikina nežinia virs stabilia pozicija. Be to, aš sustrategavau savo finansus ir jaučiau, kad jeigu savęs nespausiu dėl to, jog gyvenu nestabiliai, pinigai ateis natūraliai“, – tikina A.Andruška.
Aš žinojau, kad medicinoje buvau gera, todėl tikėjau, jog mene būsiu dar geresnė
Nuo 5-erių metų jautusi didžiulį norą piešti, Agnė lankė dailės mokyklą, rengė savo parodas, o dabar, kai jau yra subrendusi, A.Andruška aiškina, jog tapyba jai leidžia pamiršti laiką ir buvimo vietą.
„Tapydama aš tarsi medituoju, išreiškiu save ir aplinką. Man svarbūs žmogaus egzistenciniai klausimai, jo emocinė būklė, santykis su gamta – stengiuosi žmones gydyti menu, – sako Agnė. – Per meną aš patiriu save, o medicinoje to nebūdavo. Kai gali save realizuoti, atrodo, visas pasaulis nušvinta kitomis spalvomis.“
Jau beveik 5-erius metus Agnė ne tik tapo paveikslus, bet ir daro tatuiruotes, tačiau iš aplinkinių vis dar sulaukia klausimų, ar neketina sugrįžti į mediciną. Tik šiandien moteris žmonių nuomonę išklauso ne su susierzinimu, o su šypsena veide.
„Vyras jau seniai pamiršęs, kad aš esu gydytoja, ir vadina mane menininke. Tėvai susitaikė neseniai, nes buvo kėlę man didžiulius lūkesčius. O aplinkiniai... Ką gali jiems atsakyti? Aš dažniausiai nieko nebeatsakau, bet anksčiau nesuprasdavau, kodėl reikia kištis į kito žmogaus gyvenimą“, – neslepia A.Andruška.
Imantis kardinalių pokyčių, Agnei sunkiausia buvo kantriai išklausyti aplinkinių užduodamus klausimus ir įrodyti, jog priėmė teisingą sprendimą. Be to, tam, kad kuo greičiau įsitvirtintų tapusi menininke, jai dvejus metus reikėjo sunkiai dirbti.
„Auginau du vaikus, vienas buvo dar mažas ir reikėjo suprasti, kad aš nebesu vienas asmuo – turiu šeimą, kuriai reikia dėmesio, todėl juodai dirbdavau naktimis. Vis dėlto darbas mane išnešdavo taip, kad aš skraidydavau, ir būdavo visai nesvarbu, jog miegu 2–3 valandas. Žinojau, kad turiu atlikti užsakymus, nes reikėjo pasidaryti vagą, kuria toliau eisiu“, – pasakoja A.Andruška.
Šiandien Agnė jau tvirtai stovi menininkės pozicijoje ir tikina visai nesigailinti 10 metų, praleistų medicinoje, o ir gyvena dabar geriau nei anksčiau. Vis dėlto moteris šiai patirčiai ir visiems jos kelyje pasitaikiusiems žmonėms yra be galo dėkinga.
„Kai žmogus išeina iš kalėjimo, jis nesigaili. Lygiai taip pat jaučiuosi aš. Tas laisvės jausmas... – sako A.Andruška. – Esu laiminga ir atradusi save, net neturiu jokių intencijų abejoti dėl savo sprendimo. Mano būsena yra kardinaliai pasikeitusi ir buvę kolegos, su kuriais susitinku, sako, jog manęs neatpažįsta, mato visai kitą Agnę. Šita Agnė yra čia ir dabar, o anksčiau tikrosios manęs nebuvo.“
Kai žmogus išeina iš kalėjimo, jis nesigaili. Lygiai taip pat jaučiuosi aš.
Agnė tikina, kad klausyti savo širdies ir gyventi taip, kaip norisi pačiai, o ne suplanuoja aplinkiniai, yra itin svarbu. Anot jos, kiekvienas žmogus geriausiai žino, kaip jaučiasi, ir pats yra atsakingas už savo laimę.
„Mano dukra yra antrokė, mėgsta dainuoti, tačiau iš mokytojų ir kitų artimųjų vis girdžiu, kad jai puikiai sekasi piešti, tad kodėl ji pasirinko dainavimą? Pasirinko, nes tai yra jos noras. Nesvarbu, jog jai sekasi, kad ji ten gabi, bet ji bus dar puikesnė dainavime. Kad ir kaip kvailai skambėtų specialybė, kad ir kaip ji atrodytų kitiems, reikia daryti tai, kas yra tavo širdyje“, – sako A.Andruška.
Agnė neslepia, kad ryžtis kardinaliems pokyčiams visada yra sunku, o pati pradžia kelia daug baimės. Vis dėlto ji kiekvienam pataria atsisėsti, pagalvoti, kur gali jaustis labai gerai, ir tuomet pasiruošti konkretų planą, kurio laikytųsi siekdamas savo tikslo.
„Iš pradžių būna, kad viduje jautiesi pusėtinai, bet dar bijai imtis pokyčių. Ryžtas ir drąsa ateina tada, kai nebegali atsikelti iš lovos, nebeskraidai, ne žydi, o vysti. Tuomet įsijungia vidinis variklis, kuris pasako, jog gana taip gyventi. Linkėčiau žmonėms atsistoti ir imtis veiksmų nelaukiant būsenos, kai nebegali skleisti gėrio“, – skatina Agnė.
