Aktyvi, veikli moteris būdama 25 m. patyrė ją į vežimėlį pasodinusią traumą. Šiandien A. Krušinskaitės dienotvarkė plyšta per siūles – ji populiari motyvacinių seminarų pranešėja, komikė, kuri meistriškai pasitelkia humorą dalindamasi savo patirtimis. Dalintis, kalbėtis, ji įsitikinusi yra svarbu – daugybė įvairių išankstinių nusistatymų apie žmones su įvairiomis negaliomis vis dar kiša koją ir tampa visai nereikalingais bendravimo trikdžiais, „mūsų galimybės gal ir skirtingos, bet iš tiesų visi norime tų pačių dalykų, tad bendrauti reikėtų lygiavertiškai“.
Susitikimas su A. Krušinskaite vyks lapkričio 11 d. Klaipėdos dramos teatre.
- Motyvaciniai seminarai, komedija – kas šiuo metu jūsų gyvenime užima daugiausiai laiko, reikalauja daugiausiai energijos ir jėgų?
- Šiuo metu daugiausiai laiko užima įvairūs motyvaciniai projektai, pranešimai, seminarai. Komedijai randu laiko kai yra poreikis. Pati šių dalykų stipriai neorganizuoju, bet yra mane kviečiančios iniciatyvos, tad ir pavasarį, ir vasarą teko nemažai važinėti po įvairius miestus, įmones, stovyklas, vesti susitikimus tiek suaugusiems, tiek vaikams.
- Su kokiu turiniu atvyksite į Klaipėdą?
- Tai žanras, kurį pavadinčiau susitikimu. Tai nėra įprastas stand-up‘as, pastarojo programoje nebūna tokios komunikacijos su auditorija. Tiesiog tai, ką transliuoju, ir tai, ką ji gauna, supranta, patiria ir išlaiko, bet nepaliekama laiko nei klausimams, nei refleksijai. O šįkart bus ne tik pasakojimas, persipynęs su įvairiomis humoristinėmis ar absurdo humoro situacijomis iš mano ir kitų likimo draugų, su kuriais dalinamės savo istorijomis, gyvenimo. Manau, kad bus šiltas susitikimas, kuriame auditorija bus ne tik klausytojai, bet ir dalyviai. Kartu rasime mums aktualias temas apie kurias norisi kalbėtis.
- Kas jums svarbiausia susitikimuose su auditorija? Tai yra, kuo labiausiai norite pasidalinti, kokią žinutę palikti?
- Pirmiausia rūpi gera emocija. Tiek mano pačios, tiek visų atėjusių. Ir aišku, man svarbu, kad po susitikimo žmonės išeitų kažką patyrę, ne tik sužinoję, bet ir patyrę, galbūt, kad jų viduje įvyktų sukrėtimas. Dažnai dalinuosi tokiomis situacijomis, apie kurias išgirdus daugeliui atvimpa žandikauliai ir jos yra pakankamai sukrečiančios. Žmonėms kasdien nesusiduriantiems su tuo, su kuo susiduriame mes, negalią turintys asmenys, daug kas labai nauja ir kartais net atrodo tabu, jie nežino kaip reaguoti į tas situacijas, apie kurias pasakoju. Manau, kad tas patirtas sukrėtimas yra labai sveikas, nes jis žmoguje iššaukia vidinius apmąstymus, savistabą, kažkiek keičiasi požiūris į supančius dalykus, save, kontaktą su tais, kurie yra kitokioje situacijoje nei jis pats. Ir tai visada į naudą.
Niekada neteigiu kažkokių faktų, nesakau, kad galvokit taip, darykit taip, aišku, kas liečia etiketą yra tam tikri naudojami konstruktai, bet dėl visa kito raginu priimti savo nuomone ir analize pagrįstus sprendimus.
Svarbiausia, kad žmonės išsineštų norą pamąstyti.
- Jūsų nuomone, ko labiausiai trūksta mūsų visuomenei kai susiduriama su žmonėmis, turinčiais įvairių negalių?
- Daugiausiai trūksta supratimo, kad mes visi esame tokie patys žmonės ir mums visiems galioja tos pačios pagrindinės normos. Mes taip pat jaučiame, taip pat mylime, turime tokių pat norų ir troškimų. Galimybės gal skirtingos, bet iš tiesų norime tų pačių dalykų, tad ir bendrauti reikėtų lygiavertiškai.
Mūsų bendravimas neturėtų būti paremtas tuo ar kažkas turi negalią, ar ne. Norisi kuo mažiau atskirties ir kad kuo mažiau bijotume vieni kitų, kad daugiau stengtumės pažinti, suprasti ir priimti kitą, kad išklausytume vieni kitus ir neskubėtume darytis išvadų. Dažnai tokios išankstinės išvados kiša koją. Ateini pas žmogų ir jis jau sugalvojęs, kas tu esi. Reikia atvira širdimi sutikti kiekvieną ir jam pačiam leisti pasakyti, koks jis yra.
- Vienas iš svarbiausių jūsų įrankių yra humoras, bet juokauti temomis, kurios visuotiniu sutarimu laikomos jautrios – šiek tiek pavojinga. Pavyzdžiui, ar galima juokauti apie aklumą kartu su nematančiu? Ar susiduriate su tokia dilema ir kaip ją apeinate, koks jūsų patarimas aplinkiniams?
- Taip, tai yra jautrios temos ir tikrai yra plonytė linija tarp juoko ir įžeidimo. Kiekvienas savo galvoje turime įvairių niuansų, tad vienas juoką priims kaip draugystės ir bendrystės ženklą, o kitas kaip įžeidimą. Nepažįstant žmogaus ir su juo daug nebendravus geriau nesiimti juokauti. Turiu silpnaregę draugę su kuria labai laisvai juokaujame ir net jei socialiniuose tinkluose ar renginyje pajuokausiu apie ją, kalbėsiu iš jos perspektyvos, žinau, kad ji nepyks. Bet kokio kito regos negalią turinčio žmogaus istorijų apie jį nepasakočiau ir apie jį nejuokaučiau, nežinau, kaip sureaguotų. Štai ir aš dabar juokauju, bet pamatysite gatvėje žmogų su vežimėliu ir užmesite kokį juokelį, tai jis gali visiškai nesuprasti. Ir pati kol nebuvau patyrusi traumos, tikrai būčiau ta tema, ypač viešai, nejuokavus. Kol pati tose rogėse, tame vežime, neatsidūriau – tol nejuokavau. Beje, kartais susilaukiu gana griežtų vertinimų iš negalią turinčių žmonių, kad gal per daug atvirauju ir per daug pasakoju, bet žinau savo misiją, be to, nieko nepasakoju apie tuos, kurie nenori, kad apie juos pasakočiau. Žinau dėl ko darau tai, ką darau, tad einu savo keliu atsargiai, bet ryžtingai.
- Be susitikimo su publika, Klaipėdoje jus matysime ir spektaklyje „Supergalios“. Kuo ypatinga patirtis dalyvauti jame? Kuo skiriasi kalbėti apie savo patirtis vienai (komedijos vakare ar motyvaciniame susitikime) nuo kalbėjimo apie jas spektaklio formate?
- Tai visai kita patirtis, ten yra ir režisūra, ir dramaturgija, ir choreografija. Tai ne mano pačios kurti rėmai, kai rengiu pranešimą ar stand-up‘ą viską sukuriu pati ir eigoje reaguodama į situaciją galiu keisti kaip noriu. Spektaklis „Supergalios“ šiek tiek panašus į susitikimą su žiūrovais, jame paliekame erdvės bendravimui su žiūrovais, tam tikru metu kviečiame užduoti klausimus, palikta erdvės improvizacijoms. Bet jo eiga sudėliota ir nuo jos atitrūkti negali. Ir žinoma, kai esu viena scenoje, turiu visą auditorijos dėmesį, o kai scena dalinuosi su daugiau žmonių – turiu taikytis ir prie jų, kartais patylėti, kai norisi kalbėti arba kalbėti, kai kitas taip pat nori kalbėti.
„Supergaliose“ įgijau neįkainuojamos, labai kitokios patirtis. Pati turėdama negalią tikrai visų negalios rūšių turinčių žmonių nepažįstu. Man toks susipažinimas buvo su scenos kolegėmis, tiek su Irma, tiek su pakankamai sunkią cerebrinio paralyžiaus formą turinčia Ernesta.
Kai kūrėme tą spektaklį, labai daug laiko praleisdavome kartu, kalbėdavome, ieškojome kaip viską pristatyti. Tame procese pati labai daug pažinau ir supratau. Negalima visų žmonių su negalia suplakti, visi mes labai skirtingi. Tai davė supratimą, kad mūsų patirtys tikrai ne vienodos ir negali pagal save spręsti apie kitą. Ir niekada to nederėtų daryti. Nesvarbu su negalia ar be, nereikia apie kitą spręsti pagal save. Jei man skauda, kitam gal neskaudės. Jei man situacija kelia pasitenkinimą, kitam gal nekels. Bendrystės ieškojimas scenoje buvo ir iššūkis ir, kai ją pagaliau radome, kai išmokome kartu gerai jaustis ir kai žiūrovas mus matydamas kartu taip pat jaučiasi gerai, saugiai ir atsipalaidavęs, tai – apdovanojimas.
„Esminiai mazgai“
Lapkričio 11 d. Klaipėdos dramos teatre susitikimas su A. Krušinskaite.
Lapkričio 12 d. laipiojimo ir bendradarbystės erdvėje „Fabrique“ spektaklis „Supergalios“ (rež. K. Žernytė. akt. A. Krušinskaitė, I. Jokštytė, E. Žemaitytė)
