15min skaitytojams Aistė papasakojo apie tai, kokie atradimai įvyko iš naujo atradus spalvas ir pasidalijo dar vienu šiuo metu savo gyvenime besiformuojančiu įpročiu – kasdieniu veido prausimu sniegu ar ryto rasa. „Tai – mano močiutės, kuri mirė sulaukusi garbaus amžiaus beveik neturėdama raukšlių, ritualas, kurį tęsiu ir dėl jos atminimo.“
Spalvas atrado po persileidimo
„Mesti juodą ir pilką spalvą iš savo spintos (taip pat ir iš gyvenimo) paskatino konsultacija pas psichologę, spalvų terapijos dėstytoją, aromaterapeutę ir reiki meistrę Dalią Braziulytę. Prieš septynerius metus patyriau persileidimą. Šią netektį sunkiai išgyvenau, palaikymo iš sutuoktinio nesulaukiau... Todėl nuėjau į konsultaciją pas D.Braziulytę. Ji man tikrai padėjo paleisti netektį, išgedėti. Be to, iš jos konsultacijų išsinešiau vieną sakinį, kuris mane labai paveikė: tai, kad gyvenimas pilnas spalvų, – pasakoja Aistė. – Tuo metu bandžiau ginčytis, sakiau, kad aš fotografuoju ir reikia būti nepastebimai, kai dirbu, todėl negaliu pati būti ryški. Tačiau Dalia papasakojo apie spalvų reikšmę, priminė, kad yra puikių tamsių drabužių spalvų, pvz., tamsiai mėlyna, ar tamsiai ruda, kurios nėra rėžiančios akį. Jos manymu, moteriai, kuri dėvi tik juodos spalvos rūbus, reikia spirti šiknon.“
Iššūkis – rasti ne juodus batus
Pasak Aistės, pokytis vyko mažais žingsniais, ne iš karto. „Tačiau dabar jau džiaugiuosi, kad spintoje nėra nieko juodo. Visiškai – net batų! Dabar man labai patinka žaisti spalvomis. Sakyčiau, tai buvo tarsi atgimimas kaip moteriai, mamai. Žinoma, ir atsisveikinimas su prarastu vaikeliu“, – pasakojo moteris.
Kas buvo sunkiausia? Aistė juokėsi, kad turbūt didžiausias iššūkis buvo su batais. Anksčiau, kaip ir daugelio mūsų spintose, jos spintoje taip pat vyravo būtent šios spalvos avalynė.
„Yra tokia nuostata, kad juoda spalva – klasika. Tačiau dabar aš esu kitos nuomonės. Mano gyvenime šios spalvos tiesiog nebėra. Jeigu reikia ko nors tamsesnio, renkuosi, pavyzdžiui, tamsią baklažano spalvą. Jaučiu, kad man tai duoda malonias emocijas, geresnę nuotaiką“, – savo atradimais pasidalijo pašnekovė.
Anot jos, artimieji ir draugai pastebėjo pokyčius tiek aprangoje, išvaizdoje, tiek ir asmenybėje. Yra ir susidomėjusių, tačiau Aistė tikino, savo nuostatų niekam neperšanti.
„Jei kam įdomu, perduodu, papasakoju apie spalvų reikšmes, kiek pamenu iš Dalios Braziulytės paskaitų, rekomenduoju jas norintiems labiau įsigilinti. Bet tik tiek, kiek pačiam žmogui įdomu. Aš stengiuosi neįtikinėti, nes manau, kad tai turi ateiti savaime į žmogaus gyvenimą,“ – įsitikinusi Aistė ir pridūrė, kad spalvos jau tapo jos dalimi.
„Sau tai esu įvardijusi kaip emocinę higieną. Kaip kas rytą valaisi dantis, taip ir apsirengi spalvotai“, – teigė moteris.
Šiuo metu jos aprangoje daugiausia oranžinės spalvos. Tai, anot Aistės, gydymosi, sveikimo spalva, padedanti jai atsigauti nutraukus ilgus metus trukusius smurtinius santykius.
„Sau tai esu įvardijusi, kaip emocinę higieną. Kaip kas rytą valaisi dantis, taip ir apsirengi spalvotai“, – teigė moteris.
„Esu skyrybų procese, tad oranžinė tikrai padeda. Bet jaučiu, kad kūnas nori žalios arba tamsesnės geltonos spalvos“, – kalba moteris. Anot jo, šių spalvų reikšmė – kad žmogus renkasi gyvenimą, kuris išgydo visas sielos žaizdas.
Norintiems sekti jos pavyzdžiu, ji pataria atlikti namų darbus ir pasidomėti spalvų reikšmėmis ir poveikiu organizmui. „Patarčiau ir gerai pagalvoti, ką tai duos? O apsisprendus daryti tai reikia dėl savęs, o ne dėl kito. Nereikėtų turėti lūkesčio, kad tave įvertins, kažkam atrodysi gražesnis, įtiksi, pavyzdžiui, partneriui. Tai turi būti daroma dėl savęs“, – sakė Aistė.
Kasdienis ritualas – ir grožiui, ir ryšiui su močiute
Ryški ir spalvota apranga Aistės gyvenime yra jau daug metų. O štai beveik prieš metus ji pradėjo dar vieną iššūkį, kuris jau virto kasdieniu ritualu.
„Tuo bus metai, kai veidą prausiu sniegu arba rytine rasa – kažkuo, kas būna ant žolės. Visa tai pradėjau po močiutės mirties ir taip darydama jaučiuosi nenutraukusi turėto ryšio“, – kalbėjo jauna moteris.
Ji pasakojo, kad močiutė mirė sulaukusi garbaus amžiaus, tačiau veidas net ir senatvėje buvo skaistus. „Močiutės klausdavau, ką ji darė, kad jos veidas tobulas buvo, beveik be raukšlių? Pajuokaudavome, kad, tikiuosi, jog būsiu panaši į ją, kad turiu paveldėjusi gerus genus. Iš tiesų močiutės paslaptis buvo labai paprasta: jos gyvenimo kredo buvo: „Sakyk gerai ir bus gerai“. Tačiau ji turėjo ir ritualą – prausdavosi veidą ryto rasa, sniegu, šarma – viskuo, kas bebūtų pievose šalia namų“, – savo šeimos istorija pasidalijo Aistė. O po močiutės mirties ji nutarė ir pati išbandyti šį veido prausimo būdą.
„Ar veikia, sužinosiu senatvėje, – juokiasi. – Tačiau žinau, kad tam yra ir mokslinis pagrindas. Visi žino, kad senėjimą labai lemia stresas. Esu skaičiusi, kad geriausių nusistresinimo būdai – šokti į sportinius batelius ir bėgti, kol imsi dusti, arba panardinti veidą į ledinį vandenį. Nesuprantu fiziologiškai, biologiškai, kaip tai veikia, bet pati rytais jaučiuosi gaiviai tai padariusi. Be to, kaip ir minėjau – tas rytinis ritualas man primena močiutę.“