Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Aklas paauglys turi radijo stotį, skambina fortepijonu, programuoja ir tobulina „Facebook“ programėles

Turbūt ne vienas šešiolikmečio Hermio vienmetis nustebtų pasiklausęs, kuo gyvena šis vaikinas. Darbų, planų užsiėmimų tiek, kad nors per galvą verskis. Muzikuoja, programuoja, nuolat sugalvoja, ką patobulinti, turi radijo stotį, testuoja labdaros ir paramos fondo „Matau kitaip“ naujos kartos knygas tiek neregiams, tiek regintiems. Tik viena detalė išduoda, kad šis ne pagal amžių subrendęs, pozityvumu trykštantis paauglys aklas: kalbėdamas jis nežiūri į akis.
Hermis
Hermis / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kas nutiko Hermio akims?

Mama: – Hermis gimė neišnešiotas – nesvėrė nė kilogramo. Nuo pat pirmos minutės buvo iškilęs klausimas, ar apskritai jis išgyvens. Kadangi jo tinklainė dar buvo neišsivysčiusi, ją pažeidė deguonies perteklius inkubatoriuje. Šiuo metu technologijos jau patobulėjusios ir neišnešiotukų akys dažnai išsaugomos, bet tuomet labai dažnai akys jiems būdavo pažeidžiamos.

Kai jam buvo šeši mėnesiai, vežėme jį operuoti į Švediją, pas vieną geriausių šios srities specialistų. Dėl šios operacijos jo akyse nėra visiškos tamsos, o viena akis netgi šiek tiek skiria ryškias spalvas ir siluetus. Tiesa, jis mato tik fragmentus ir tai nepadeda orientuotis aplinkoje.

Lietuvoje tokių operacijų nedarė ir mums niekas net nepasakė, kad yra galimybė jį išvežti į Švediją ir kad Ligonių kasos šį gydymą apmoka. Sužinojome tai atsitiktinai per kitus tėvus, o tokią operaciją reikia daryti kuo anksčiau.

Lietuvoje tokių operacijų nedarė ir mums niekas net nepasakė, kad yra galimybė jį išvežti į Švediją ir kad Ligonių kasos šį gydymą apmoka.

– Hermis sako, kad jam patinka groti. Kaip atsirado muzika jo gyvenime?

Tėvas: – Pradėjome jį leisti į muzikos mokyklą, kai jam buvo ketveri. Jis pradėjo dainuoti „Ažuoliuke“, tačiau sudėtingiausia buvo atrasti būdą mokytis groti fortepijonu. Mokytoja vėliau prisipažino, kad iš pradžių nenorėjo mokyti tokio vaiko, nes nežinojo, kaip jam pateikti medžiagą. Tačiau pamačiusi Hermį jau negalėjo atsisakyti. Po pusmečio ji jau grojo.

Dainavimui natas mes patys vežame, kad jas išverstų Brailio raštu, tačiau groti jis iš natų negali, tik iš klausos. Todėl savo grojamus kūrinius įsirašo į diktofoną ir taip mokosi.

„Ąžuoliuke“ jis toks vienintelis. Buvo dar vienas aklas vaikas, bet tėvai jį išvežė į Skandinaviją. Ieškojo šalies, kurioje tokiam vaikui sudaromos geriausios sąlygos integruotis. Kitur nematantis vaikas yra ne tėvų, bet valstybės, savivaldybės rūpestis. Atvažiuoja specialistas į namus ir pasižiūri, ko vaikui trūksta mokymosi vietai įrengti, mokykloje tokie vaikai taip pat viską gauna, ko reikia, todėl gali mokytis įprastose mokyklose.

Pas mus aklųjų integracija dar sovietinio lygio. Toks vaikas – vien tik tėvų rūpestis. Tik tėvų dėka įmanoma vaiką integruoti į visuomenę. Jei tėvai nesistengs, vaikas augs visiškai atskirtas. Pastebime, kad iki šiol tiek sveikų vaikų tėvai, tiek patys vaikai jaučiasi nejaukiai bendraudami su kitokiu vaiku, nesuvokia, kad jie niekuo nesiskiria nuo jų, tik nemato. Hermis, kaip ir visi kiti, dalyvauja koncertuose, groja sudėtingus kūrinius ir dažnai rodomas kaip pavyzdys sveikiesiems, o ir tarp reginčiųjų čia pakankama konkurencija.

– Hermi, žinau, kad tau patinka programuoti. Kaip tu tai darai?

– Taip, tikrai patinka. Moku porą programavimo kalbų, pats esu parašęs nemažai programų. Pavyzdžiui, esu surinkęs visas lietuviškas radijo stotis, kad būtų galima jų klausytis vienoje vietoje, nes labai domiuosi ir radiju. Ketinu dar patobulinti programą, kad atsirastų stoties aprašymas – dažnis, miestai, kuriuose ji transliuojama, transliacijų laikas.

Šiuo metu kuriu programą, kad norint sužinoti naujausias „Facebook“ žinutes, matyti, kokie draugai prisijungę, parašyti jiems, užtektų kelių klavišų paspaudimų, nereikėtų tiesiogiai eiti į „Facebook“ puslapį. Taip pat kuriu programas, kurios neregiams leistų patogiau naudotis „Skype'u“, klausytis audio knygų. Tiesa, mažai šių programų dar galima rasti internete, nes man vis atrodo, kad jas dar reikia tobulinti.

Asmeninio archyvo nuotr./Hermis
Asmeninio archyvo nuotr./Hermis

Naudoju įprastą kompiuterį su paprasta klaviatūra. Tiesa, ant jos brūkšneliai pažymėti, bet aš ir taip atsimenu, kur koks klavišas randasi. Taip ir sekretorės juk spausdina – akluoju būdu. Kompiuteryje instaliuojama programa, kuri ekrane parašytą tekstą perskaito balsu. Yra kalbų pasirinkimai, balsų pasirinkimai, tik balsas dar pernelyg sintetinis, robotinis. Lietuviai pabandė sukurti balsą, kuris būtų kuo labiau panašesnis į tikro žmogaus. Bet jiems nelabai pavyko, nes intonacija dirbtinai išlaužta. Mums reikia balso, kad bet kokį simbolių kratinį skaitytų nepametant nė vienos raidės, o gamintojams pasirodė, kad svarbu, jog gražiai skaitytų lietuviškai. Gal kažkada patobulinsiu.

Programavimo mokausi per internetą, galima rasti audio pamokų, kai žmonės pasakoja, kaip programuoti. Kartais jų ko nors paklausiu, jie man atrašo. Man viską geriau mokytis klausantis, nei skaitant Brailio raštu, nes tuomet būna labai sausas tekstas.

Programuoti nėra labai sunku, svarbu kampą pagauti, kaip ta programa veikia. Kai parašau vieną programą, kurdamas kitą tam tikras funkcijas nusikopijuoju nuo ankstesnės, nes jos kartojasi. Jei reikia kurti grafinį langą, prašau reginčių žmonių pagalbos. Jie įvertina, ar viskas padaryta gerai. Bjaurokas šis darbas, nes jo negaliu kontroliuoti pats, negaliu matyti, kaip atrodo.

Mokykloje manęs visi prašo įdiegti įvairias programėles, nes žino, kad aš moku.

– Ar žaidi kompiuterinius žaidimus?

– Žaidžiu juos labai retai, nes nėra įdomių žaidimų neregiams. Kartais pagalvojame su draugais, kad reikėtų tokių sukurti. Tik dar reikia susirinkti įvairius garsus internete, o tam reikia laiko.

– Kaip regintys vertina tavo puikius kompiuterinius įgūdžius?

– Kartą su nereginčiaisiais lankėmės vienoje mokykloje, kur bendravome su matančiais mokiniais. Kas nusivežė Brailio raštų atspausdintų tekstų, kas dar ką, o aš nusivežiau kompiuterį. Žmonės nesuprato, kaip aš rašau, visi prikišę galvas žiūrėjo. Parodžiau muzikos redagavimo ir miksavimo programą, su kuria dirbu. Jiems buvo keista, kad aš tai moku.

Kas nusivežė Brailio raštų atspausdintų tekstų, kas dar ką, o aš nusivežiau kompiuterį. Žmonės nesuprato, kaip aš rašau, visi prikišę galvas žiūrėjo.

– Kokie tavo ateities planai?

– Norėčiau ką nors veikti su šiuolaikinėmis technologijomis, su programavimu. Darbo pasiūlymą jau ir dabar turiu. Vienas pažįstamas pasiūlė įgarsinti reklamas kelioms radijo stotims. Sutikau – ir šiek tiek užsidirbsiu, ir patirties įgausiu, visai smagu. Reklamų dar nesu garsinęs, tačiau savo radijuje kartais išeinu į eterį, paskaitau orus, pamontuoju.

Mano radijas vadinasi Hermio radijas. Galima ir „Facebooke“ jį rasti. Draugai klauso, jiems patinka, gaunu pageidavimų dėl muzikos. Išmokau prisijungti telefoną, kad žmonės ir į eterį galėtų paskambinti. Kai reikia patarimų, man padeda pažįstamas, kuris radijuje jau 17 metų pradirbęs.

– Vis girdžiu, kad dažniau bendrauji su suaugusiaisiais nei su bendraamžiais.

– Vienas geriausių draugų – netgi jaunesnis, taip pat neregys. Tiesiog labai smagu su juo. Tačiau iš tiesų taip jau gaunasi, kad kuo domiuosi, tokie ir pažįstami. Kai kuriuos aš pats susirandu, kai kurie mane susiranda. Vienam programuotojui, su kuriuo bendrauju – per 50 metų, kitam pažįstamam – 30 metų. Visi jie iš veiklų, kurios ir man patinka, ir jiems.

– Ar bandai vaikščioti savarankiškai?

– Kol kas vaikštau su tėvų pagalba. Mąstau apie tai, kad reikės pradėti vaikščioti vienam – su lazdele. Yra ir specialios navigacijos neregiams. Tai tam tikra programa išmaniajam telefonui, kurioje, praėjus maršrutą su reginčiuoju, galima pasižymėti tam tikrus taškus, posūkius, kliūtis. Tuomet sugrįžti atgal pačiam paprasčiau. Taip pat yra galimybė įvesti adresus, tik su jais pasitaiko 30 m paklaida, todėl taškų žymėjimas patikimesnis.

Pažįstamoje aplinkoje vaikštau ir be lazdelės. Kitur būnu atsargesnis. Kol buvau mažas, lakstydavau – būdavo ir guzų, ir mėlynių. Kai paaugau, prisibijau lakstyti.

– Ar kada nors pagalvoji, kad norėtum matyti?

– Tiesą sakant, ne. Nežinau, gal norėtų matyti tie, kurie kažkada gyvenime matė. Man gerai taip, kaip yra. Pagaliau vėl prie visko reikėtų pratintis iš naujo.

– Ar mėgsti keliauti?

– Užsienis manęs netraukia, įdomiau, kai grįžę žmonės papasakoja, kokios ten tradicijos, papročiai. Aš geriau jaučiuosi Lietuvoje. Esu Lietuvos patriotas. Kai paklausiu tų, kurie keliauja po užsienį, ar jie visas gražias vietas Lietuvoje yra aplankę, sako, kad ne.

– Žinau, kad dalyvavai Labdaros ir paramos fondo „Matau kitaip“ Svajonių išsipildymo projekte. Tavo noras – šokti parašiutu – turbūt nustebino ne vieną. Mėgsti ekstremalius potyrius?

– Smagu, kad atsirado žmonės, kurie padės man įgyvendinti šį norą. Kai atšils oras, šoksiu. Iš tiesų mėgstu ekstremalumus. Kažkodėl visai jų nebijau. Esu skraidęs sportiniais lėktuvais, taip pat labai patiko – potyriai visai kitokie nei skrendant keleiviniu lėktuvu. Anykščiuose važinėjau vasaros rogutėmis. Kai kurie ant posūkio iš baimės stabdo, o aš galiu važiuoti be stabdžių. Kai važiavome su draugu, kuris taip pat bijojo, net įkalbinėjau jį apsikeisti vietomis, kad aš vairuočiau. Mėgstu visus ekstremalius atrakcionus.

Asmeninio archyvo nuotr./Hermis
Asmeninio archyvo nuotr./Hermis

– O ko gyvenimas su aklu sūnumi išmokė tėvus?

Tėvas: – Pirmiausia išmokė optimizmo – kad niekada nereikia nuleisti rankų. Kai jis gimė, turėjo dar daug kitų sveikatos problemų, susijusių su neišnešiotumu. Netgi buvo sepsis. Iš to laikotarpio išsinešėme patirtį, kad niekada negalima jaustis sugniuždytam, nes tai iš karto persiduos ir vaikui, ir gydytojams.

Buvo visokių bėdų. Kai gydytojai padidino jo maisto kiekį, susisuko žarnynas. Gydytojai norėjo operuoti, bet aš neleidau, nes tai dar labiau sumažintų jo išgyvenimo galimybes. Kurį laiką palaikėme jį be maisto ir viskas susitvarkė. Medikai stebėjosi, sakė: mes netikime stebuklais, bet kartais jie nutinka. Ir šiandien Hermį reikėtų rodyti žmonėms, kurie gyvenime nusivylę, neturi ką veikti, neturi motyvacijos tobulėti.

Mama: – Nuo pat mažens visi sakydavo, kad į jį žiūrint galima pasisemti optimizmo. Visi vaikai zirzia, skundžiasi, kad neturi, ką veikti, o jis, atvirkščiai, vis sakydavo – nespėjau padaryti dar to, ano, trečio, dar tiek turiu nuveikti. Jis nuo mažens pradėjo domėtis muzika. Turėjo žaislinį kasetinį magnetofoną ir, būdamas vos kokių trejų metukų, susigalvojo įrašyti kalbančią auklę, jai nežinant. Moteriai buvo šokas, kai išgirdo. Po to vis klausdavo: „Hermi, o tu manęs neįrašinėji?“ Juokdavomės, kad labai nuostabi kontrolė, nors iš tiesų tai buvo puiki auklė. Jis visada atrodė mažesnis pagal savo amžių, bet kai pradėdavo kalbėti, atrodydavo vyresnis.

Kalbėti taip pat iš karto pradėjo labai gražiai. Nebuvo nė vieno neteisingo žodžio. Kartą girdžiu, kaip kažką tyliai jis sau kartoja. Pasirodo, pats sau skiemenuoja: „te-le-vi-zo-rius“.

Vaikystėje Hermis labai mėgo skaityti knygas. Dar būdamas mažas per vasarą perskaitė tokią storą knygą, kad mokytoja net nepatikėjo. Netgi turėjome problemą rasti dar neskaitytą knygą bibliotekoje. Dabar knygas, aišku, išstūmė kompiuteris. Internetas akliesiems atveria labai dideles galimybes. Ir jie kur kas greičiau perpranta šias technologijas ir sugeba naudingai pasinaudoti jo turiniu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai