– Neseniai su sužadėtiniu Dmitrijumi persikėlėte į pirmąjį nuosavą būstą lofte. Ir gyvenate ten šešiese. Adaptacija jau įvyko?
– Mūsų ar kačių? Aš tą vietą prisijaukinau vos pamačiusi, nors tebuvo plikos sienos, Dimai ji irgi patiko, šuo prisitaikė iškart, o trys naminukės katės nerimavo jau prieš persikraustymą. Kai vežėmės krepšiuose į naujus namus, kniaukė lyg gabenamos į tremtį – vaidino baisią dramą, paskui mėgino pabėgti iš krepšių, galiausiai visos kaip kulkos nėrė į skirtingus kampus ir toliau piktinosi. Senis katinas blaškėsi it nelabojo apsėstas, o suradęs duris ėmė jas arti nagais, suprask, greičiau išleisk iš to baisaus kalėjimo. Kai išpuolė iš buto, pamatė dar baisesnį vaizdą: ilgą ilgą koridorių su veidrodžiais. Tai jam buvo taip košmariška, kad grįžo. O po dvidešimties minučių visos dramos baigėsi: namai tai namai, pamanykit, kas čia tokio? Didelė palangė, puikus vaizdas, laiptai, nuo kurių viršaus galima šokinėti, o dar ir antras aukštas? Super!
– Ar kadaise pačiai nebuvo panašaus streso iš Radviliškio atvažiavus studijuoti į Vilnių?
– Pamenu, vasaros vakarais, kai tėvų sode žiūrėdavau į dangų, klausydavausi paukščių, apimdavo keistas jausmas, toks ilgesingas liūdesys, tarsi po truputį atsisveikinčiau su viskuo, kas mane supa, – pasąmonėje žinojau, kad čia tikrai neliksiu. O kai jau važiavau „miestan“, jutau saldų drebuliuką, mėgavausi kiekviena akimirka, kiekvienu išgyvenimu. Gal todėl, kad važiavau į Vilnių, į „savo“ miestą, kuris toks man tapo po vienos mokyklinės ekskursijos – tada dar ir Nacionaliniame dramos teatre žiūrėjome R. Tumino spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Užkerėjo ir miestas, ir spektaklis: stovint prie teatro sienų apėmė saugumo ir jaukumo jausmas. O studijų metais žaisdavau tokį romantišką žaidimą: kartais įsėsdavau į autobusą ar troleibusą, važiuojantį man nežinomu maršrutu, ir keliaudavau iki paskutinės stotelės – taip jaukindavausi miestą.
– O žmonės? Vilniečiai kartais gyvena savotiškame centro rezervate...
Kai studijos tokios intensyvios, jautiesi kaip didelėje šeimoje uždarytas šešeriems metams.
– Žmonės irgi atrodė savi. Ir iškart galėdavau atpažinti, vilnietis tai ar atvykėlis. Ypač išsiskirdavo merginos: elegantiškai, kartu labai paprastai ir kukliai, bet ne prastai atrodančios. Pažvelgiau į save kritiškai ir ėmiau šiek tiek jas kopijuoti. O geriausi ir artimiausi likimo suvesti draugai – iš kurso. Kai studijos tokios intensyvios, jautiesi kaip didelėje šeimoje uždarytas šešeriems metams. Po tų metų išėjusi „į pasaulį“ nebežinojau nei naujų Lietuvos muzikos grupių, nei kas vyksta politiniame gyvenime. Gyvenau labai uždaroje terpėje, ir kai visa tai baigėsi, iš tikrųjų pasidarė baisu.
– Iliuzijos, kad būsi labai reikalingas, žlugo?
– Sunkiausia buvo nusikirpti bambagyslę, kuri siejo su kurso draugais ir dėstytojais. Buvo ir depresijos, ir nežinios, ir sutrikimo. Tiesiog pamatei, kad tos erdvės, kuriose tu jauteisi kaip namie, jau priklauso kitiems – naujiems talentingiems studentams, o tu turi eiti į gyvenimą... Ieškoti, kaip, kur užsikabinti. Ir tie ieškojimai, tas supratimas, kad privalai pats paimti savo gyvenimą į rankas ir būti už jį atsakingas, man tęsėsi turbūt iki 28-erių. Tas etapas tikrai nebuvo džiaugsmingas galbūt dar ir todėl, kad apie tai tiesiog nebuvau galvojusi, viduje jam nebuvau pasirengusi.
– Ir kas padėjo tą laiką išlaukti?
– Artimiausi žmonės. Jausmas, kad visada gali sėsti į traukinį ir nuvažiuoti pas tėvus. O labiausiai – vidinis žinojimas, kad visa tai neilgam, kad vėliau viskas bus labai gerai. Toks, kaip tada vasaros vakarais Radviliškyje, kai tiesiog jaučiau, kad manęs laukia kitos vietos ir kiti žmonės. Visada žinojau: tai šiandien aš neturiu pasiūlymų, bet rytoj tikrai turėsiu! Taip ir buvo.
– Esate iš tų, kurie negali ko nors neauginti?
– Radviliškyje tėvai gimtadienio proga padovanojo banguotųjų papūgėlių porą. Nuo vaikystės jaučiu silpnybę paukščiams: galėdavau juos stebėti valandų valandas. Kažkas manyje tarsi suvirpėdavo nuo jų grožio, nors tai tebūdavo varna ar žvirblis. Taigi, labai jų norėjau ir gavau. Papūgėlės buvo neregėtai vislios – greitai jų padaugėjo iki keturiasdešimties, ir tėčiui teko suvirinti milžinišką narvą. Kadangi neturėjome tiek daug norinčių jas išsidalyti giminaičių, su mama sugalvojome išparduoti Šiaulių turguje. Net spirgėjau – tokia man atrodė įdomi pardavėjos patirtis. Bet ir atsitik taip: prie mūsų iškart priėjo vienos zooparduotuvės savininkas, apžiūrėjo papūgėles ir... visas nupirko. Taigi išsvajotoji prekyba su pasiderėjimais neįvyko.
Paskui auginau juodvarnį. Radau sužeistą, parsinešiau į nuomojamą kambarį Vilniuje, susiradau a. a. profesoriaus R. Kazlausko telefono numerį, paskambinau ir išsiklausinėjau, kaip lesinti, kaip gydyti. Jis patarė, kad paukščio nevertėtų ilgai laikyti, rudenį reikėtų paleisti būtinai prie juodvarnių būrio, nes pats vienas gali neišgyventi. Vykdžiau visus jo nurodymus, o kai nutariau paleisti, įsidėjau į dėžę, sėdau į taksi ir lyg niekur nieko paklausiau vairuotojo: „Gal kartais žinote, kur juodvarniai būriuojasi?“ O jis taip paprastai atsakė: „Žinau, vakar mačiau, nuvešiu.“ Nuvežė mane į Viršuliškes, išlaipino prie bažnyčios, už kurios – kapinės: ten suko ratus pulkai juodvarnių. Įsivaizduoju, kaip iš šalies tai atrodė: išlipa mergina su kranksinčiu juodvarniu, lėtai prieina prie bažnyčios, paleidžia paukštį ir jį nulydi sudrėkusiomis iš graudulio akimis...
– Sakote, iškart pajuntate vietas ir žmones – jūsų tai ar ne. Taip buvo ir su sužadėtiniu Dima?
– Mes amžinieji sužadėtiniai... Nes taip išėjo, kad investavome ne į vestuves, o į savo lizdelį. Taip, kažkada, kai pamačiau Dimą, iškart užsimezgė mūsų ryšys – tarsi plonytis plaukas mus surišo. Tik dabar suprantu, kad anksčiau, kol tapome pora, viską dariau teisingai, kad jis nenutrūktų: maitinau tą ryšį geromis mintimis. Vis galvodavau: Dieve, koks jis nuostabus žmogus, koks protingas, koks įdomus! Kaip gera šalia jo.
– Bet turbūt buvote išranki, ne itin dažnai susižavinti?
Verta kartais išlįsti iš savo mažo pasaulėlio komforto zonos, įspirti sau į užpakalį ir nerti į kitą terpę, kuri atrodo svetima.
– Kai buvau vieniša, stengdavausi dėmesį rodančio vyro neįžeisti, šiurkščiai neatstumti, bet išslysdavau iš situacijų kaip žuvis: galėdavau paklausyti, kavos išgerti, bet iškart būdavo aišku – ne mano tai žmogus. Taip ir su draugais – juk išsyk nesąmoningai pajunti ryšį arba jo nepajunti. Kuo esi vyresnis, tuo sunkiau tavo gyvenime atsiranda naujų draugų, bet jei jau atsiranda, tai tokių, kurie itin praturtina dvasiškai. Todėl verta kartais išlįsti iš savo mažo pasaulėlio komforto zonos, įspirti sau į užpakalį ir nerti į kitą terpę, kuri atrodo svetima. Pamenu, kaip nenorėjau eiti į protų mūšius, kaip spardžiausi: kalbino ir Dima, ir draugė, o kai nuėjau, apėmė toks azartas, kad užkibau ilgam ir ten sutikau nuostabių žmonių. Rasti įdomios veiklos galima visur, kad ir į chorą eiti dainuoti – kodėl gi ne?
TAIP PAT SKAITYKITE: Ignas Jonynas: „Esu abejojantis žmogus“