Nešnekėjome su ja apie teatrą, negliaudėme spektaklių rebusų, nedūsavome. Daug juokėmės, gėrėme arbatą, žvalgėmės į lietų už lango. Ir ką gi: tikrai nebijodama ištiesčiau šitai kvatoklei ranką paimti kraujo iš venos – tikiuosi, kad šios patirties ji nepamiršo.
Slaugytoja
„Taip, tai būtų praktiškiau, nei būti aktore. Bet niekada, nė vieną dieną, nesigailėjau, kad nors turiu tokį diplomą, pagal specialybę nedirbau. Tai ne mano vandenys, nors kažkada, vos baigusi mokyklą, braidžiau po juos. Trejus metus mokydamasi turėjau galimybę pajausti: tai ne man. Buvau perfekcionistė, visas ligoninės emocijas nešdavausi namo. Man, tokiam gyvam žmogui, norėdavosi iš to slogučio išsiveržti! Ir dabar, nuėjusi į ligoninę ko nors aplankyti, kiekvieną kartą pagalvoju: brrr... Gerbiu medikus – amžinai neišsimiegančius, dirbančius naktimis, nesirūpinančius savimi, bet dievinančius savo darbą. O aš iškart pajutau, kad nesu savo vietoje. Gal būtų pravertę užsiauginti itin storą odą, būti ne tokiai empatiškai, į ligonius ir ligas išsiugdyti požiūrį, kokį turi patys šauniausi gydytojai, – tokį, su humoru. Juodas tas jų humoras, bet sveikas – geriau juokaujančių žmonių nei gydytojai nesu sutikusi. Patirties, aišku, buvo įvairiausios.
Neseniai kilęs skandalas, kai būsimieji aktoriai skundėsi, kaip dėstytojai juos spaudžia, man, tiesą sakant, kėlė švelnią šypseną, nes pamenu savo patirtį medicinos mokykloje... Į tikrą gyvenimą pasijutau įmesta be jokio „inkubacinio periodo“. Man, vos baigusiai mokyklą aštuoniolikmetei, pavyzdžiui, dėstytojas liepdavo: „Na, panele, štai tau kateteris, įstatyk!“ Apie jokį psichologinį pasirengimą nebuvo nė kalbos. O tu galbūt pirmą kartą apskritai matai nuogą vyrą... Ir ką – nieko: viską padarai. Arba – kraujas, kančios, mirtis. Perkloji patalus ir į mirusiojo vietą jau gulasi kitas ligonis. O kai koks nors dėstytojas, venerinių ligų gydytojas, mesteldavo šiurkštokų klausimų, pagalvodavai: „Oho, koks vis dėlto aš tyras žmogus, pasirodo!“ Gana greitai nėriau iš tos sferos: pasijutau, lyg būčiau trejus metus atitarnavusi kariuomenėje ir paleista iš jos.“
Tiesiog moteris
Aš anksčiau ne visada prisipažindavau, kad esu aktorė. Nes tada naujas pažįstamas įsitempia, net nugarą ištiesia ir ima kažkaip kitaip bendrauti, o juk aš esu paprastas žmogus, atsipalaiduokit.
„Vyrai... Arba yra blyksnis, arba jo nėra. Kartais jis gali būti visiškas klounas, bet tas blyksnis jame, tas koliažas tam tikrų savybių... Metams bėgant kai kurios moterys tampa racionalesnės, sako, kad vyrus permato kiaurai, bet aš tebesu ta, kuriai dar galima ant ausų makaronų kabinti, tik kad ausys mažos, nesilaiko. Šiaip – gal kam nors pasirodys keista – giliai širdyje jaučiuosi drovus žmogus. Ir labai jautrus – gal net pernelyg. Žinot, aš anksčiau ne visada prisipažindavau, kad esu aktorė. Nes tada naujas pažįstamas įsitempia, net nugarą ištiesia ir ima kažkaip kitaip bendrauti, o juk aš esu paprastas žmogus, atsipalaiduokit. „A... Aktorė... Tai kaip čia taip sugalvojot? O kaip jūs tiek teksto įsimenat? Ak tai šitaip... O ar išeinat iš vaidmens?“ (Pastarasis klausimas man labiausiai patinka: pagalvoju, kaip išeina iš vaidmens, pavyzdžiui, prekybcentrio kasininkės arba policininkės.) Anksčiau prisistatydavau dailininke – žinoma, tai nebūdavo melas, nes tapiau ir tapau. Perskaičiau, kad viena žinoma moteris kiekvieną dieną plauna namie grindis, ir nudžiugau: ne aš viena, pasirodo, tokia! Kodėl plaunu? Turiu gauruotą šunį, be to, nesijaučiu esanti labai tvarkinga – taigi, stengiuosi tokia būti. Auklėju save taip. Ir tikiu, kad išauklėsiu. Jau beveik išauklėjau. Juk gera, kai daiktai namie turi savo vietas, argi ne?“
Tvarkytoja
„Nemažai pokyčių gyvenime įvyko visai neseniai, kai perskaičiau japonės Marie Kondo knygą „Gyvenimą keičianti tvarkymosi magija: japonų menas, kaip įveikti chaosą namuose“. Ėmiau kitaip vertinti daiktus, jų turėjimą ar neturėjimą. Dabar toks valymosi etapas: supratau, kad mano gyvenime yra nemažai „dulkėmis apsinešusių“ idėjų ir jos kabo kaip kokie inkarai. Ką daryti? Išmesti. Jei kada grįš, iškart įgyvendinsiu – nepaliksiu ateičiai. Visa tai galioja ir materialiems daiktams: daug ką išmečiau ar atidaviau be gailesčio. Buvo etapas, kai kiekvieną dieną iš namų išnešdavau po maišą... Atsikračiau kalno nereikalingų drabužių, batų, buities daiktų. Vaikščiodavau žvilgsniu kaip rentgenu skrosdama namų erdvę, pagrindinis atrankos kriterijus buvo „ar tai mane džiugina?“ Ką čia dar išmetus? Taip įsijaučiau, kad pagaudavau save, viską taip vertinančią ir svečiuose... Jei pasiliktume tik daiktus arba darbus, kurie mums teikia džiaugsmo, jų turėtume tikrai daug mažiau.
Mano draugai – ne meno profesijų žmonės, bet labai aukštos kvalifikacijos specialistai, klausosi, kai suraukusi noselę komentuoju darbus, kurie man neva „neteikia daug džiaugsmo“ ir t. t. Jie juokdamiesi išrėžia: „Turėk tu sąžinės nors kiek!“ Taip, taip, mąstau sau, senieji meno meistrai mirdavo labai jauni, o kiek skulptūros, tapybos kūrinių palikdavo. Su plauko storio teptukais prie žvakių šviesos tapydavo aukštuomenės damų šilkinių suknių klostes ar šunelių garbanas. Aš manau, kad kantrybė, darbštumas – didelės vertybės. Nekalbame dabar apie talentus ir genijus – tiesiog apie žmones, kurie stengiasi gerai dirbti savo darbą. Kartais tenka atlikti bent mažą dalį to, ką „reikia“, o ne tik tai, ką „noriu“. Kai man sako, kad visko darau labai daug, tyliai pagalvoju, kad dar tikrai neišnaudoju visų galimybių, juk galiu daugiau, tik reikia geriau planuoti laiką ir drąsiai įgyvendinti savo gyvenimo sumanymus.“
Kovotoja
„Kažkada lankiau kovos menus, paskui buvo didžiulė pertrauka, o neseniai vėl pradėjau treniruotis šotokan karatė klube. Nesiekiu aukštumų, sportuoju sau, be to, naudinga profesijai – galiu geriau jaustis scenoje, nes kūnas, tas paprastas, bet kartu sudėtingas mėsos gabaliukas, – viena iš aktoriaus išraiškos priemonių. Dvasiniai dalykai mažiau apčiuopiami išoriškai, bet juk ir juos perteikiame per formą: kūną, balsą, judesius, mimiką. Aktoriui reikia turėti energijos, tiksliau – žiežirbą, kuri uždegtų tą energiją. Kartais jos nebūna, ir tada tenka „dirbti“: kiekvienas žmogus turi savų metodų. Jei ateinu į spektaklį ir jaučiu, kad trūksta energijos, darau atsilenkimus ar atsispaudimus, kvėpavimo pratimus – tokia fizinė veikla gerai išjudina, pažadina kūną, netgi išsklaido baimę, stresą. Po treniruotės visada jaučiuosi laimingesnė, nei buvau prieš ją, o tai jau daug. Jei tik mane apima nerimas dėl kokių nors problemų, jei jaučiuosi nepatenkinta, jei kankinamai ilgai ieškau sprendimo ir šis niekaip neateina, žinau, kad reikia atsipalaiduoti: po treniruotės imu viską vertinti ramiau, randu ir sprendimų.
Pasaulis gali būti visoks: ir labai liūdnas, ir labai linksmas. Tik nuo tavęs priklauso, koks tu jame būsi. Retkarčiais pravartu pasitikrinti pulsą...
Gyvenime dažniausiai arba pats save stumi ką nors veikti ir įveikti, arba tave kas nors „įmeta“ į pareigas, suplanuoja tau darbus, sugalvoja taisykles, o tu tik vykdai. Kai esi pats sau direktorius ir pats sau pavaldinys, savarankiškai atsirenki, ką darysi, ko nedarysi. Likimas lėmė, kad esu laisvamanis žmogus, nes manau, kad jei renkiesi pats, gali nugyventi laimingesnį gyvenimą. Savo laiką gali pripildyti įvairių darbų, bet dabar manyje vyksta atvirkštinis procesas – stengiuosi, kad atkristų viskas, kas nereikalinga. Na, taip, bėgantys metai aktorei nėra tokie palankūs kaip aktoriui, bet aš tikrai neturiu, kuo skųstis, nors kartais mudvi su kolege ir kurso drauge Vilma Raubaite pajuokaujam, kad nepriimsim į savo teatrą kokios nors jaunutės Onutės, nebent jaunesnį vyruką... Žinoma, mes juokaujam... Pasižiūriu, kaip aš sakau, į „geras pagyvenusios aktorės versijas“ ir koncentruojuosi į tuos pavyzdžius. Nekopijuoju – tiesiog žaviuosi jomis ir jų požiūriu į viską. Bet yra kolegų, kurie be laiko užgęsta, ir jaunų tokių matau. Pasaulis gali būti visoks: ir labai liūdnas, ir labai linksmas. Tik nuo tavęs priklauso, koks tu jame būsi. Retkarčiais pravartu pasitikrinti pulsą...“
Psichologė
„Esu ja pati sau – rodos, jau išnagrinėjau savo charakterį. Išrinkau kaip detales ir vėl sudėjau. Buvau baisi perfekcionistė, nors dabar suprantu, kad dažnai niekam to nereikia. Kažkada dailininkas Aivazovskis, kurio darbas jau kabėjo Tretjakovo galerijoje, dar mėgino įsiveržęs su palete ir teptukais šį tą patobulinti, bet jam buvo mandagiai pasiūlyta eiti lauk, nes viskas tinka. Labai jį suprantu. Tačiau kiti nebūtinai įvertins tai, kas tau svarbu, ir jų reakcija nebūtinai bus tokia, kokios tikėjaisi. Mokausi atsipalaiduoti ir padaryti ką nors ant durniaus. Stebėjau, kuriose vietose juokiasi mūsų spektaklio „Tamošius Bekepuris“ žiūrovai: jaunesni – vienose, vyresni – visai kitose. Ir tai natūralu. O visi kartu turbūt daugiausia – iš to lietuviško slunkiškumo, perteikto su binkišku šmaikštumu.
Man įdomi lietuvių literatūra. Smagu priminti kokį nors nebeegzistuojantį lietuvišką reiškinį, kaip ištrauktą iš kur nors muziejinį eksponatą, pavyzdžiui, piršlybas „Tamošiuje“. Taip, dabar kitas laikas, kitokie žmonės, bet jausmai, emocijos tokie patys. Cezario grupėje esame tik penki aktoriai, taigi kaip šeima, kurioje žmonės jau perėję įvairias santykių pakopas ir nebijo ištarti kokį aštresnį žodį. O paskui „padėti kablelį“ ir pasakyti: „Aš tave myliu.“ Taškas. Taip, kartais, aišku, erzina kokios nors kito savybės, bet suvokiu, kad kokios nors mano savybės irgi ką nors erzina, juk nesu koks nušvitęs lama. Ir kai kada dar paerzinu tyčia... Mūsų nedaug, kaip kokioje muzikos grupėje, o jos juk, būna, ima ir išsiskiria. Pastarąjį savo spektaklį kūrėme tik trise, ir tai nebuvo pirmas kartas, bet likusieji visada sugrįžta. Dėl to nesijaudinu. Mane čia laiko režisieriaus Cezario Graužinio ir mūsų visų džiaugsmo, optimizmo, šviesos idėjos. Mes visi penki tokie... Cvanktelėję.
Va sugalvojome ir parašėme projektą – važinėdavome po Lietuvos vaikų globos namus: kartu su vaikais eilėraščius skaitydavome, kurdavome spektakliukus ir juos su vaikais vaidindavome, paskui tiesiog bendraudavome. Ir visi pajutome tą patį: vaikams ten nereikia daiktų – jiems reikia žmogaus. „Vaikų globos namai“ daug kam skamba baisiai, bet jie labai skirtingi, nes viskas priklauso nuo ten dirbančių žmonių. Vienur, pavyzdžiui, senas buvusio kolūkio pastatas pristatytas senų automobilių, kad vaikai turėtų galimybę juos remontuoti. Yra parkas, yra triušių, daržų – veiklos per akis. Atvažiuoja direktorius, susisodina vaikus ir veža vieną į aerobiką, kitą į bokso treniruotę, trečią į baseiną. Kaip tėtis. Jei vaikas, dar mažas ištrauktas iš geriančių tėvų šeimos, patenka į tokius namus, jis užaugs turėdamas jau kitokį šeimos ir gyvenimo modelį nei tas, kuris glaudėsi pas juo visai nesirūpinančius tėvus.“
Paauglių draugė
„Ketverius metus buvau įsitraukusi į „Kūrybinių partnerysčių“ projektą, važinėjau po mokyklas, bendravau ir kūrybiškai dirbau su vaikais ir mokytojais. Iš savo mokyklos išsinešiau nekokius prisiminimus – kaip iš savotiško kalėjimo, kur mažyčiai šviesos taškeliai buvo vos keli mokytojai, dėl kurių ten ir buvo galima jaustis žmogumi. Dar ilgai savo mokyklą apvažiuodavau ratu ir išgirdus skambutį iki šiol man plaukai šiaušiasi ant galvos. Net dabar daugybė vaikų sako tą patį: jie mokykloje ištveria tik dėl 3–4 puikių mokytojų, kurie ne vien suteikia žinių, įdomiai dėsto savo dalyką, bet ir myli vaikus. Kiti pervargę, jiems viskas nusibodę, nebenori jokių naujovių, tik – palikite mus ramybėje. Koks dar draivas? Paskaito iš vadovėlio, vaikai užsirašo, kažkaip atkenčia tą pamoką. Tai ko aš norėjau? Kad vaikams mokymasis nebūtų katorga, kad mokyklose būtų nors truputėlį geriau, kad jas pasiektų naujų vėjų. Kartais vaikams tikrai nusišypso laimė mokytis kitokioje mokykloje.
Ėjau į mokyklas kaip buvusi mokinė, jau patyrusi visus mokyklos pragaro ratus ir suprantanti, ką išgyvena paaugliai.
Dabar vadovauju teatro būreliui Stakliškių gimnazijoje, kurioje mažiau įtampos, kurioje vietoj džeržgiančio skambučio groja muzika ir kurioje daugiau negu trys puikūs pedagogai. „Kūrybinių partnerysčių“ projekto idėjos iš mokytojų atimdavo tikrai daug asmeninio laiko: pasiruošti pamokai, kuri primintų spektaklį, reikėdavo kokių trijų valandų... Kai kuriems tai buvo utopija, kiti kai kuo pasinaudojo su džiaugsmu, susiradau puikių draugų pedagogų. Ėjau į mokyklas kaip buvusi mokinė, jau patyrusi visus mokyklos pragaro ratus ir suprantanti, ką išgyvena paaugliai. Prisiminiau ir krislus geros savo mokyklinės patirties – juk buvo mokytojų, kurie iš tikrųjų mylėjo vaikus, o šie tai jaučia. Sunku atsisveikinti, jei su jais susigyveni. Šiek tiek gniaužia gerklę, kai mažesnieji bėga paskui mašiną, o didieji ilgai krato ranką...
Dirbau ir socializacijos centruose, kurie sovietmečiu buvo vadinami nepilnamečių kolonijomis. Ten vėl kita terpė, kita patirtis, bet galioja maždaug tos pačios taisyklės, kaip ir eilinėse mokyklose: pagarbą turi nusipelnyti, išsikovoti, apgalvoti kiekvieną sakomą žodį, ištesėti kiekvieną pažadą, būti nuoširdus, pripažinti savo klaidas ir atsiprašyti, ko mokytojai kartais labai nenori, nors klysti, pykti – juk žmogiška. Pamenu, mokykloje per pamoką staiga atsidaro durys (mano klasėje dažniausiai būdavo triukšminga) ir kokia nors pedagogė rikteli: „O kur mokytoja?!“ Ką nors veikdama atsisuku, visa tokia įraudusi, kasa ore skraido, cypteliu: „Aš – mokytoja!“ Vėl girdžiu: „Aš klausiu – kur mokytoja?“ Tada nutaisau rimtą ramų balsą: „Aš – mokytoja.“ Patiki. Turbūt dar neišaugau paauglystės ir tapatinuosi su ta krūva vaikų – taip man paprasčiau. Ir kai koks nors užguitas vaikas, iš kurio neišgausi sakinio, po pusmečio atsistojęs rėžia kalbą žiūrėdamas man į akis, stebiuosi ir galvoju: „Net nesitikėjau, kad tau, vaike, pavyks. Kad tu išdrįsi!“ Tas minutes, nelaukdama jokio „ačiū“, pati sau pasidovanoju...
