Praėjusį mėnesį apie asmenines karantino patirtis E.Kvoščiauskas pasakojo kauniečiams „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ surengtame Istorijų festivalyje. Per karantiną aktorius išmoko atsistoti ant galvos. Daug sportavo. Karantino dienose buvo visko – humoro, baimės dėl ateities ir skausmo, sužinojus apie vaikystės draugės mirtį.
15min pokalbis su E.Kvoščiausku – apie aktoriaus profesiją, scenos stebuklus ir atradimus, emigracijos etapą ir atsakomybę prieš žiūrovą.
– Eimuti, koks įspūdis po Istorijų festivalio, kai išbandėte sau naują žanrą – storytelling‘ą. Vaidinti save, kalbėti apie save.
– Likus dienai iki pasirodymo aš pagalvojau: ką aš čia visiškai neįdomaus sukūriau? Viduje kirbėjo tokia mintis, kad jei aš kalbu jautrius dalykus apie save, jie turi paliesti ir žiūrovus. Nekalbu apie graudumą, bet paliesti apskirtai – kad tai būtų kažkas atpažįstama, žinoma. Svarsčiau, ar pataikiau į rėmus.
Bet abejonės sudužo jau po pirmųjų minučių, iš žiūrovų pajutus labai gerą reakciją. Sunku objektyviai vertinti, bet pats jaučiuosi gerai. Norėčiau šį savo pasakojimą dar apšlifuoti, paremontuoti ir rodyti jį toliau.
Tai labai didžiulė patirtis ir džiaugiuosi, kad buvau pakviestas, kad man suteikė galimybę susipažinti su šiuo žanru, nepažįstamu dalyku, privertė mokytis naujų dalykų ir eiti į priekį.
Aktorius yra kūrėjas, jis kuria savo vaidmenį, bet dažnai jis tampa ir savotišku atlikėju. Čia aš pasijutau kaip menininkas, kūrėjas. Jaučiuosi kaip naujus sparnus gavęs.
– Jūsų pasakojimas labai puikiai iliustruoja tai, kad nelaimė, tragedija yra visiškai šalia komedijos. Vieną dieną gali verkti, o kitą dieną juoktis iš keistų teorijų, pavyzdžiui, kad medicininėse kaukėse gyvena juodos kirmėlytės... Viskas taip, kaip ir gyvenime, kada komedija ir drama yra visiškai šalia mūsų.
– Ir tokių situacijų galima atrasti bet kur. Pavyzdžiui, laidotuvėse. Kartais net ir ten nusišypsai, kai suskamba kažkieno telefonas. Žmogus, kaip teatre, garsiai atsiliepia ir pasako, kad šiuo metu negali kalbėti, nes yra laidotuvėse.
– Šie metai jums yra savotiški sugrįžimo į Kauną metai. Pats esate kilęs iš Kauno rajono, Vilkijos. Be Istorijų festivalio, vasarą jums teko dirbti su Kulautuvos bendruomenės žmonėmis „Šiuolaikinių seniūnijų“ projekte ir kartu kurti spektaklį, kuris bus pristatytas Europos kultūros sostinės metais. Tai – irgi nauja patirtis, nes bendruomenė nėra profesionalūs aktoriai.
– Irgi labai įdomi patirtis. Džiaugiuosi, kad yra daug laiko, kad galiu iš lėto susipažinti su Kulautuvos žmonėmis. Jie ne aktoriai, ne dainininkai, jie atėję po savo darbų taip praleisti laisvalaikio, o tu turi ieškoti, rasti būdą, kaip juos atrakinti, kaip bendrauti. Tai procesas. Žavu, smalsu, truputėlį sudėtinga, truputėlį neramu. Rugsėjo mėnesį jau pristatėme būsimojo spektaklio anonsą. Tarsi užsidegė žalia šviesa – tikėjimas, kad viskas gerai, kad mes galime važiuoti pirmyn.
Aš savęs nevadinu režisieriumi, bet tai buvo režisūrinio drabužio pasimatavimas. Savotiškas grįžimas į Kauną mane priartino prie kūrybos, pasijutau gyvas. Neužtikrintas savimi, nedrąsus ir labai save kritikuojantis. Bet gyvas.
– Jūsų paties aktorystės pradžia nebuvo labai paprasta?
– Bet aš galvoju, kad gal ji buvo sėkminga? Dar studijų metais vienas kolega pasiūlė man jį dubliuoti Kauno dramos teatre. Man tai buvo pirmasis užsikabinimas. Kiti iš karto tokios galimybės neturėjo.
Žinau kolegų, kurie net ir dešimt metų laukė, kol galiausiai atsidurs teatre, nors talentas tryško per kraštus. Taip, pradžia sunki, tu vaidini viename ar dvejuose spektakliuose ir tuo didžiuojiesi. Didžiuojiesi, nes esi užsivilkęs aktoriaus rūbą, bet iš to pragyvent negali.
Teko suktis iš padėties, vasarą važiuoti padirbėti į užsienį. Ieškoti, kur ir ką dirbti, kaip neišduoti savo profesijos, kaip rasti darbą ir tuo pačiu neatiduoti jam viso savo laiko, kad aktorystė litų pagrindinė profesija, bet ne pomėgis. Buvo visko, buvo ir bemiegių naktų.
– Kalbate apie emigracijos etapą savo gyvenime?
– Taip, tai buvo pirmaisiais magistro studijų baigimo metais. Vaidinau keliuose spektakliuose Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Lietuvos nacionaliniame teatre Vilniuje. Vasarą išvažiavau į užsienį užsidirbti pinigų. Teko plauti indus, valyti grindis, pakrauti vilkikus.
– Valote grindis, plaunate indus. Neklausėte savęs: Eimuti, ką tu čia darai?
– Žinoma! Pamenu, kai pirmą kartą man leido dirbi restorano salėje, o iki tol ploviau indus. Tas jausmas... Tarsi iš vesterno kino filmo, kai herojus išeina pro nedideles duris... Man buvo labai suku peržengti per save. O paskui visai nieko.
Būdavo, kad pagalvodavau: juk baigiau aktorystę, ketveri metai bakalauro studijų, dabar – magistratūra. Vaidinu dviejuose ar trijuose spektakliuose pas garsiausius Lietuvos režisierius ir turiu plauti indus?
Vėliau ne vienas mano kolega išvažiuodavo padirbėti į užsienį tam, kad galėtų grįžęs čia vėl vaidinti. Dar vėliau supratau, kad tai normalu. Na gerai, gal nelabai normalu. Bet net ir Amerikoje yra aktorių, kurie dirba padavėjais ir barmenais, o vakare vaidina teatre.
– Vienas iš pastarųjų jūsų projektų – paroda „Kėdės laukia žiūrovų“. Kaip į jūsų akiratį papuolė būtent kėdės ir kodėl? Kaip pradėjote jas matyti?
– Kiek seniau su spektakliais teko nemažai važinėti po Lietuvą. Buvo skirtingi teatrai, skirtingi kultūros centrai. Pradžioje tai man kažkodėl skambėdavo bauginančiai: kultūros centras. Nes kultūros centrai, atsiprašau, bet tada atrodydavo labai baisiai. Vėliau jie po truputį pradėjo keistis, buvo renovuoti, tapo jaukūs. Nepatogias suplyšusias kėdes ėmė keisti modernios, šiuolaikinės kėdės.
Ir mane tos permainos sužavėjo. Be to, užkabino filosofinė mintis apie kėdes, kurios laukia žiūrovų. Prieš spektaklį žiūrėdamas į jas galvoji, kiek šiandien bus žiūrovų? Kokie jie bus? Ar labai garsiai besijuokiantys, o gal verslininkai su kostiumais? Ir tu matai ne tik kėdę, bet ir, pavyzdžiui, prie jos priklijuotą kramtomąją gumą.
Kėdžių įvairovė ir paskatino jas fotografuoti, be jokių didelių pretenzijų į fotografijos meną. Taip augo nufotografuotų kėdžių kiekis.
O kartą mane pakvietė Vilkijos, iš kurios aš esu kilęs, biblioteka. Sako: atvežk ką nors. Ten esu rodęs ir monospektaklius, esu pasiūlęs kolegų koncertų. Bet tada nežinojau, ką galiu pasiūlyti, ką daryti. „Bet turiu prifotografavęs daug kėdžių“, – paskiau. O man ir sako: labai gerai.
Atspaudžiau jų nuotraukas – kaip paveikslo tipo. Taip ir keliavo ši paroda po Kauno rajoną. Vėliau ją surengiau ir greta savo namų esančiame parke Vilniuje. Pamenu, tai buvo laikas, kai jau atlaisvintas karantinas, sugrįžo spektakliai, koncertai, tačiau žmonės į juos nelabai eidavo.
Šia paroda norėjosi perduoti žinutę, kad tarp pasimėgavimo jūra, tarp karštų dienų žmonės užsuktų į teatrą, į koncertą. Nes mes juk buvome tie uždarytieji, mums buvo ne tik išgyvenimo klausimas, bet ir sielos peno klausimas, profesijos klausimas: ar mes dar reikalingi, ar mums jau reikia keisti profesiją ir tapti statybininkais? Norėjosi perduoti žinutę, kad kėdės laukia žiūrovų.
– Vienas iš didžiųjų jūsų darbų kine – filmas „Advokatas“. Jums pačiam kuo ir kiek jis svarbus bendrame jūsų kūrybiniame lauke?
– Šis filmas man labai daug davė – profesine prasme. Dievo dovana yra gauti pagrindinį vaidmenį. Kalbu ne apie puikavimąsi, bet kiekvienas kolega žino, kokia profesinė dovana yra pagrindinis vaidmuo.
Kartais pusiau juokauju, kad mes svajojame apie Holivudą, apie europietišką kiną, o man nereikėjo niekur važiuoti, nes viskas atvažiavo pas mane. Filme dirbo skirtingų šalių aktoriai, aktorius, kuris yra translytis žmogus.
Prie emocijų prisidėjo ir didžiulis kino alkis, nes kine buvau nevaidinęs kokius ketverius metus.
Didžiulė patirtis. Vėliau kiti dalykai – pasiruošimas anglų kalba, galvojimas apie vizualumą filme, sportavimas, išsivalymas vidumi ir išore, darbas su partneriu. Taip, mes ir teatre atsiduodavome daug savęs repetuodami spektaklius. Bet čia buvo kažkas kito.
Be to, prie emocijų prisidėjo ir didžiulis kino alkis, nes kine buvau nevaidinęs kokius ketverius metus.
Kai studijavau, mus mokė vaidinti teatre. Mes buvome ruošiami teatrui. O kino vaidyba yra kas kita. Galbūt šiame filme ir padedant režisieriui, aš bent jau pagavau cinkelį, kaip vadinti kine. Pagavau užuominą.
Dar vienas svarbus dalykas: darbas filme „Advokatas“ suteikė impulsą savanoriauti pabėgėlių stovyklose, nes filmo epizodai buvo filmuojami tikrose pabėgėlių stovyklose.
– Savanoriavote pabėgėlių stovyklose, bendravote su sirais. Kokia ši patirtis?
– Apie savanorystę galvojau jau seniau. Tad po filmo kūrimo
parašiau prašymą „Raudonajam kryžiui“. Per dvejus metus bendravau su trim šeimom, o trumpesnių susitikimų buvo ir su daugiau pabėgėlių.
Ką davė ši patirtis? Labai daug. Užtikrintumą tuo, ką aš darau, sustiprino pagarbą kiekvienam žmogui. Beje, pagarbos, manau, išmokau iš savo senelių. Kad ir kaip aš suklysčiau, būčiau blogas, bet vis dėl to pagrindinės vertybės yra žmogiškumas, pagarba kitam žmogui. Tai už viską aukščiau.
– Kalbant apie filmą „Advokatas“, jis sulaukė ir neigiamų kritikų atsiliepimų. Jums svarbi kritikų nuomonė?
– Taip, kritikavo ir patį scenarijų, kuris man asmeniškai patiko. Žinoma, gerai, kad kritikos yra. Bet pastebėjau, kad Lietuvoje yra kritikų nusiteikimas prieš tam tikrą žmogų ir blogąja, ir gerąja prasme. Taip yra.
Pavyzdžiui, kai filmas buvo parodytas Anglijoje, didžioji dalis recenzijų buvo teigiamos, taip pat Prancūzijoje. Ten mūsų nepažįsta, su niekuo netapatina. Kritikai kartais randa ir tokių dalykų, ko pats nebuvai pastebėjęs.
– Jei tektų rinktis ateinančiam dešimtmečiui: kinas ar teatras?
– Kaip dabar neįžeisti teatro ir jo neišduoti? Aš jaučiu kino alkį. Juk mes neturėjome anksčiau daug kino, vos vienas filmas per metus. Dabar situacija jau pasikeitusi, jo daug, įvairaus žanro. Aš manau, kad kiekvienas žanras atlieka savo funkciją. Lengvas atpalaiduoja, sunkesnis – priverčia susimąstyti, sukrečia.
Man norėtųsi kino, nes teatre jau nemažai buvau. Tikrai jo neišduočiau, jį gerbčiau. Bet kine tiek nematytų tolių, tiek nesuartų laukų...
– Kalbant apie nesuartus laukus: tiesa, kad turite traktorininko pažymėjimą?
– Turiu. Gal po tiek metų pertraukos man reikėtų išlaikyti iš naujo egzaminus? Aš visų pirma gavau traktorininko, o ne B kategorijos pažymėjimą. Mano tėtis buvo ūkininkas, tad teko ir kultivuoti, ir arti, ir drapakuoti, šieną surinkinėti, kombainą vairuoti. Bet vėliau mane pagrobė aktorystė.
– „Domino“ teatre, kuriame vaidinate, vienais metais buvote išrinktas žiūrovų mylimiausiu aktoriumi. Jūsų nuomone, kuo matuojama žiūrovo meilė, už ką žmonės vertina aktorius? Už kuriamą personažą, charizmą, o gal ir asmenines savybes?
– Aš ir tada nesupratau... Būna, kad kasininkė pasako apie kurį nors spektaklyje vaidinantį aktorių: atėjo žiūrovai ir klausia, ar jis vaidins šiame spektaklyje. Tada girdi, kad kažkas dar kažkur kažką pasako.
Tąkart vyko balsavimas, ir buvau sužavėtas, nustebintas dėl žmonių reakcijų. Kas tai lemia? Turbūt visi jūsų išvardinti dalykai.
Kartais vaidmuo būna labai dėkingas. Tačiau būna ir atvirkščiai, kai gauni nedėkingą vaidmenį, bet tau, padedant režisieriui ar be jo, pasiseka gerai jį sukurti.
O dėl asmeninių savybių... Kartais gyvenime būna situacijų, kai norėtum viešai išsikeikti, kažką padaryti. Bet mano ne toks gyvenimo būdas, ne taip taip mane tėvai, seneliai auklėjo. Aš nesu skandalistas nei viešai, nei gyvenime. Esu labiau kuklus žmogus, ir tas kuklumas tikrai nėra suvaidintas. Gal tik labai kartais suvaidinu kuklesnį, nuoširdesnį, geresnį žmogų. Būna tokių aplinkybių.
Bet toks, kokį mane mato žmonės – toks ir esu, stengiuosi su žmonėmis bendrauti atvirai.
– Mokėtės pas režisierių Joną Vaitkų. Kokius esminius dalykus jis jums įdiegė?
– Režimą, šimtaprocentinę atsakomybę. Aš nesu stiprus žmogus, bet mums buvo įkalta, kad ant scenos gali neužlipti, į spektaklį neateiti tik savo mirties atveju. Tu privalai vaidinti sirgdamas, kęsdamas skausmą, po artimųjų netekties. Esu matęs savo kolegų, kurie po mamos laidotuvių atėjo. Bet esu matęs ir kolegų, kurie suskysta turėdami 37,2 laipsnių temperatūros.
Vaitkus įdiegė pagarbą profesijai, kolegai, žiūrovui. Esu jam dėkingas už tai, kad mane priėmė į savo kursą. Galvoju, kad kiti komisijos nariai nebūtų priėmę, mat labai kabinėjosi. O Vaitkus mane pajuto.
Žinoma, jei būčiau fiziškai labai sužalotas, būtų kas kita. Bet man tik sutrenkė nugarą.
– Esate pasakojęs ir apie savo patirtis scenoje, kai teko vaidinti po avarijos.
– Tai buvo katastrofiška naktis, avarija baisi – į mano automobilį atsitrenkė kitas, lekiantis didžiuliu greičiu. Automobilis buvo nuneštas į kitą kelio pusę. Po to, dieną, man teko vaidinti. Neturėjau priežasties nelipti į sceną. Žinoma, jei būčiau fiziškai labai sužalotas, būtų kas kita. Bet man tik sutrenkė nugarą.
– Lygiai taip pat aktorių emociškai paliečia kiti įvykiai, kurie nėra tiesiogiai su juo susiję. Viename interviu esate sakęs, kad jums teko vaidinti po to, kai greitkelyje buvo nužudyta mergina. Ir tai jus paveikė.
– Taip, labai. Tada man teko ir filmuotis. Atsimenu iki šiol – buvo labai liūdna.
– O iš kur semiatės gerų emocijų?
– Iš kelionių, bendravimo su žmonėmis – iš jų patirčių ir gerų pavyzdžių.
– Dar viena tema – gerbėjų dėmesys. Kažkada jums teko kreiptis į vienos merginos mokymo įstaigą, į jos tėvus dėl pernelyg daug rodomo dėmesio. Dažnai būna per daug dėmesio, kuris vargina?
– Ta istorija buvo jau seniai. Galbūt metai ir patirtis mane išmokė labai stipriai nesileisti į kontaktus su nepažįstamais žmonėmis. Kada parašo malonias žinutes po spektaklio – smagu. Kartais tokių žinučių sulauki tada, kai tau bloga nuotaika, kai blogai jautiesi. Jos pakelia nuotaiką. Užtenka padėkoti ir, jei žmogus nori toliau megzti kontaktą, to daryti nereikia. Svarbu laikytis atstumo.
– Vyresnės kartos aktoriai pasakoja, kad tada, kai nebuvo socialinių tinklų, dėmesys buvo visai kitoks – rašteliai už automobilio stiklo valytuvo, gėlės. Dabar aktorius yra labai lengvai pasiekiamas – galima jam tiesiog parašyti mesendžeriu.
– Dabar daug paprasčiau. O gėlės... Žavu iki išprotėjimo! Pamenu, kai dar vaidinau Kaune, buvo tokios merginos, kurios vos ne po kiekvieno spektaklio laukdavo su gėlėmis. Sakydavau, kad gal jau gana, juk jūs moksleivės, o gėlės kainuoja. Tad gėlės ir žavu, ir gal kartais per daug.
O gražios, malonios žinutės, nesvarbu, kad jos ne rožės, ne rašteliai už automobilio stiklo valytuvo – įkvepia.
