Į Mančiagirės kaimą žmonių atvažiuoja, kai šilta. Yra kas čia, sodybose, leidžia vasaras ar atvyksta savaitgaliais. Tada atgyja ir upė, kuria beveik nenutrūkstamu srautu plaukia baidarininkai. Visas gyvenimas tada čia būna kitaip.
Į Mančiagirę atvažiuojame vieno savaitgalio vakarą, jau beveik temstant, kaimo kelius, trobas ir miškus dengiant pirmajam sniegui. Jis suteikia šviesos, nes beveik visų namų languose – tamsu. Keistas jausmas – būtent čia, krentant pirmajam sniegui pajuntu, kad artėja Kalėdos.
Aldona mus pasitinka prie nedidelio tilto per upę, už kurio – jos namai. Čia gimusi ir augusi moteris sako, kad Dzūkija jai taip ir liko ne tik sava, bet ir nepaprastai graži.
Lazdele pasiramsčiuodama moteris pakviečia vidun. Užkaičia virdulį ir į stalą neša savo pačios keptų saldumynų.
„Arbatą užpilsiu aš“, – pasisiūlau.
„Turėčiau aš juk svečius aptarnaut“, – sako, tačiau neprieštarauja. Taip, ant stalo garuojant arbatai, mudvi pradedame kalbėtis.
Pokalbis, panašus į laiko trupinius, kurių pats ieškai nepažinodamas žmogaus. Negyvenęs jo gyvenimo. Kalbiesi ir matai jį pirmą kartą, kai sninga, pačiam sau netikėtai atsidūręs ištuštėjusiame Dzūkijos kaime.
Aldona gimė ir augo čia. Tačiau dar vaikystėje, sako ji, teko su šeima būti išvežtiems į Biržus, ten dirbti kolūkyje. Būdama šešerių neteko mamos. Ji mirė nuo džiovos.
„Važiavo pas daktarus, bet nebuvo tokia pažangi medicina tada. Ir daktarų tiek nebuvo. Daug vargo mačiau, ir prie kūlimo, ir prie karvių dirbau. Visur. Niekas nežiūrėjo, nes juk reikėjo užsidirbti“, – sako.
– Aldona, kaip švęsit Kalėdas?
– Nežinau, gal namie, gal pas dukrą. Kaip sveikata leis.
– Gyvenate čia viena?
– Ne viena. Turiu sugyventinį. Bet šiandien išnešiau į tvartą. Tegul papeliauja.
– Sugyventinis – tai katinas?
– Kaipgi be katino gyvensi?
– O jūsų šeima?
– Vaikai – sūnus ir dukra – užaugę, gyvena irgi Dzūkijoje. Pernai pas dukrą į Marcinkonis vis važinėjau. Anūkėlė mano jau penktoje klasėje, ir Marcinkonyse mokinių nebuvo, todėl dabar į Varėną perkėlė. Jauniausias anūkas trečiokas.
Taip ir gyvenu su sugyventiniu. Sugyventiniui priperku maisto. Ir sauso, ir konservų. O kaipgi nešersi? Anksčiau turėjau du sugyventinius. Klausė manęs kartą moteris parduotuvėje, kai pasakiau, kad gyvenu su sugyventiniais, kur susiradau?
Vieną Marcinkonyse, sakau jai, ant gatvės radau, parsitempiau, o kitą parvažiavus radau lauke. Labai gražus, tai ir priėmiau. Ji žiūri akis išpūtus, net pradėjo spjaudytis. Tai pasakiau, kad katinai.
– Kalbate tik apie vaikus. O vyras?
– Mirė greitai, penkis metus pragyvenom. Dukrai tada buvo penkeri metukai, o sūnui – devyni mėnesiai.
– Liga?
– Liga. Kaip ir visų vyrų liga. Per daug gėrė.
– Per tiek metų taip ir neištekėjot antrą kartą, nesusiradot kito.
– O kam?
– Sunku vienai vaikus užauginti.
– Sunku. Pirmiausiai dirbau kolūkyje. Paskui po namus, miškus sodinome. Kai vaikai maži, neišeisi juk. Kai išėjo vaikai į mokyklą, tai stojau nežinybinėn dirbt. Tai buvo darbas, kur su policija reikalai. Po to perėjau į naftos bazę, už Varėnos.
Ant 7 valandų ryto turėdavau būt darbe. Keldavausi apie trečią valandą nakties, apžiūrėdavau gyvulius ir išeidavau į darbą.
– Koks gyvenimas yra kaime, kai temsta anksti, ruošiasi ateiti Kalėdos, į Dzūkijos nacionalinį parką užsuka mažiau lankytojų, o Ūla neplaukia baidarės?
– Man visi metų laikai labai pacinka. Pavasaris kai ateina, tuojau gegutė kukuoja, tuojau lakštingalos čiulba, ir kaip gražu. Vasarų vėl labai gražu.
Rudenį visur geltoni beržai būna, tiesiog kaip auksu apipilta, o žiemą irgi labai gražu, kai apšarmoja pušys. Kaip kokion pilin atrodo gyveni.
– Po kaimą šiek tiek paklaidžiojome, kol jus radome. Pasirodė didelis.
– Nemažai seniau žmonių buvo. Gal link 40 sodybų. Daug išnyko. Išnykę daug namų, išmirusių žmonių yra. Vieni pardavę namus, bet yra naujai pasistatę. Jie atvažiuoja vasarą.
Šalia mūsų kaimynas pastatęs namą, o pirtį mes kartu su juo pasistatėm. Toks iš Vilniaus, neblogas žmogus. Bet irgi atvažiuoja vasarą. Jo žmona dantistė, jis irgi didelę pažintį turi. Labai bendraujame. Daug čia pas jį žymių žmonių atvažiuoja, svečių.
– O kiek žmonių kaime gyvena nuolat?
– Keturi. Du pijokai, baigę Pravieniškių licėjų. Ir yra dar vienas vyrukas, neblogas jis. Padeda, ką reikia. Aš vyriausia.
– O kiek jums metų?
– Moteris visada jauna. Jai yra arba 40, arba 80. Tai 40 man jau buvo, o 80 dar nėra.
– Gyventi čia neliūdna?
– Kad, žinok, man neliūdna. Aš nežinau, kaip nuobodžiauna tos moterys, kad neįdomu, kad nėr ką daryt? Kaip nėra ką daryt, jei aš turiu to darbo? Reikia numegzt, pint, pečių pasikurt, išsiskalbt.
– O vakarais televizorių pažiūrėt?
– Pažiūriu, jei kas įdomaus. Tik kad tos reklamos...
– Politika domitės?
– Aš tai jau neisiu į prezidentus, tai pažiūriu tik, kai jie ten barasi vieni su kitais. Dar ir prezidentų nuotraukų turiu. Nuo rinkimų liko.
Aš nežinau, kaip nuobodžiauna tos moterys, kad neįdomu, kad nėr ką daryt?
– Jūsų namuose daug darbų iš šiaudų.
– Pinu šiaudinius sodus, įvairių rūšių moku tuos sodus. Kaip šauna galvon, taip ir pridarau. Ir vestuvėms juos dovanoja, ir gimtadieniams.
Marcinkonyse būna Advento vakaronė, ten nuvežu. Ir paukščiukus nupinu, ir žvaigždes. Tinka puošti eglutę.
– Kiek užtrunka nupinti šiaudinį sodą?
– Užtrunka laiko, labai kruopštus darbas. Per porą savaičių, kasdien pinant, nežinau, ar įveiktum. Nes labai sunku, kol viskų išsimatuoji, kol sukarpai. Pini pini, ir jei tau trūko šiaudelis – darbas šuniui ant uodegos.
– Nenusibodo?
– Ne. Žinokit tas pynimas kaip narkotikas. Kai parvažiuoju iš dukters, namuose šalta būna, jei kokias tris paras nebūni namie. Pasikuri iš vakaro, ryte pasikeli, tai gerai, jei paimsi pagalį ir užsikursi pečių. O jei paimsi šiaudų, tai sėdėsi ir pinsi, kojas šiltai apsisukus.
Kol dar buvau sveikesnė, daugiau dirbau, mezgiau. Gal kokiais 2013 metais buvo insultas. Tai po jo man sunkiau.
Atsigavau, bet su galva nelabai gerai, pasilenkti negaliu. Spaudimas šokinėja.
– Dėl sveikatos, ar jums nebaisu gyventi vienai?
– Aš gi ne viena. Su sugyventiniu.
– Kalbat rimtai, ar išties nebaisu gyventi ištuštėjusiame kaime, kuriame beveik nėra žmonių? Gal kokį šautuvą turit?
– Šautuvo tai ne, bet yra tvirta lazda.
– O jei be juokų?
– Baisu. Kartą, kokį mėnesį ar daugiau, vis atvažiuodavo mašinėlė be šviesų. O dar prieš tai mus apvogė.
– Atleiskit už negražų klausimą, tačiau ką iš jūsų reikėjo vogti?
– Pijokai viskų vagia. Pavogė daug suvirinimo aparatų, kitų daiktų. Už 30 tūkstančių išnešė. Buvo čia daug sūnaus daiktų, daug turėjom.
– Policija nerado, kas?
– Ni ten ieškojo. Kažkokius popierius atradom išmestus miške, davėm policijai, bet, sako, užmušto nieko nėra. Po tos vagystės ir pradėjo mašinėlė be šviesų atvažinėt. Dar gal galvojo, gal kambary ką ras, gal įsibraut norėjo.
Išgirsti, kad ūžia mašina, ateini ir žiūri per langą. Atvažiuoja, sustoja prie tilto.
Po to įvykio sūnus prie namo įvedė šviesas, kur savaime užsidega. Vieną vakarą bligzt, ir užsidegė šviesa, o kažkas į duris beldžia. Sūnus buvo ką tik išvažiavęs, galvojau, kad ką pamiršo, tai grįžo. Greit išbėgau ant kiemo, uždegiau kambarin šviesas, nubėgau į garažus. Nieko nėra. Tik žiūriu, žiūriu, kad prie tilto žybtelėjo mašinėlė ir be šviesų nuvažiavo.
– O aplinkui yra kaimų, gal yra bendruomenių?
– Yra bendruomenė, bet tų žmonių nėra. Čia kai kaime šventino kryžių, tai susirinko, katrie iš kaimų išvažinėję į miestus.
Praeitais metais, kai kalėdojo kunigas, nė vieno žmogaus kaime nerado. Aš buvau Marcinkonyse, tai ir many nerado. Anais metais, per visus šventus, atvažiavo ant kapų kunigas, tai tik su numirėliais bendravo. Nėr žmonių.
– Aldona, jei nutartumėt parduot savo sodybą, esančią Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, taptumėt turtinga moterimi. Juk nekilnojamasis turtas čia paklausus.
– Gal ir turtinga, nes prie Ūlos labai paklausūs namai. Ūla gi šalia, šimtas metrų. Per langų išmetei meškerę ir gali meškeriot. Bet mes neparduosim.
– Esate laiminga?
– Norėčiau, kad būt daugiau sveikatos, kad galėčiau anūkus užauginti, tai būt gerai. Esu vargo daug mačius. Pati ir šienavau, ir malkom apsirūpinti pačiai tekdavo, ir gyvuliai.
– Kaip išmokot visko?
– O ko ne? Ir dalgį išsiplakdavau. Gyvenimas visko išmoko. Moteris turi viską mokėti.
Dar kai turėjau vištas, aš buvau turtingiausia kaime. Buvo ir gaidys. Toks smagus buvo, kaip užgieda. Man net šunų nereikėdavo. Kai svetimas žmogus eina, tai gaidys giedodavo.
Praėjusią vasarą ir vištas praradau. Išėjau grybaut, grįžtu, ogi žiūriu išpjautos visos vištos ir gaidys. Tik keturios vištos liko, ir tos apkandžiotos. Paskui kitų gaidelį Marcinkonyse nusipirkau. Išmokiau karatė aš jį. Kad kitus muštų.
– Pačiai nėra liūdna dėl to, kad nyksta kaimas ir mažėja žmonių?
– Gaila, žinoma. Nes buvo labai draugiškas kaimas, kai buvo senųjų gyventojų, dainos skambėjo, vieni pas kitus eidavo, vakarodavo. Buvo labai smagu. Dabar liūdnas kaimas, išnykęs.
Šiemet jau nebuvau grybaut, aš gi nenujosiu į mišką ant lazdos.
– O vasarą, kai čia atvažiuoja, plaukia poilsiautojai? Neerzina per didelis srautas?
– Daug plaukia, smagu būna. Ir apvirsta. Baidarė paskum baidarę. Aš sakau: kokie gražūs vyrai, kiba jūs iš toliau kur? Gaila, kad sena esu, jei jauna būtau, tai nereiktų ir prašyt, pati pasisiūlytau.
Man labai smagu, kad plaukia žmonės. Dažnai čia išsikrauna baidares. Šiemet vienu metu gal daugiau kaip šimtas žmonių buvo sustoję.
– Jums pačiai Dzūkija graži?
– Graži, aišku, kad graži. Man kad svetimi kraštai tai tas pats, kaip nesuprantamos svetimos eilės gražia kalba. Taip tie kraštai svetimi.
Niekur kitur nenorėčiau. Važiavom su dukra prieš visus šventus į Rumšiškes. Sakau, kad aš čia tai nenorėčiau gyventi. Laukai dideli, nei ten medžių, nei nieko.
Kai grįžinėjom, sakau, jau prasidėjo miškas, jau Varėna prasideda, jau visai kitas vaizdas. Nėr gražiau, kaip pas mum.
Šiaip nesu keliavusi. Buvau Palangoje, bet nepaciko. Buvo vėsi, drėgna diena. Važiavom su dukters šeima. Po jūrą pabraidžiojom, bikinius tik sušlapom. Ir nėra nei kur tų bikinių išsidžiovint. Negi atsisėsi smėlin? Tai daugiau ir nenorėjau važiuoti.
Geriau jau man aukštant eglynan netoli namų, kur Ūlos akis, nueiti. Ten aš pailsiu. Gamtoje pailsiu.
– O kaip reikalai su grybais?
– Šiemet jau nebuvau grybaut, aš gi nenujosiu į mišką ant lazdos. O ankstesniais metais tai kaip neisi grybaut? Dzūkai ima tik gerus grybus. Kam tie šlamštai? Tik baravykus, voveraites ir žaliuokes. Daugiau jokių grybų nenoriu. Kai prisirenka visokių grybų, tai ligoninėse visi atsiduria.
– Aldona, kalbantis su jumis sunku nesišypsoti. Jūs labai linksma.
– O ko aš verksiu? Man nuo to nebus geriau. Juokas juk žmogaus gyvenimo netrumpina.
