Žvilgsnis keistai nukreiptas ne į rankas, o kažkur į kambario vidurį. „Norite?“ – paklausia ir nė negrįžtelėjęs pastumia dubenį su pavytusiais obuoliais. Aleksandras neregys. Skursta vienas mažyčiame bendrabučio kambarėlyje. Supranti, kad šio vyro gyvenime daug juodos spalvos.
Aleksandras Kividas gimė Vilniuje, čia baigė vidurinę, technikumą, universitetą. Ir susidomėjo fotografija – iš pradžių mėgėjiškai, o vėliau tai tapo jo darbu. Jaunas fotografas portretistas buvo kviečiamas daryti ir gamyklų direktorių nuotraukų, skirtų garbės lentai, ir meninių portretų. Yra daręs fotografijų per visą sieną, kuriose ir 150 užfiksuotų žmonių tilpdavo.
Regėjimą prarado staiga ir negrįžtamai
Liga atėjo staiga – prieš 12 metų vieną rytą atsibudęs suprato nematąs. „Nuėjau pas gydytoją. Jis apžiūrėjo mane ir pasakė, kad liga nepagydoma, vyksta negrįžtamieji reiškiniai. Iš pradžių depresija, nenorėjau bendrauti, užsidariau, niekur nesikreipiau, neieškojau pagalbos“, – pasakoja Aleksandras.
Gyvenimo tamsoje pradžią vyras prisimena su siaubu – bendrabutyje patogumai bendri, bendrame koridoriuje, tad net iki tualeto nueiti buvo sudėtinga.
„Visur griuvinėdavau, kliuvinėdavau, kūnas nenorėjo taikytis prie pakitusio gyvenimo. Bet žmones gerai atpažindavau. Išgirdęs balsą, galvoje piešdavau portretus. Lyg per fotoaparato objektyvą žiūrėdavau į juos. Ir paprastai neapsirikdavau. Moterys stebėdavosi, kad net jų plaukų spalvą tiksliai atspėdavau, – prisimena Aleksandras. – Kad iki galo suvokčiau, kas man nutiko, kad priimčiau savo aklumo faktą, man prireikė kelerių metų.“
Praradęs regėjimą, Aleksandras palūžo, nulenkė galvą prieš taip susiklosčiusį likimą. Net pas gydytojus nustojo lankytis. Buvo gaila savęs, situacijos beviltiškumas viską nudažė vien juoda neregio spalva. Gyveno pusbadžiu, vienišas, tik retkarčiais aplankomas tokių draugelių, kuriems jis staiga parūpdavo tą dieną, kai gaudavo neįgalumo pensiją. Bendrabučio kompanija.
Gyvenimo tamsoje pradžią vyras prisimena su siaubu.
Su maltiečiais bendraujant atsirado noras gyventi
Visų apleistą neregį Aleksandrą pradėjo globoti maltiečiai. Savanoriai Deimantas ir Algimantas veža jam 2 kartus per savaitę karštą maistą, kurį aklas vyras visada valgo labai noriai. Juk tai vienintelis šiltas valgis – pats jis negamina ir nusipirkti negali. Ir lėšų trūksta, ir jėgų. Kol Aleksandras valgo, Deimantas prisėda pasikalbėti. Susidraugavo vyrai, bendrų temų ir reikalų atsirado. Deimantas pasiūlė Aleksandrui pasivaikščioti.
„Iš pradžių vesdavau po paranke, prilaikydavau, o dabar jau einu šalia ir sakau: turėklas, slenkstis, laiptai. Neturėjo jis įgūdžių eiti pasivaikščioti, net nenorėjo, reikėjo sugalvoti, kaip prisivilioti. Tada atsirado tikslas – einame į kavinę „Senatoriai“ kavos. Su saldainiu ar ledais – Aleksandras mėgsta saldumynus. Kai atšils, eisim į Vingio parką. Jau laukiam abu tų vyriškų pasivaikščiojimų. Ieškau kur pigiai gauti tamsintus akinius, nes senuosius kažkur pametė ar sulaužė“, – dalijasi Deimantas.
Jis ir drabužius Aleksandrui perka – abu eina rinktis į „Humaną“. Deimantas prisimena, kad pats pirmas pirkinys buvo batai. Aklas vyras turėjo tik senus guminius, o žiemą juk su tokiais nepavaikščiosi. Tada reikėjo kelnių, striukės, džemperio, o marškiniai būtinai turėjo būti su užsegamomis kišenėmis, nes juose visas Aleksandro gyvenimas: pinigai ir pasas. Juk nežinai, kada ir kaip tai gali dingti nerakinamame bendrabučio kambarėlyje...
Aklas vyras turėjo tik senus guminius, o žiemą juk su tokiais nepavaikščiosi.
Beje, pasu bei kitais dokumentais irgi rūpinosi Deimantas. Vyrai kartu važiavo jų tvarkytis – patinka Aleksandrui mašina važiuoti, pats kažkada vairavo automobilį, turėjo prie Vingio parko garažą ir mėgo vyriškai jame pasikrapštyti. Ir dabar bendrabučio kambarėlyje tebestovi įrankių dėžė. Retkarčiais mėgsta ją atsidaryti – pirštai prisimena kiekvieną įrankį.
Kartais pirma reikia duoti žuvį, tik paskui – meškerę
Kai būna vienas, Aleksandras nuolat klausosi radijo, seka įvykius Ukrainoje. Jis pats kažkada tarnavo sovietų armijoje ir išmano, kokia joje tvarka. „Tik paklausykite, kaip vadinasi – Rusijos gynybos ministerija, o ministras – gynybos ministras. Bet ką jie gina, jie puola. Pradeda karą, net kaip priklauso jo nepaskelbę, naktį, kai visi taikiai miega. Pasaulyje net karas turi taisykles, tik Rusijai jos negalioja“, – savo nuomonę dėsto Aleksandras.
Šis ramus, inteligentiškas vyras save apsitarnauti nori pats. Net patalynę bendroje prausykloje rankomis skalbia pats. Bet yra bėdų, su kuriomis aklas žmogus kovoti vienas negali. Tai bendrabutinio gyvenimo palydovai tarakonai. Maltietis Deimantas jų kolonijas aptiko, kai ieškojo už lovos užkritusio telefono. Statė tarakonų gaudykles, bet greitai išnaikinti visų nepavyksta. Sunku patikėti, kad XXI amžiuje neįgalus žmogus turi kentėti bjaurių vabzdžių draugiją ir įkandimus.
„Išvarysim mes tuos tarakonus, jau tvarkomės. Ieškau Aleksandrui naujos lovos ir patalynės. Atšilus orams sueisim maltiečiai, padėsim apsitvarkyti – reikia langus po žiemos nuvalyti, grindis iššveisti, nes ten, kur išlieta saldi kava, net padai limpa, pakeisim visai sukiužusius tarakonų pilnus baldus. Aleksandras jau ruošiasi tokiam „pasimatymui“ – pažįstamą kirpėją buvau atvedęs, pagražino jį“, – dalijasi planais Deimantas.
Pradėti kartais tenka nuo žuvies – pasotinti žmogų, padrąsinti. Ir duoti reikia be jokių ambicijų, be jokių konkrečių siekių.
Galite papriekaištauti – jei norime padėti neįgaliam žmogui, reikia jam duoti meškerę, ne žuvį, kad galėtų pats stotis ir atgautų pasitikėjimą savimi. Bet pradėti kartais tenka nuo žuvies – pasotinti žmogų, padrąsinti. Ir duoti reikia be jokių ambicijų, be jokių konkrečių siekių. Tiesiog parodyti, kad rūpi, yra reikalingas. Juk nėra niekieno žmonių.
Taigi 1,2 proc. GPM paramos skyrimas maltiečiams gali tapti jūsų būdu padėti Aleksandrui atgauti jėgas, įsigyti lovą ir visavertiškai maitintis.
Maltiečiai šiuo metu 42 Lietuvos miestuose globoja daugiau kaip 2800 senyvo amžiaus ligotų žmonių. Skirdami 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) maltiečiams, jūs prisidedate prie paramos jiems.
Daugiau informacijos rasite čia.
