– Kiek laiko jūs – kartu?
– Sigita: Neseniai sukako 62 metai, kai kartu gyvename. Ir dar su kuo – su tokiu choleriku! Reikia žinoti, koks jo temperamentas ir ugningas būdas, kad suprastum, ką tai reiškia. Vytautas Kubilius sakydavo: „Tave, Baltakiene, reiktų su visu kūnu imti į dangų.“ Nes iš trijų draugų (Justino Marcinkevičiaus ir Alfonso Maldonio) jis buvo pats neramiausias, linksmiausiai gyveno. Dabar draugai guli kapuose, o pažiūrėkit, kaip atrodo Baltakis! Atrodo jis taip gerai todėl, kad geria mano kraują.
– Gal tas gėrimas – į sveikatą? Nes ir jūs nuostabiai atrodote.
– Sigita: Nežinau, kodėl taip atrodau, man greitai bus 82-eji (mėgstu pridėti sau amžiaus), jam yra 85-eri. Nieko mes nedarome išvaizdai gerinti. Skiriamės tuo, kad jis, atsidaręs šaldytuvą, ima iš jo, ką nori. O aš, atsidariusi šaldytuvą, galvoju: „Ką čia suvalgius, kad nereikėtų išmesti?“ Mes – iš skirtingų šeimų. Aš Smetonos laikais gyvenau labai gerai, o su juo prasidėjo vargas. Kai tuokėmės, pinigų neturėjome net žiedams – juos skolinomės. O paskui atidavėme ir iki šiol gyvename be žiedų.
Mūsų stilius – vienam kitą po truputį traukti per dantį.
– Algimantas: Jos tėvas Adolfas Jazbutis – garsus tiltininkas. Jo visoms valdžioms reikėjo. Labai šaunus žmogus buvo, geresnio uošvio negalėjau norėti. Kai statė namą prie Kauno marių, iš mūsų paprašė kažkokios juokingos sumos ir padarė mansardą – joje daug metų vasaromis gyvenome. Sigita – žemaičio ir suvalkietės duktė, baisesnio junginio nesugalvosi! Užtat nelengvas buvo mano gyvenimas... Mūsų stilius – vienam kitą po truputį traukti per dantį.
– Sigita: Dabar tik baramės ir pykstamės. O kai buvome jaunesni, dūždavo ir indai. Jis per šitiek metų nėra nusipirkęs net batų raištelio. Galite įsivaizduoti? Aš turiu nueiti, apsižiūrėti, susitarti, kad grįšiu su vyru. Tada atsivedu jį. Kol man pardavėja ką nors paduoda, atsisuku, o Algio jau nebėra. Jis tokio būdo: daug šneka ir nieko nedaro.
– Algimantas: Kaip tai nedarau?! Savo srity darau!
– Iš tiesų, daug metų buvote žurnalo „Pergalė“ vyriausiasis redaktorius. Juk tai labai solidus postas?
– Algimantas: Kad ir koks jis būtų, visą laiką norėjau iš ten pabėgti. Idiotizmas trisdešimt metų vienoje vietoje dirbti, ir dabar esu redakcijos kolegijos narys. Amžinai buvau tarp kūjo ir priekalo. Kai paskelbiau, kad noriu trauktis, atskuto pas mane keli „nesusitepę sovietizmu“: „Neik, neik!“ Aš jiems buvau patogus. Sukanka koks nors Spalio revoliucijos penkiasdešimtmetis ir gauname direktyvą: turi būti atitinkamas eilėraštis. Niekas nenori jo rašyti – imi ir pats parašai. Man buvo per akis tos veiklos. Kai pirmą kartą pabėgau iš „Pergalės“, išleidau vieną geresnių savo knygų „Strazdiškio elegijos“. Paskui išaiškėjo, kad be darbo nėra pinigų, todėl grįžau...
O dabar apie pareigas. Kai išėjau antrą kartą ir buvo antros išleistuvės, aš visiškai negėriau, buvau blaivininkas. Sėdėjau ir žiūrėjau, kaip prasideda pataikavimas tam naujam, kuris bus po manęs. Tik Valdas Kukulas jam pasakė: „Pyk nepyk, bet tu niekada nebūsi toks geras redaktorius, kaip Baltakis. Tu nemyli žmonių.“ Subariau jį. Bet būna tokių momentų, kai pasijunti reikalingas... Žmonės gali tau atleisti, jei ką nors bloga padarei, nes atleisdami jie pakyla savo akyse. Bet jei tu kam nors esi rimtai, iš esmės padėjęs, dėkingumo nesulauksi. Kažkada jis tau neprašomas bučiavo minkštą vietą, o dabar su malonumu įspirtų į ją. Kai nebeturi pareigų, labai daug pamatai, atskiri, kurie tikri draugai, kurie – ne.
– O tie patys tikriausi draugai buvo Marcinkevičius ir Maldonis?
– Algimantas: Mes – kurso draugai. Visada sukomės tame pačiame voverės rate, kartu poilsiaudavome, netgi lošdavome kortomis. Aš daug ką dariau pirmas: pirmas vedžiau, pirmam gimė duktė. Apsigyvenome Žvėryne, Maloniojoje gatvėje, tame name prirodžiau kambarį ir Justinui. Kartą paprašėme jo, kad pažiūrėtų Eglutę. Grįžtame ir randame abu miegančius: apsiverkusį vaiką, o šalia – mano draugą. Vėliau irgi gyvenome kaimynystėje, abu persikėlėme į rašytnamį Antakalnio gatvėje.
O su Maldoniu buvo kitokia draugystė. Turėjome bendrą aistrą – meškeriojimą. Juokaudavome, kad žvejyboje nėra dviejų nemalonių dalykų: tarybų valdžios ir žmonų. Iš pradžių meškeriodavome vis kitur, kad pažintume Lietuvą, o paskui jau turėjome kelias vietas, į kurias traukdavome net žiemą. Kiek kartų esu įlūžęs! Nidoje darėme kvailystes, mašina varinėdavome per ledą: atidarome dureles, užpakalyje uždedame tokį plūdurą, kad jei automobilis nuskęstų, žinotume, kur.
– Sigita: Sūnus man pasakojo, jog tėvas ir per Kauno marių ledą važiuodavo, kad sutrumpintų kelią. Saulius buvo tėvo charakterio: rizikuodavo, į muštynes veldavosi.
– Algimantas: Aš lankiau bokso treniruotes, tik nesėkmingai. Turėjau 16 oficialių kovų, iš jų 11 pralaimėjau.
– Sigita, kada nors jautėtės ponia, garsaus rašytojo žmona?
– Sigita: Ne. Tokio komplekso neturėjau. Mes tada gyvenome siaurose kompanijose, svetimų vengdavome. Be to, tarybiniais laikais, jei vyras būdavo garsesnis, tai viskas būdavo atskirai nuo žmonos: ir poliklinikos skirtingos, ir kapinės. Kartą vyko kažkoks literatūros vakaras „Šešupėje“: Algis išėjo, o aš apsižiūrėjau, kad neturiu raktų. Nuėjome su Maldoniene prie tos kavinės – milicija neleidžia. Tada prašome, kad bent pakviestų Baltakį, – neklauso...
– Bet juk paskui laikai pasikeitė, o Baltakis, kaip buvo, taip ir liko ryški figūra.
– Algimantas: Mane į politiką, į Seimą viliojo eiti kelios partijos. Juokingiausia buvo, kai krikščionys demokratai gundė. Skambina Petkus: „Kviečiame, duodame sąraše gerą vietą.“ Sakau: „Viktorai, tai kad aš – laisvamanis.“ – „Nesvarbu, mes ieškome bendros kalbos su netikinčia Lietuva.“ Pasirodo, mane rekomendavo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas; buvome su juo draugai, ir mano sūnus restauravo Katedros Šv. Kazimiero koplyčią. Viliojo paskui ir kiti, neva apie mane, kaip apie poetą, labiau kalbės. Sako: „Žiūrėk, Avyžius, už tave aštuoneriais metais vyresnis, ėjo.“ – „Tai jis numirė. Be to, aš neturiu subinės, man sėdėti – pražūtis.“ Atsigyniau. Dėmesio aš nestokoju, negaliu sakyti, kad mane užmiršo. Anaiptol. Pinigų irgi užtenka, dainų tekstai uždirba.
– Jei eilėraščius matuotume paros laiku, kada daugiausia parašyta?
– Algimantas: Juokauju, kad eilėraščių atsiranda, kai pavyksta prisijungti prie Dievo kompiuterio. O šiaip esu ryto darbininkas. Klausyk: „Apyaušrio valandos“. „Dievas, / davęs dantis, / davė man / ir didesnių dovanų. / Dovanojo / apyaušrio valandas, / kai kiti dar miega, / o tu jau budi. / Apyaušrio valandos, / apmąstymų valandos, / neužrašytų eilėraščių valandos, / didžiausios palaimos / ir mirtino siaubo valandos. / Tikro buvimo valandos.“
Visi galvodavo, kaip čia yra: vakarais amžinai sėdžiu „Neringoje“, nuo vienuoliktos – darbe. Kada rašau? O aš atsikeliu penktą, nusiskutu barzdą ir kasdien sau turiu keturias valandas... Sigitai sutrukdė mokslus anksti atsiradę vaikai. Kai Eglę leidome į pirmą klasę, žmona ėjo į pirmą kursą. Ir tais metais ji turėjo atlikti praktiką „Audėjuje“ – kasdien nuo šešių ryto. Tekdavo eiti pro žydkapius, tai lydėdavau, bijodavau ją vieną, jauną, gražią, paleisti. Ir nuo to laiko pripratau anksti keltis.
– Jūsų meilės lyrika – irgi Dievo kompiuteris? Ar be jaunos, gražios žmonos joks kompiuteris nebūtų suveikęs?
Meilė nesibaigia vedybomis, yra dar ta brandi meilė, šeimyninė.
– Algimantas: Žinai, bjaurus dalykas – kai tokią žmoną turi, neįdomu svetimoteriauti: jeigu pabandai, tai įsitikini, kad kitos – daug blogesnės. Aš ją žiauriai mylėjau, žiauriai pavyduliaudavau. Taigi kvailas buvau. Turbūt niekas kitas neprirašė tiek eilėraščių apie meilę. Ir tos dvi knygos yra: „Mudviejų vakaras“ (1986 m.) ir „Pusryčiai dviese“ (2005 m.), jas skiria beveik dvidešimt metų. Meilė nesibaigia vedybomis, yra dar ta brandi meilė, šeimyninė.
– Jums galima pavydėti.
– Sigita: Nėra ko. Pas mus visko buvo, kaip ir kiekvienoje šeimoje. Netrūko streso. 45 metų patyriau pirmą infarktą. O ir kas galėjo pagalvoti, kad mūsų sūnus Saulius išeis pats? Linksmuolis, niekada nebūdavo susiraukęs. Mums buvo toks smūgis, kad, atrodė – niekada nebeatsigausime.
– Algimantas: Mėgstu skaityti senas knygas. Imu pirmą pasitaikiusią: Czeslawo Miloszo „Pavergtas protas“. 1995 m. leidimas, Saulius – dar gyvas. O Miloszas aprašo savo tolimo giminaičio Oskaro Milašiaus tokį biografijos faktą: 1900 m. sausio 1 dieną jis mėgino padaryti tai, ką lygiai po šimto metų padarė Saulius. Amžiaus pabaigos sindromas, veikiantis jautresnes asmenybes. Daug Sauliaus draugų nusižudė ar be laiko mirė. Rimas Burokas, Vaidotas Daunys; tik šis buvo intelektualas, o Saulius – hipis. Visur buvo įsipainiojęs, nevirškino tarybinės santvarkos. Ir Sausio 13-ąją buvo prie televizijos bokšto. Skambina ryte marti: „Ar pas jus Sauliaus nėra?“ Aš ėmiau panikuoti, o Sigita, žemaitė, tokiu ramiu balsu sako: „Jei kitų vaikai žūva, kodėl mūsų negali?“ Bet jis dar dešimt metų gyveno, dukros sulaukė... Mūsų – dvi šakos. Sauliaus Lietuvoje liko tik kapas. Jo vyresnioji dukra gyvena Berlyne, augina mūsų proanūkį, vokietuką Joną. Jaunesnioji ir marti Rūta – Londone. O Eglės visa šeima – čia. Labiausiai didžiuojamės jos dukra Ieva, tai lyg ir mūsų gyvenimo įprasminimas. Kai Eglei gimė dvynukai, jie visi glaudėsi dviejų kambarių butelyje. Tai paėmėme Ievą į savo penkis kambarius, gyveno su mumis kaip duktė. Dabar ji turi tris vaikelius, baigia studijas...
Aš sekmadieniais mėgstu lošti loteriją, visada perku devynis bilietus – tiek, kiek turiu anūkų ir proanūkių, ir kiekvienam užrašau. Esu laimėjęs automobilį, daug kitų gerų daiktų. Pernai buvo anūko vestuvės. Mes jam paruošėme tokią menką dovaną, ir staiga jo bilietas laimėjo 10 tūkstančių! Tai pusę atidavėme.
– Kada nors gyvenote taip, kad viskas buvo gerai?
Dabar nematoma jokia sovietmečio raida, nors ir anuomet buvo įvairių, net labai įdomių, periodų...
– Algimantas: Mano zenitas buvo 1965 metai: jau dirbau vyriausiuoju redaktoriumi, išleidau knygą „Požeminės upės“, ji buvo apdovanota. 1966 m. tapau „Poezijos pavasario“ laureatu. Ir dar penkiolika metų buvo labai geri. Nes geri laikai būna nepriklausomai nuo santvarkų: tada, kai tau sekasi dirbti... Prieš porą metų mane pakvietė į juristų stovyklą prie Molėtų, skaičiau ten eiles apie Stalino laikų represijas. Paskui toks jaunas prokuroriukas prieina: „Jūs blefuojate, jūs tuos eilėraščius parašėte dabar.“ Sakau: „Aš ne tik tada parašiau, aš už tą knygą 1965 m. Respublikinę premiją gavau, ir dar išėjo antra laida.“ Netiki. Dabar nematoma jokia sovietmečio raida, nors ir anuomet buvo įvairių, net labai įdomių, periodų...
– Be to, ta valdžia neskriaudė rašytojų. Visada gyvenote ir ilsėjotės labai gražiose vietose...
– Algimantas: Kai rašytojai ruošėsi statyti poilsio namus, buvo trys galimybės: Eduardas Mieželaitis norėjo Palangos, Justinas – Druskininkų, o aš – Nidos. Tai prieš valdybos posėdį kiek paagitavau kolegas, ir pora balsų laimėjo Nida. Buvau ją įsimylėjęs be galo. Atvažiuodavome atidaryti ir uždaryti kiekvieno sezono. Ir per vieną uždarymą Viktoras Miliūnas pakvietė: „Einam vidurnaktį ant Parnidžio kopos, pažiūrėsi, kaip išskrenda paukščiai.“ Buvo mėnesiena, nuostabi naktis, ir, Jėzau, kaip tie paukščiai skrido! Vienas šviesiausių mano atsiminimų... O savo butus skaičiuoju taip. Maloniojoje gatvėje buvo mūsų „pavasaris“. Paskui pastatė pirmą rašytnamį Antakalnio g. 8 – ten buvo „vasara“. Antrajame rašytojų name, Mildos gatvėje, – „ruduo“. O čia, L. Sapiegos gatvėje, – „žiema“.
– Sigita: Kiekviename iš tų butų Algimantas sakė: „Mane iš čia tik kojomis į priekį išneš.“ Mildos gatvėje turėjome per 100 kvadratų, vaškuotą parketą: pinigų nėra, o viską tvarkyti – man. Ilgai teko jį įkalbinėti, kad keistume, ir sutiko tik su sąlyga, kad kitas butas bus kur nors greta.
– Matėte ir šilto, ir šalto. Kokie prisiminimai – geriausi?
– Sigita: Dabar, kai senstam, vis prisimenu vaikystę – kaip buvo gerai. Buvau tokia kilminga panelė. Trejų metų tapau Mis Palanga, dar Kipro Petrausko žmona buvo komisijoje.
– Algimantas: Dažniau ne vaikystę, o blogus dalykus iš mūsų gyvenimo tu prisimeni.
– Sigita: Tavo nuotykių tai tikrai nepamirštu ir ką man bloga padarei. Bet galiu papasakoti ir gera. Kad negertų, kartais Algį lydėdavau ar paimdavau su savimi. Sykį man reikėjo į kosmetikos kabinetą. Palikau jį ant suoliuko prie „Kronikos“ kino teatro. Perbėgu gatvę, pamatau, kad kabinetas uždarytas, ir grįžtu. O jo jau nėra. Galvoju: viskas, paspruko gerti. Grįžtu namo be nuotaikos, atsigulu, užmiegu. Pabudus pasidaro neramu: kur tas mano vyras? Važiuoju ieškoti. Išlipu prie „Kronikos“, o jis tvarkingai sėdi ant suoliuko, laukia manęs. Sakau: „Kur, po velnių, tu buvai?“ – „Pirkau cigarečių.“
– Algimantas: Paskui taip atsitiko, kad aštuoniolika metų buvau visiškas blaivininkas, turėjau mesti rūkyti. Man įtarė gerklės vėžį. Ką tik buvome palaidoję Stasį Krasauską, tokį jauną, tvirtą vyrą, mirusį nuo gerklės vėžio. Prisipažinsiu, ne juokais išsigandau. Net į Nidą nuvažiavau atsisveikinti su jūra. O prieš septynerius metus, kai jau gydžiausi tikrą vėžį, turėjau 37 švitinimus, visai nepanikavau, dienoraščių knygą „Gimiau pačiu laiku“ parengiau per tą laiką. Man nepatinka, kai iš ligų daro sensacijas. Liga – mano reikalas. Jaunieji mėgsta flirtuoti su mirtimi. Aš ją vertinu pagarbiai. Į pragarmę geriau nežiūrėti, gali apsisukti galva.
