– Iškart po filmo sakėte, kad susitapatinote su filmo herojėmis. Kuri iš jų pasirodė artimiausia? Kuri labiausiai priminė pačios istoriją?
– Susitapatinau ne su konkrečia filmo heroje, panašios buvo situacijos, su kuriomis jos susidūrė. Viena svetimose spintelėse drebėdama ieškojo alkoholio, kita jį slėpė darbo stalčiuje, trečia girta padarė avariją. Ir visos neigė, kad turi problemų. Daug panašumų atradau...
Artimiausia gal pasirodė jauniausioji herojė – perspektyvi, ambicinga mergina. Aš irgi pradėjau anksti ir labai greitai prasigėriau, tapau priklausoma nuo alkoholio ir vaistų. Yra buvę ir taip, kaip mačiau filme, – gydytoja drybso ant grindų ir maldauja butelio. Žinau, ką tai reiškia: niekas neberūpi, tik gauti išgerti.
– Dvi filmo istorijos baigiasi blogai, tik viena – gerai. Kaip manote, kodėl toms moterims nebuvo suteiktas šansas?
– Sako, kad tokia yra statistika, tokia realybė. Iš tiesų nežinome, kaip kam baigiasi, nes filmo pabaigoje viena herojė pradeda sveikti, kitos – ne. Bet gal po metų ar kitų situacija pasikeistų. Sveikimas yra procesas, atkryčių pasitaiko dažnai.
Yra buvę ir taip, kaip mačiau filme, – gydytoja drybso ant grindų ir maldauja butelio.
Esu įsitikinusi, kad nuo priklausomybės nepasveikstama – galima tik blaiviai gyventi kiekvieną dieną vis iš naujo. Priklausomybė todėl ir atrodo siaubinga liga, kad nepaiso jokių šansų, kurie mums duodami, dažnai nepaiso netgi neigiamų pasekmių. Visi aplinkui mato, kad esu alkoholikė, net ir pati viską jau seniai matau, bet keisti savo gyvenimo dar nenoriu...
– Kiek šansų keisti savo gyvenimą turėjote jūs?
– Neskaičiavau, bet turbūt labai daug. Aš staigiai prasigėriau, eksternu, nesulaukusi trisdešimties. Avarijų pridariau, psichiatrinėse ligoninėse gulėjau, vartojau alkoholį ir vaistus didelėmis dozėmis, bandžiau žudytis. Tačiau mane kažkas tarsi saugojo nuo didelių nelaimių. Vadinu tai aukštesniąja jėga.
O dar mane labai saugojo tėtis, jis irgi mano aukštesnioji jėga. Atėjo diena, kai tiesiog nebegalėjau daugiau taip gyventi. Išvažiavau į reabilitaciją. Tai buvo dar vienas, gal koks 100-asis, šansas. Tuokart suveikė.
Aš staigiai prasigėriau, nesulaukusi trisdešimties. Avarijų pridariau, psichiatrinėse ligoninėse gulėjau.
– Į lietuvių kalbą filmo pavadinimas išverstas labai tiksliai – „Iki dugno“. Koks buvo jūsiškis, nuo kurio atsispyrėte?
– Nėra to dugno. Ten ⎯ bedugnė! Išgeri butelį iki dugno, ir viskas, tuščias. Reikia dar.
O dėl gyvenimo dugno... Anksčiau galvojau, kad kiekvienas turi pasiekti savąjį, nuo kurio galėtų atsispirti ir pašokti į viršų. Bet kuo ilgiau žiūriu į geriančius ir negeriančius alkoholikus, kuo daugiau klausausi įvairių istorijų, tuo labiau įsitikinu, kad dugno nėra. Vienam motyvacijos gydytis gali suteikti pragertos Velykos, bet kito nemotyvuoja ir atimti vaikai, konfiskuotas turtas ar lūžęs stuburas.
Mano finišo tiesioji buvo noras žudytis, visiška vidinė klaikuma. Nebegalėjau nei normaliai kvėpuoti, nei paeiti. Paprašiau, kad išvežtų į reabilitaciją, maniau, ten sėdėsiu ant suoliuko, rūkysiu, kol galėsiu, ir pamažu mirsiu.
Aukštesnioji jėga, likimas, Dievas, vadinkite, kaip norite, kažkas turi įkvėpti noro keistis. Sveiku protu negaliu paaiškinti, iš kur ir kodėl jis mano gyvenime atsirado būtent tuo metu. Todėl ir sakau, kad tai ⎯ jėga, stipresnė už mano priklausomybę.
Labiausiai man padeda bendravimas su negeriančiu alkoholiku ir kasdienis priminimas sau, kad vis dar esu alkoholikė ir šiandien aš negersiu.
Atėjo laikas kreiptis pagalbos. Bet vienas nieko nepadarysi, reikia, kad veiktų sistema – Minesotos programos, reabilitacijos, savigalbos grupės, psichoterapijos. Ir visa tai mes turim! Turim puikią sistemą! Yra ir valstybinių, ir privačių, ir mokamų, ir nemokamų paslaugų. Yra įvairių ES programų. Informacijos apie priklausomybes internete šiandien yra daugiau, negu kada nors galėjome įsivaizduoti. Taip pat yra žmonių, kurių pagalbos ir palaikymo galime prašyti: artimieji, draugai, šeimos gydytojai, kaimynai, kolegos. Viskas prieinama – tu tik eik.
Tai kodėl tiek žmonių geria? Nes liga tokia. Neigimo liga. Čia neveikia jokie „prašau, prašau, eik gydytis“. Tačiau kai pats pajunti norą daugiau negerti, padėti galėtų bet kas. Kitas klausimas, ar tikrai reikia pulti alkoholiką vežioti po įvairias pagalbos institucijas. Juk jei tikrai norės, pats ras būdų nueiti.
– Ar istorijos filme pasirodė tikros? Na, mes juk įpratę, kad prabangą mėgstančios protingos moterys negeria.
– Geria! Ir dar kaip! Arba ką nors kita vartoja, dažnai visokius raminamuosius ir migdomuosius vaistus. Priklausomybė nesirenka, cheminės medžiagos ir potraukis keisti savo būsenas neprašo aukštojo mokslo diplomo. Tai mūsų stereotipai klaidina ir neleidžia pamatyti, kad šalia esanti, kad ir labai talentinga ar stipri moteris, jau seniai įklimpo į degtinę, vaistus ir melą.
Mes įpratę mąstyti šablonais: jei papurtusiu veidu į kelnes prisišlapinusi moteris šūkauja prie konteinerio – tai ji alkoholikė, o jei verslininkė ar TV laidų vedėja trečią dieną nekelia ragelio, nes guli namie susivėlusi ir girta nuo brangaus brendžio, čia kaltas stresas darbe.
Paskutiniais gėrimo metais vartodavau labai daug raminamųjų. Kai pradėjau blaiviai gyventi, pasakojau, kad išgerdavau ir po 30 tablečių per parą. Kai kurie stebėdavosi: „Nesąmonė! Neįmanoma. Bet gi čia ⎯ vaistai.“ O aš jais svaiginausi. Ir buteliukais gerdavau valerijono lašus. Ne šiukšlyne, o namie, ant sofos. Stereotipai tikrai gali būti rimta kliūtis suprasti geriantį žmogų.
Istorijos filme pasirodė labai tikros. Net pamaniau: iš kur režisierė taip daug žino apie šią ligą? Po filmo iš jos pačios išgirdau, kad scenarijų rašė kartu su psichologe, kuri dirba su priklausomais žmonėmis. Viskas tapo aišku.
Buteliukais gerdavau valerijono lašus. Ne šiukšlyne, o namie, ant sofos.
– Kas padėjo jums pakilti?
– Visiškai negeriu jau penkerius metus. Pasikartosiu, bet man tikrai padėjo aukštesnioji jėga, turbūt Dievas, reabilitacijos centras ir mano tėtis. Ir dar daug tarpinių grandžių: anoniminių alkoholikų grupė, 12-os žingsnių programa, kiti negeriantys alkoholikai, psichoterapija, kasdienė disciplina, darbas, pomėgiai ir begalinis noras nebemeluoti nei sau, nei kitiems.
Remiuosi į 12-os žingsnių programą. Ją taiko ir anoniminiai alkoholikai, ir anoniminiai narkomanai, taip pat anoniminiai tabletininkai, anoniminiai lošėjai, daugelis reabilitacijų ir kitų bendruomenių bei terapinių grupių.
Buvo laikas, kai bandžiau tiesiog šiaip negerti, bandžiau gerti kas antrą dieną, bandžiau koduotis, ėjau pas kunigus ir gydytojus, bandžiau gydytis vaistais, bėgau iš Lietuvos – niekas neveikė. O anoniminių alkoholikų programa ir psichoterapija veikia.
Labiausiai man padeda bendravimas su negeriančiu alkoholiku ir kasdienis priminimas sau, kad vis dar esu alkoholikė ir šiandien aš negersiu.
Filmo „Iki dugno“ anonsą žiūrėkite ČIA.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
