26-erių Paulius gimė Telšiuose, o baigęs mokyklą studijavo Kaune. Dar prieš studijas jis svajojo įgyti išsilavinimą bei dirbti pagal specialybę, bet gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų jis atsidūrė Norvegijoje, statybų aikštelėje. Būtent ten jam ir kilo mintis pakeisti savo pasaulį ir mesti gerti.
– Kokį vaidmenį alkoholis, rūkalai atliko jūsų gyvenime iki apsisprendimo mesti? Ar matėte, kad tai problema, o gal daugiau bloga fizinė, emocinė savijauta?
– Alkoholį pradėjau vartoti turbūt būdamas 16 metų. Nes tai buvo kieta. Buvo kieta sakyti bendraklasiams, kad savaitgalį aš buvau girtas. O jeigu dar pasakydavai, kad gėrei su vyresniais mokyklos mokiniais, tai iš viso būdavai „naglas“, visi pavydėdavo, jei pamatydavo, kad su manimi sveikinasi mokyklos „didžiokai“. Tuo metu alaus labai nemėgau, todėl gerdavome sidrą.
Būdavo turbūt geriausi vakarai, su garsia muzika, degtine, cigaretėmis ir merginomis.
Telšiuose nusipirkti alkoholio nepilnamečiui nebuvo sunku. Žinodavom bent 2–3 parduotuves, kur parduoda, o jeigu netyčia dirbdavo „blogoji“ pardavėja, tai greitai rasdavom vyresnį žmogų, kuris nupirkdavo mums alkoholio. Tuo pačiu metu atsirado ir pirmosios cigaretės.
Nuo 18 metų „rimtesni“ išgėrinėjimai. Jeigu ne kiekvieną, tai tikrai kas antrą savaitgalį. Nereikėdavo net išsigalvoti jokių švenčių, nes penktadienis – tai šventė.
Turėjau draugę, kurios mama kartais dirbdavo naktinėje pamainoje. Mes sekdavome jos grafiką kelias savaites į priekį ir laukdavome, kada ji dirbs penktadienio naktį. Vau. Būdavo turbūt geriausi vakarai, su garsia muzika, degtine, cigaretėmis ir merginomis.
Tada problemos alkoholyje visiškai nemačiau, nes aš jį mylėjau, man patiko būti apsvaigusiam. Ir niekaip nesuprasdavau, kodėl ant manęs pyksta tėvai, jog aš grįžtu išgėręs. Mintyse galvodavau: „Ką aš blogo padariau? Juk aš grįžau namo sveikas ir gyvas, ko jūs dar norite iš manęs?“
Tada sekdavo kelių valandų moralai, kurie privesdavo iki to jausmo, kai jau pradeda skaudėti gomurį iš susijaudinimo.
Bet vis tiek mintyse svajodavau, kad kuo greičiau pasibaigtų šis pokalbis, ir žinodavau, kad kitą savaitgalį aš vėl gersiu. Tada man galėjo aiškinti nors ir Lietuvos prezidentas, aš vis tiek būčiau daręs taip, kaip aš noriu daryti. Aš klausiau tik savęs ir savo draugų, mes galvojome ta pačia kryptimi.
Tada man galėjo aiškinti nors ir Lietuvos prezidentas, aš vis tiek būčiau daręs taip, kaip aš noriu daryti.
Studentaujant alkoholio nebuvo pernelyg daug. O gal tiesiog tai atrodė jau visiškai normalu. Bent jau netrukdė mokslams.
Tačiau visgi... Paskutiniais studijų metais dėl alkoholio sugebėjau atsidurti ir policijoje, ir teismo salėje, ir ant operacinio stalo.
Po visko išvykau dirbti į Norvegiją. Alkoholis. Dauguma emigrantų net nežino kitokio laiko praleidimo būdo. Aš iš paskos. Tiesa, man kažkokiu išsigelbėjimu tapo tai, kad man labai patinka gamta. Tad jeigu penktadienį balius, o šeštadienį ryte bendradarbiai vėl geria, tai aš sėdu ant dviračio ir lekiu į kalnus. Ir taip dvejus metus.
Aišku, būdavo trumpų „smegenų prašviesėjimų“, kai užsiimdavau sportu ir nevartodavau alkoholio 1–2 mėnesius. Bet viskas baigdavosi išgertuvėmis.
– Kas paskatino mesti ir tam įkvėpė?
– Vieną vakarą gulėdamas lovoje, nusprendžiau, kad man nebeįdomūs tie Norvegijos kalnai, ir noriu keliauti kažkur toliau. Iškeliavau atostogauti į Izraelį. Vienas. Tada turbūt patyriau vienas įdomiausių savo dienų gyvenime. Ir viskas baigėsi tuo, kad viename Izraelio sostinės naktiniame klube tiesiog vėl prisigėriau. Kitos trys atostogų dienos buvo visiškai neįdomios, nes jas praleidau viešbutyje. Graužiau save dėl sugadintų likusių dienų.
Po keturių mėnesių dar viena kelionė. Į Šiaurės Ameriką. Ten buvome dvi savaites, per kurias turėjome tris vakarėlius. Tai buvo trys pačios prasčiausios atostogų dienos. Po atostogų aš PAGALIAU supratau, kad kažkas vyksta ne taip.
Kaip tik tuo metu pradėjau klausytis audioknygos „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“. Ši knyga, manau, prisidėjo prie to, kad vėliau nusprendžiau atsisakyti alkoholio.
Paskutiniais studijavimo metais dėl alkoholio sugebėjau atsidurti ir policijoje, ir teismo salėje, ir ant operacinio stalo.
Ir tiesiog atsibudęs vieną rytą aš sau pasakiau: VISKAS. Nebenoriu vartoti alkoholio. Noriu visada būti blaivus. Apie tai aš galvojau jau truputį anksčiau, bet bijojau pats sau pasakyti tai garsiai, kad atsisakau alkoholio. Truputį pats dvejojau savo jėgomis. Bijojau išgirsti draugų reakciją, nes juk aš nepraleidžiu nei vieno vakarėlio, kaipgi vakarėlis be manęs (šypsosi)? Kaip tik artėjo Naujieji metai, nežinojau kaip reikės atsilaikyti.
– Kokios buvo pirmosios dienos ir mintys, kai atsisakėte svaigalų?
– Atsisakius alkoholio, aš skaičiavau ne tik dienas, bet ir valandas, kiek laiko jau nevartoju. Parsisiunčiau programėlę, kuri skaičiuoja, kiek jau laiko nevartoju alkoholio. Tai suteikė papildomo azarto, jaučiausi kaip žaidime eidamas per lygius.
Praėjus kelioms savaitėms ir praūžus keliems vakarėliams namuose, kuriuose aš sėdėjau su nealkoholiniu alumi, supratau, kad gyvenimas be alkoholio nė velnio nėra sunkus. Aš net pradėjau jausti malonumą, atsisakydamas išgerti. Atsisakyti nėra sunku. Po išgertuvių, man draugai sakydavo: „Kaip aš tau pavydžiu, kad tu vakar negėrei.“ Šiandien esu peržengęs 100 dienų, kai nevartoju alkoholio.
– Kaip reagavo jus supanti aplinka? Palaikė, o gal kaip tik traukė per dantį?
– Visame šitame reikale aš labiausiai ir bijojau aplinkos. Bijojau didelio spaudimo iš kitų. Bet, kad ir kaip būtų keista, aplinka sureagavo visiškai teigiamai, išskyrus pavienius pasisakymus.
Artėjo Kalėdos, Naujieji metai, aš žinojau, kad jau beveik dešimt metų nebuvo švenčių be alkoholio. O kaip bus dabar ? O buvo taip, kad niekas net nesiūlė man išgerti, dėl ko likau labai nustebęs. Draugai priėmė mano tokį apsisprendimą.
– Kaip per 100 blaivių dienų pasikeitė gyvenimas?
– Tapau daug drąsesnis, nebejaučiu baimės kalbėti su svetimais žmonėmis. Anksčiau reikėdavo būtinai išgerti, kad galėčiau su kuo nors susipažinti. Atsirado labai daug laisvo laiko savaitgaliais, kuriuos išnaudoju aktyviai. Pirmadienio rytai tapo nebe tokie baisūs, kaip seniau. Nebejaučiu jokio diskomforto atsikelti anksti ryte.
Atsisakęs alkoholio, aš pagaliau išdrįsau mesti nemėgstamą darbą Norvegijoje. Supratau, kad gyvenimo tikslas ne pinigai, o kaip tą gyvenimą aš nugyvensiu. Už mėnesio grįžtu į Lietuvą įgyvendinti savo svajonių. Viena iš jų – fotografuoti. Mokysiuosi šito amato. Iš statybų aikštelės – į fotostudiją (šypsosi). Kas būtų pagalvojęs!..
Tapau daug drąsesnis, nebejaučiu baimės kalbėti su svetimais žmonėmis. Anksčiau reikėdavo būtinai išgerti, kad galėčiau su kuo nors susipažinti.
– Ką galite pasakyti kitiems apie savo patirtį? Daugelį erzina pamokymai, tad ar jūs einate pamokymu keliu, ar paliekate tai apsispręsti kiekvienam sau?
– Jeigu bent kartą esate pagalvoję, kad reikėtų atsisakyti alkoholio, tai būtent taip ir padarykite. Negalvokite, kad prarasite savo draugus vien dėl to, kad nevartojate. Jeigu draugai tikri, tai jie priims jūsų apsisprendimą, o jei ne, tai jie jums nereikalingi. Kai kam gali atrodyti, kad atsisakyti alkoholio yra labai sunku, o kam nors – vieni niekai. Bet galiu pasakyti tik tiek, kad patirtis neįkainojama.
Mokyti tikrai nesiruošiu, nes šitą sprendimą turi padaryti pats. Jeigu tu pats nenorėsi keistis, tai niekas tavęs neprivers to daryti. O jeigu suprasi, kad nori keistis, tada nereikės kitų žmonių raginimo kažką keisti, viskas įvyks savaime.
– Minėjote, kad pradėjote keliauti. Kur nuves kita kelionė?
- Balandį keliauju į Artimuosius Rytus, Jordaniją. Vėl vienas (šypsosi). Pasirinkau būtent šią šalį, nes Jordanija yra labai išskirtinė savo gamta. Būtent Jordanijos dykumose buvo nufilmuotas filmas „The Martian“ (liet. Marsietis), kuris mane labai įkvėpė. Noriu praleisti keletą naktų palapinėje būtent toje dykumoje bei nufilmuoti kelionės dienoraštį, kurį bus galima pamatyti mano Youtube kanale.
Atsisakėte alkoholio, metėte rūkyti, įveikėte priklausomybę lošti ar vartoti narkotikus? Galbūt jūsų gyvenimo istorija verta būti aprašyta? Pasidalinkite savo mintimis, patirtimi su 15min GYVENIMAS skaitytojais. Jūsų laiškų laukiame gyvenimas@15min.lt.
