„Kai laidojom senelį, susimąsčiau, kad senelis čia visai ne toks, kaip gyvenime.. Tie lakiniai batai ir kostiumas jam taip tolima, kaip kaimo vieškeliui – centrinė didmiesčio gatvė.
Tuomet bakstelėjau sesei į šoną ir tyliai pašnibždėjau – kai numirsiu, prašau, apsaugok mane nuo šitos dramos. Pasidžiauk už mano gyvenimą ir pasirūpink, kad ir kiti pasidžiaugtų. Surink visus į vieną vietą – gal kokią mano mylimiausią? Pavaišink taure prisirpusio raudono vyno ir te niekas neliūdi! Dalinkis nuotraukomis ir mano mylimiausia muzika. Dar pabūkim visi kartu prieš pakylant, pasidžiaukim, kad buvau, o ne verkim, kad išėjau.
Žinai, geriausia išvis neguldyk į tą karstą ir man tikrai nereikia šitų graudulingų raudų. Suvyniok geriau į baltą drobulę, paversk pelenais, o su pelenais pasodink medį! Įsivaizduoji, kaip man bus gera šakomis glostyti dangų, šildytis saulėje, mesti ir vėl auginti lapus?
Ir visi te nešiojasi kišenėj mano gyvos, o ne mirusios paveikslą. Ir iš viso, kam tie drabužiai, kurie pagaminti išmesti? Kiek karstų kasdien sukišame į jau ir taip perkrautą mūsų žemelę?
Žodžiu, sese, palaidok oriai ir poetiškai ir su kuo mažiau tuščio triukšmo, gerai?“ – taip V.Ribinskaitė pristato savo savo projektą – šiek tiek kitokias, nei mes įpratę, laidojimo paslaugas, kitaip tariant, tradicinių laidotuvių alternatyvą.
Pasak 15min GYVENIMO pašnekovės, įmonę „Baltą drobulę“ jos su sese įkūrė norėdamos atnešti daugiau šviesos į inertišką netekties liūdesį, padėti pamatyti situaciją kiek šviesesniu kampu – per džiaugsmą, kad įvyko, o ne tik liūdesį ir graužatį, kad baigėsi.
Vaida tikina, kad neplanavo kurti verslo ir jos pagrindinis tikslas nėra iš šio projekto uždirbti daugiau pinigų. Tiesiog taip nutiko, kad gimė idėja ir atsirado laiko jai įgyvendinti.
Esu įsitikinusi, kad gyvybė yra kur kas daugiau nei mūsų kūnas, tik mes esame jį labai sureikšminę ir tik jame gyvename.
„Apie mirtį mes kalbame nedaug ir galvojame nedaug. Tačiau man visada buvo svarbu apmąstyti, kas yra gyvenimas mirties akivaizdoje ir kas yra mirtis šalia gyvenimo“, – svarsto jauna moteris.
– Kaip jūs pati vertinate ir suvokiate mirtį ir kur išlydite savo artimuosius?
– Gal nuskambės šiek tiek ezoteriškai, nors man atrodo, kad jokios ezoterikos čia nėra: esu įsitikinusi, kad gyvybė yra kur kas daugiau nei mūsų kūnas, tik mes esame jį labai sureikšminę ir tik jame gyvename. Todėl mums atrodo, kad po mirties iš žmogaus nieko nelieka.
Aš manau, kad į mirtį reikia žiūrėti be baimės. Kai mes pripažįstame, kad mirtis yra, tuomet suvokiame, kad turime X trukmės laikotarpį, per kurį, būdami šioje aplinkoje ir turėdami šį sąmoningumą, turime kažką nuveikti. Taigi atsiranda kitoks požiūris į savo laiką, į savo misiją gyvenime, gyvenimas įgauna kitokią kokybę. Mes suvokiame, kad jis nėra amžinas, tačiau tai nereiškia, kad mes pradedame gyventi su baime, atvirkščiai, kiekviena akimirka atrodo kaip stebuklinga, nes ji bet kada gali baigtis.
Dažnai gyvenime mes prarandame gebėjimą džiaugtis – mums atrodo normalu, kad ryte pateka saulė, nulyja lietus, danguje pasirodo vaivorykštė, kad atėjo pavasaris... Paskendę savo psichologinėse dramose ir kasdienybėje, mes nebepastebime gyvenimo stebuklo. Tačiau kai pradedi į gyvenimą žiūrėti egzistenciškai, tuomet viskas atrodo kur kas paprasčiau ir visas problemas spręsti tampa lengviau.
Kartą manęs klausė, kaip aš įsivaizduoju savo pačios laidotuves. Iš tiesų laidoju save kiekvieną dieną, nes kiekvieną nuostabią dieną artėju prie savo išėjimo, o gyvenimas mirties akivaizdoje įgauna ryškesnių spalvų.
– Lietuvoje labai gilus tradicinių laidotuvių ir kapinių kultas. Kaip jį vertinate?
– Kas yra tradicija? Tai tam tikras įprotis, kuris kinta ateinant naujoms kartoms, keičiantis gyvenimui ir pasaulio suvokimui. Asmeniškai aš mėgstu visas tradicijas pakvestionuoti – kodėl yra vienaip ar kitaip? Ir kartais nerandu atsakymo, kodėl taip yra ir ką tai duoda.
Vis dėlto, jeigu yra tradicija, ji žmonėms svarbi. Aš suprantu, kad žmonėms reikia vietos, kur būtų palaidotas jų artimas žmogus, kur jie galėtų ateiti ir pabūti su juo. Ir paprastai ta vieta asocijuojasi su kapinėmis. O galbūt tai gali būti ir kita vieta – tėviškė, laukas, miškas?
Aišku, tam tikros taisyklės turi būti, taip pat ir laidojimo, kitaip kils anarchija. Tačiau yra žmonių, kurie nori savo artimuosius laidoti kitaip, ir jų daugėja. Todėl, manau, ilgainiui pasikeis ir pačios taisyklės.
Kalbant apie dabartines laidojimo tradicijas, įdomu tai, kad istorinės krikščionybės laikotarpis, kuris jas suformavo, yra labai trumpas, palyginti su dešimtimis tūkstančių metų pagonybės. Juk iš esmės mes giliai savo šaknyse esame pagonys, labai artimi gamtai, todėl ir mano siūloma laidojimo idėja yra sugrįžimas prie savo šaknų.
Niekam nenoriu primesti savo vizijos, todėl nesakau, kad turime iš esmės keisti laidojimo tradicijas. Kalbu apie tai, kad turi būti pasirinkimas: jeigu šeima norėtų laidoti žmogų kur nors tėviškėje ir jo atminimui pasodinti medelį, kas iš tiesų oficialiai nėra reglamentuota, ji turėtų tokį pasirinkimą.
Juk iš esmės mes giliai savo šaknyse esame pagonys, labai artimi gamtai, todėl ir mano siūloma laidojimo idėja yra sugrįžimas prie savo šaknų.
Aš tiesiog už tai, kad mes apie tai diskutuotume. Kartais susimąstau – kokia prasmė man pelenus laikyti kolumbariume? Aš jos nerandu. Artimieji paskutinius marškinius atiduoda, kad susimokėtų už laidojimo vietą, karstus, drabužius, patį laidotuvių procesą, ir dar sukuria labai daug taršos.
Tai dar vienas aspektas, apie kurį kalbu: gyvendami savo vartojimu nuolat teršiame aplinką ir dar jos paliekame po savęs išeidami. Todėl mano mintis – išeikime švariai. Tegu mūsų išėjimą įprasmina pasodintas medis, kuris tarsi atstatytų tai, kas buvo „iškvėpuota“. Ir kuris taps ašimi, apie kurią rinksis draugai, giminaičiai, visi, kuriems esame brangūs.
Kartais susimąstau – kokia prasmė man pelenus laikyti kolumbariume? Aš jos nerandu.
Todėl kūną kremuojame be ištaigingų karstų. Taip pat man labai svarbu, kad kūnas prieš kremavimą nebūtų kokiame nors plastikiniame maiše ar dar kur nors, todėl mes jį įvyniojame į baltą drobulę.
Kita drobulės funkcija – po atsisveikinimo mes šeimai duodame baltą lininę staltiesę, kad pasiilgę savo artimojo arba norėdami su juo pabūti, pasišnekėti, taip pat per šventes, jie galėtų patiesti ant stalo tą baltą drobulę ir su juo pabūti.
Tai nėra ta drobulė, į kurią buvo suvyniotas kūnas, o tiesiog simbolis, padedantis jį prisiminti ir mintimis susigrąžinti. Šis daiktas vėliau gali būti šeimoje perduodamas iš kartos į kartą.
– Būtent tokį išėjimą norite įprasminti savo projektu?
– Kai šeima netenka artimo žmogaus, patiria didžiulį stresą, nes, be netekties skausmo, reikia sutvarkyti daug reikalų: nuspręsti, kaip elgtis su kūnu, kremuoti jį ar laidoti, bei pasirūpinti daugybe kitų formalumų.
Todėl mano mintis buvo, pasirūpinant visais šiais reikalais, leisti artimiesiems ramiai savo mintyse pabūti su žmogumi, kurio neteko. Tiesa, pagal savo vertybes siūlau tik kremavimo paslaugą, kadangi matau didesnę šio veiksmo prasmę nei laidojimą žemėje.
Taip pat man norisi išvengti šermenų konteksto, nes man atrodo, kad tas spektaklis, kurį patiriame šarvodami žmogų, žiūrėdami į jį karste, nereikalingas, pagaliau tas paskutinis vaizdas lieka su mumis visą likusį gyvenimą, o būtų daug smagiau, jei liktų gyvo žmogaus prisiminimas.
Todėl aš siūlau, pasitelkus nuotraukas, muziką, padaryti šviesų atsisveikinimo renginį, kuriame susirinktų žmogaus bičiuliai ir artimieji, visos tos akys, kuriose žmogus dar pabūtų gyvas ir visada išliktų gyvas.
- TAIP PAT SKAITYKITE: Sunkių ligonių slaugytoja: „Mirštančios moters vyro klausiau: o kada buvote ją apkabinęs?”
O kur žmonės laidos urną, jie gali pasirinkti patys – tai gali būti ir šeimos kapai, bet šį veiksmą šeima gali padaryti ramiai, be šurmulio. Kaip paminklą to žmogaus buvimui žemėje visada siūlau šalia pasodinti medelį.
Jeigu žmonėms reikia bažnyčios palaikymo, galime pasirūpinti kunigu, kuris pabus šalia ir atliks apeigas. Tikrai neketinu daryti revoliucijos, tiesiog norisi nuimti spaudimą nuo žmonių, kurie patiria netektį, elgtis vienaip ar kitaip.
– Taigi drąsinate žmones rinktis alternatyvius laidojimo būdus?
– Kartais atrodo, kad kai žmogus numiršta, jis daugiau nepriklauso šeimai, todėl, jei padarysime kažką ne taip, būsime nubausti. Tačiau net ir miręs žmogus vis dar priklauso savo artimiesiems, ir šeima gali pasirinkti, kaip su juo atsisveikins ir kur laidos. Todėl iš tiesų noriu padrąsinti: jeigu svarstote atsisveikinti kitaip, bet jums nedrąsu, galbūt mums kartu kažkas pavyks.
– Kaip ir minėjote, pas mus nėra reglamentuota įstatymais, kad žmogaus pelenus galime laidoti savo kieme ar miške. Kaip yra kitose šalyse?
– Laidojimo tradicijos įvairiose šalyse labai skirtingos. Afrikoje ar Indijoje per laidotuves šokama, dainuojama ir džiaugiamasi, kad žmogus pabaigė šią kelionę, ir dabar prasidės kažkas nauja. Vokietijoje jau yra parkų, kuriuose urną galima palaidoti šalia medžio. Esu tikra, kad ši tendencija plėsis.
Gyvendami savo vartojimu nuolat teršiame aplinką ir dar jos paliekame po savęs išeidami. Todėl mano mintis – išeikime švariai.
Gal šiuo metu mano mintis vis dar atrodo drąsi, bet, manau, netolimoje ateityje, su mūsų vaikų karta, tai gali tapti standartu. Kad tai įvyktų, galbūt žmonės turi daugiau kalbėti apie mirtį, galbūt turi pasikeisti pačių žmonių pasaulėžiūra, o galbūt iš laidojimo papročių turi pasitraukti komercija.
Dar kartą noriu pabrėžti, kad neteigiu, jog dabartinės tradicijos netinkamos. Jos yra ir daug kam yra labai svarbios. Tiesiog mano projektas skirtas tiems, kurie svarsto apie alternatyvas.
