Išbandė įvairiausius darbus
Birutė Lisabonoje pažįsta kone kiekvieną parduotuvę, kiekvieną jaukesnį kampelį, parką – visas gražiausias vietas. Sukasi ji kaip vijurkas. Turi kelis oficialius darbus ir dar dirba papildomai. „Reikia suktis“, – sako kulinarė ir pardavėja Birutė Žitkauskaitė-Nhafuba.
„Pati pradžia, kaip ir galima tikėtis, lengva nebuvo. Nuvykau į nedidelį Portugalijos miestą Aguedą, kur dirbau keramikos fabrike fiziškai sunkų darbą. Išdirbau ten 4 mėnesius, o paskui draugas pasiūlė vykti į Lisaboną ir įsidarbinti šeimoje – prižiūrėti 7-erių berniuką.
Tas berniukas gyveno tik su močiute, ir aš juo 7 metus rūpinausi. Gyvenau drauge su jais. Po to, kai jau berniukas paaugo, jiems manęs nebereikėjo, tad įsidarbinau viename restorane. Padirbusi keletą metų ten, perėjau į kitą restoraną, o paskui pradėjau tvarkyti namus.
Kai tvarkydavau namus, pagamindavau ir valgyti. Žmonės pastebėjo, kad labai skaniai gaminu, ėmė prašyti manęs gaminti vis daugiau. Taip nutariau verstis nebe namų tvarkymu, o kulinarija – eidavau į skirtingus namus ir pagamindavau žmonėms valgio visai savaitei. Tai darau jau devynerius metus“, – dalinasi Birutė.
Moteris vien tik valgio gaminimu neapsiriboja – kiekvieną šeštadienį ji dar ir dirba turguje, pardavinėja ekologiškas daržoves ir pačios darytus skanėstus – batonėlius iš sėklų, pyragus ir t. t.
Portugalus laiko nerimtais
Nuvykusiai į Portugaliją jaunai šviesiaplaukei vyrų dėmesio netrūko, tačiau alytiškė netikėjo meiliai suokiamais žodeliais.
„Man portugalai neatrodo labai rimti vyrai. Netikėjau aš tomis jų gražiomis kalbomis. O štai su savo būsimu vyru mozambikiečiu (jis albinosas – red.) susipažinau vienoje draugų vakarienėje. Kažkaip iškart supratau, kad noriu jo kaip vyro ir savo vaikų tėvo.
Mes labai daug su juo kalbėjome, esame vienas kitam atviri ir nuoširdūs. Jau aštuonerius metus mes kartu, ir aš nejaučiu jokio kultūrų skirtumo. Mes esame tokia komanda, puikiai suprantame vienas kitą“, – kalbėjo moteris.
Emigrantė su savo vyru augina du vaikus – dvejų metų berniuką ir šešerių mergaitę, o vestuves atšoko labai neseniai – šių metų rugpjūtį.
Pasigenda valstybės dėmesio šeimoms
Nors Birutė sako įsimylėjusi Lisaboną iš pat pradžių – jos paslaptingumą, žavius pastatus, saulėtą orą, nuoširdžius ir šiltus žmones, tą laisvę, kurią ji čia jaučia, skanų maistą, tačiau vaikus, tikina ji, čia auginti sunku.
„Portugalijoje auginant vaikus tikrai trūksta finansinės paramos iš valstybės. Čia viskas brangu – maistas brangus, būsto nuoma brangi. Kadangi vyras dabar nedirba, nes namuose prižiūri vaikus, o mano alga yra labai nedidelė, negalėjome imti paskolos būstui, tad turime nuomotis. Mokame 400 eurų už vieno kambario butą (yra vienas kambarys ir svetainė, tačiau Portugalijoje tai vadinama 1 kambario butu – aut.).
Čia viskas brangu – maistas brangus, būsto nuoma brangi.
Už savo šešerių metų mergaitę iš valstybės dabar gaunu po 30 eurų už mėnesį, o už dvejų berniuką – 80. Bandysime dabar aplikuoti socialinėms pašalpoms, socialiniam būstui, bet nežinau, kaip čia bus.
Dėl šių priežasčių mes galvojome su vyru net vykti į kitą šalį, kur uždirbtume daugiau pinigų, tačiau dabar, kai jau yra vaikų, manau, kad per vėlu – vaikai čia pripratę, dukra jau eina į mokyklą. Pakeisti šalį vaikams būtų trauma“, – kalba Birutė.
Moteris sako, kad keturių asmenų šeima Lisabonoje gali išgyventi už maždaug 1000 eurų mėnesines pajamas, tačiau tuomet jau reikia gyventi gana susispaudus.
„Gerai, kad aš dar turiu draugų, kurie atiduoda vaikams rūbelių, vis lengviau“, – dalinasi emigrantė.
Vaikų auklėjimas ir lietuvybė
Birutė su vyru susitarusi, kad ji dirbs, o jis liks namuose ir auklės vaikus. Anot jos, taip yra netgi geriau.
„Jam ir geriau sekasi, nes užaugęs didelėje šeimoje, augino savo brolius ir seseris. Tad mano vyras su vaikais žaidžia, užsiima – viską daro, kad jie jaustųsi saugūs, mylimi.
Taip pat kartais iš namų jis ir dirba – rašo universitetinių darbų santraukas. Kai vaikai paaugs ir abu išeis į mokyklą, jis irgi ieškos gero darbo, bet šiuo metu yra taip, ir mums visiems taip tinka.
Kadangi vyras su vaikais praleidžia žymiai daugiau laiko, tai jie, natūralu, labiau prisirišę prie jo. Visgi savo indėlį aš taip pat įnešu – su abiem vaikais stengiuosi kalbėti lietuviškai. Mažasis daug nekalba, o dukra, kai jai sakau lietuviškai, man atsako portugališkai. Tada aš jai pakartoju jos atsakymą lietuviškai, kad ji mokytųsi. Tačiau palaikyti vienai tą lietuvybę yra nelengva“, – dalinasi Birutė.
Visgi moteris prisimena vieną įvykį – kartą oro uoste, skrendant į Lietuvą su šeima, jos dukrytė Ema susipažino su kita mergaite lietuve. Ir išsyk abi ėmė bendrauti lietuviškai. „Mes su vyru buvome nustebę, kaip vaikai greitai ir paprastai gali imti kalbėti kita kalba“, – kalbėjo pašnekovė.
Į Lietuvą negrįžtų
Emigrantė sako tikrai pasiilgstanti Lietuvos, artimųjų, lietuviškų švenčių – čia, Portugalijoje, tvirtina moteris, šventės neturi tokios didelės reikšmės.
„Ar būtų Velykos, ar Kalėdos, švenčių čia nesijaučia. Bažnyčios pustuštės, tikėjimas čia silpnas, tai ir šventės tokios neryškios. Nėra ką lyginti su Lietuva“, – sako ji.
„Čia, Lisabonoje, aš jaučiuosi laisva, galiu daryti, ką noriu, grįžti namo, kada noriu, eiti, kur noriu. Nejaučiu jokios kitų žmonių kontrolės, ir tai yra nuostabu“, – pasakoja moteris ir tvirtina, kad į Lietuvą grįžti nenorėtų.
Portugalai Birutei artimesni
Birutė sako kasryt atsikelia ir pagalvoja, kokia ji laiminga – turi mylimą vyrą, vaikus, darbą. Jos didžiausia svajonė – nuosavas butas. Ir viskas! Moteris daug neprašo, o jaučiasi dėkinga už tokį gyvenimą, kokį turi.
„Portugalai yra šilti žmonės. Jei tu su jais elgiesi gerai, jie atsako tuo pačiu. Kadangi aš pati esu atvira, dažnai nunešu draugams pyrago ar dar kažko, tai ir pati sulaukiu dovanų – pavyzdžiui, vienas turgaus klientas man pasiuvo vestuvinę suknelę ir ją padovanojo. Kaip nesidžiaugti!
Apskritai mane portugalai labai šiltai priėmė – tokią, kokia esu. Niekada nesijaučiau kažkuo prastesnė, kad esu užsienietė. Kaip tik jiems įdomu, kad aš iš Lietuvos, jie klausinėja manęs apie šalį ir pan.
Galiu atvirai pasakyti, kad su portugalais ar kitos tautybės žmonėmis, pavyzdžiui, turiu draugų brazilų, jaučiu artimesnį ryšį. Su lietuviais kažkaip nerandu bendros kalbos – nors čia, Lisabonoje, ir gyvena lietuvių, tačiau kažkaip tvirtesnis ryšys neužsimezgė.
Prekiaujant turguje ir išgirdus lietuvių turistus, šie irgi nebūna labai malonūs. Aš sakau: „O, iš Lietuvos, kaip malonu!“, o jie tik pažiūri ir daugiau nesileidžia į kalbas. Nors tikrai labai norėčiau turėti draugę lietuvę, su kuria galėtume bendrauti šeimomis, bet kol kas tokios nėra“, – dalinosi Birutė.
Tad alytiškė būtent čia, paslaptingoje Lisabonoje, kurios jaukios gatvelės ir magiški pastatai įtraukia tarsi filmas, kur saulė lydi kone kiekvieną dieną, kaip ir gardūs egzotiški vaisiai, ir kurios žmonės noriai padeda, prireikus pagalbos, susikūrė savo laimę. „Lisabona turi kažką tokio“, – sako ji.
