Tačiau jau po pokalbio, išjungus diktofoną, viskas susidėliojo į savo vietas. Nebestebino nei ankstyvas skambutis, nei žaibiškas atėjimas į interviu. Skirmantas tiesiog yra toks. Visada. Pasikalbėti susėdome trise, mat prie mūsų prisijungė ir Skirmanto žmona Agnė.
S.Laužikas – vienas iš tų, kurie savo noru važiavo gesinti gaisro Alytuje. Kol kas 28 metų vyras dirba apsauginiu vienoje iš bendrovių.
Į gaisrą – būdamas penkerių
Regis, tapti tuo, kuo yra, Skirmantui buvo lemta. Iš Kupiškio rajono kilęs ugniagesys pirmą kartą su ugnimi susidūrė būdamas penkerių.
„Tada degė kaimyno pirtis. Ėjau į degančią pirtį gelbėti ten buvusio žmogaus. Tai buvo greta mūsų namų, gal už 50 metrų. Pamenu, kad ten buvęs vyras miegojo, o aš sakiau „dega“ ir pyliau vandenį. Atsimenu, kad buvo labai karšta“, – prisimena S.Laužikas.
Tąsyk vaikas apsvilo antakius, šiek tiek apdegė rankos. Toks mažamečio elgesys nustebino ir į gaisravietę netrukus atvykusius gelbėtojus.
„Jie uždėjo man šalmą ir paklausė: būsi ugniagesiu? „Būsiu“, – atsakiau. Manau, kad jau tada į degančią pirtį ėjau vedamas pašaukimo. Tai išties mano pašaukimas, mano aistra“, – kalbėjo pašnekovas.
Ugniagesio profesija domėjosi ir vaikystėje
Pradėjęs lankyti mokyklą Skirmantas kartu su tėvais gyveno pačiame Kupiškyje. Nuo pat pirmos klasės, sako jis, jį traukdavo mieste esantis Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pastatas. Ir, žinoma, viskas, kas yra viduje: automobiliai, apranga, kita technika. Taip pat žmonės.
Skirmantas prisimena, kad nuolat bendraudavo su vietos ugniagesiais, o bičiulystė einant metams leido išmokti daugybės dalykų.
„Tapom viena didele šeima, kuri išmokė mane, paruošė. Sužinojau daug apie jų darbą. Jau vaikystėje išmokau, kas yra kovinis išsidėstymas, kas – kablinės kopėčios, kokia jų paskirtis, kas yra ištiesiamos kopėčios, kokia yra automobilių komplektacija ir panašiai“, – sakė ugniagesys-gelbėtojas.
Prieš išvažiuojant palaimina žmona
Visgi baigęs mokyklą Skirmantas šios profesijos pagrindine nepasirinko, tačiau tą ketina padaryti dabar.
Į gaisrą Alytuje vyras išvyko vienas pirmųjų iš Kauno rajono ugniagesių.
„Tada buvo vakaras, jis grįžo po darbo ir norėjo važiuoti nakčiai. Buvo pirmoji gaisro diena. Tačiau sulaikiau, kad vakare nevažiuotų, geriau iš ryto“, – sakė Skirmanto žmona Agnė.
Pats Skirmantas sako, kad vakare ir prieš užmiegant jam išties kirbėjo mintis, kad jau galėjo būti gaisravietėje.
„Gal ir gerai, kad žmona sustabdė, ji saugo mane, išgyvena. Nes kai išeini, nežinia, ar vyrą dar pamatysi. Aš esu toks, kad einu ten, kur paprastas žmogus tikrai neitų. Taip, labai svarbus ir saugumas. Kiekviename gaisre visų pirma galvoji apie savo saugumą“, – kalbėjo S.Laužikas.
Kalbėdamas apie gaisrą Alytuje Skirmantas sako, kad pirmoji emocija nuvykus ten buvo kvapas – stiprus degančios gumos kvapas.
Aš esu toks, kad einu ten, kur paprastas žmogus tikrai neitų.
„Taip pat buvo daug pajėgų, daug dirbančių ir pavargusių žmonių. Visų pirma situaciją reikėjo suvaldyti, kad ugnis neplistų toliau. Tada toliau tęsti gesinimo darbus. Taip greitai juk neužgesinsi tokio masto gaisro. Yra trys pakopos: lokalizacija, likvidacija ir baigiamieji darbai“, – aiškino S.Laužikas.
Jam gerą įspūdį paliko Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis, su kuriuo teko pabendrauti, taip pat jau vėliau, užgesinus gaisrą, S.Laužikas dalyvavo padėkos koncerte Alytuje.
Tai – antrasis didelis gaisras, prie kurio gesinimo teko vyrui prisidėti. Pirmasis kilo prieš kelerius metus Radviliškyje, kur degė pjuvenos.
Išleisdama Skirmantą į gaisravietę, Agnė visad jį palaimina ir įdeda kryželį. „Dar paprašau, kad man, kai tik galės, paskambintų. Kad ir naktį. Labai laukiu skambučio“, – kalbėjo A.Laužikienė.
Pasipiršo per antrą pasimatymą
Tai, kad susipažino su kitokiu ir netipiniu vyru, Agnė suprato jau antrojo jų pasimatymo metu.
Skirmantas ir Agnė susipažino pažinčių svetainėje, internete. Tąsyk skelbimą buvo įdėjęs Skirmantas, o Agnė atsiliepė.
„Pirmą kartą susitikome Kaune. Jis atvažiavo autobusu, o aš jį pasitikau stotyje. Buvo Žolinės. Pirmasis pasimatymas tęsėsi apie 4 valandas, nuėjome į Įgulos bažnyčią, pabuvome mišiose, pasišventinome žolynus. Pasėdėjome ant suolelio Laisvės alėjoje, ir taip atėjo laikas jam važiuoti atgal į Panevėžį, kur tuo metu dirbo ir gyveno“, – pasakojo Agnė.
Vėliau pora bendravo žinutėmis ir telefonu, galiausiai sutarė dėl antrojo pasimatymo.
„Buvom sutarę laiką 10 valandą ryte. O jis vėlavo. Pamaniau, kad palauksiu dar penkias minutes, ir išeinu. Nekenčiu nepunktualių vyrų.
Išsitraukiu iš rankinės telefoną, ketinau jam rašyti. Kaip tik tuo metu sustojo baltas limuzinas. Išlipo vairuotojas, sako: panele, prašom. Aš nuo jo bėgu, sakau, kažką sumaišėt. O viduje buvo Skirmantas.
Nuvažiavom į apžvalgos aikštelę. Ten jis suklupo ant kelių ir sako: būk mano žmona. Taip ir tapau“, – juokėsi A.Laužikienė.
Beje, netradicinė buvo ir poros vestuvių fotosesija. Ji surengta Kaune, Karaliaus Mindaugo prospekte, prie vienos iš Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos komandos.
„Ugniagesiai į lauką išvarė automobilius, pro šalį važiuojantys automobiliai pypsino, o ugniagesiai labai saugojo mano suknelę“, – prisiminė A.Laužikienė.
Tada jis transporto priemonę stūmė apie 2 kilometrus, iki artimiausios degalinės, o aš važiavau paskui.
Automobilyje nuolat vežiojasi aprangą
Poros gyvenimas – tarsi vienas nesibaigiantis nuotykis, prie kurio, sako Agnė, ji jau įprato.
„Nuolat su savimi turiu aprangą. Kai matau, kad galiu būti pirmas, kuris išgelbėsiu žmogų, kol dar kolegos skuba į pagalbą, tą ir darau“, – sakė S.Laužikas.
Pora prisiminė, kaip kartą jie važiavo iš vieno renginio, ir prie sankryžos pamatė moters vairuojamą sustojusį automobilį. Buvo įjungtas avarinis signalas.
„Tada jis transporto priemonę stūmė apie 2 kilometrus, iki artimiausios degalinės, o aš važiavau paskui. Mat neturėjome automobilyje kablio“, – sakė A.Laužikienė.
Filmavosi seriale „Černobylis“
S.Laužikas nusifilmavo ir didelio populiarumo sulaukusiame seriale „Černobylis“.
„Skelbimą apie tai, kad reikalingi ugniagesiai filmuotis, pamačiau Kauno 5-ojoje komandoje ir tuo susidomėjau“, – sakė gelbėtojas.
S.Laužikas ir prieš tai domėjosi Ukrainoje įvykusia katastrofa, jam įspūdį paliko rašytojos Svetlanos Aleksijevič knyga „Černobylio malda“.
„Tada važiavom su kolegomis į Vilnių, kur buvo atranka. Kiekvieną išmatavo, nes siuvo rūbus kiekvienam. Dar pasakė, kad barzdos nesiskusčiau.
Naktiniai filmavimai vyko penkias dienas“, – pasakojo S.Laužikas, galimybę nusifilmuoti seriale vadinantis įdomia patirtimi.
Gelbėtojų atlyginimai – maži
Kalbėdamas apie savo, kaip ugniagesio-gelbėtojo, darbą, Skirmantas sako, kad visa ugniagesių bendruomenė yra kaip didelė šeima.
„Ypač esu dėkingas Kauno PGV 5-ajai komandai. Ji yra tvirta kaip kumštis, taip pat Ryčiui Velžiui, Algirdui Žandarui. Iš jų daug išmokau, jie mane nuo pat pradžių stūmė į priekį“, – kalbėjo S.Laužikas.
Svarstydamas apie ugniagesio profesiją, Skirmantas sako, kad Lietuvoje ji nėra tinkamai vertinama. Sakykim, jei jis įsidarbintų savivaldybėms priklausančių ugniagesių tarnyboje, jo atlyginimas būtų 450 eurų į rankas.
Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesys-gelbėtojas gauna kiek daugiau, apie 650 eurų į rankas.
Naktiniai filmavimai vyko penkias dienas, – pasakojo S.Laužikas, galimybę nusifilmuoti seriale „Černobylis“ vadinantis įdomia patirtimi.
„Tam, kad žmogus galėtų oriai gyventi, mano nuomone, jis turėtų uždirbti mažiausiai tūkstantį eurų į rankas, – kalbėjo S.Laužikas.
Taip pat Skirmantas sako, kad kažkas turi šį darbą dirbti ir mylėti. Tačiau situacija, kuri yra Lietuvoje, jo nuomone, nėra gera. Pavyzdžiui, rajonuose trūksta ugniagesių, miestuose situacija panaši, kur vietoje 8 ugniagesių būna 5, ir panašiai.
„Net ne ugniagesių – trūksta finansavimo. Kiek valstybė skiria lėšų, tiek jų ir yra. Šiuo metu ugniagesių atlyginimai yra labai maži.
Turim patys už savo pinigus pirkti dalį aprangos. Pavyzdžiui, pirštines, kurių reikia einant į ugnį, turėjau pirkti pats, kad apsaugočiau save.
Jeigu ir toliau į ugniagesius bus nekreipiamas dėmesys, jų mažės, o žmonės pradės jaustis nesaugūs. O juk žmogaus gyvybė yra brangiausias turtas. Ją reikia saugoti ir branginti“, – kalbėjo S.Laužikas.
