D.Butkus iki šiol yra legendinė asmenybė bet kam, kas yra nors kiek susipažinęs su Amerikos populiariausiu sportu. Jurgis Didžiulis ir „ToBeLT“ komanda lankėsi pas D.Butkų Los Andžele, kur jis gyvena.
– Papasakokit mums apie save.
– Mano vardas – Dikas Butkus, esu iš Čikagos, jauniausias iš devynių vaikų šeimos. Mano abu tėvai – iš Lietuvos. Mano tėvas gimęs 1881-aisiais, kilęs iš Palangos apylinkų, o iš kur kilusi mamos šeima, aš taip niekad ir nežinojau.
Tėvas atvyko į JAV 1900-ųjų pradžioje. Čikagoje tuo metu buvo daug lietuvių, ir aš atsimenu, kaip būdamas vaikas girdėdavau savo mamą šnekant lietuviškai su kaimyne. Tačiau aš nieko nesuprasdavau, nors mano vyriausias brolis ir dvi vyriausios seserys kažkiek šnekėjo lietuviškai. Tuo metu buvo toks mąstymas – mes esame amerikiečiai, tai ir šnekėsime amerikietiškai. Tikriausiai dėl to aš taip niekad ir neišmokau lietuviškai.
Tada aš galvoju – jei aš nebūčiau pasiekęs tokios sėkmės futbole, ar visi taip pat norėtų su manim giminiuotis?
Mano tėvai susipažino Rokforde, Ilinojuje, ir persikėlė gyventi į Čikagą, kur buvo daug lietuvių ir vykdavo begalės lietuviškų susibūrimų. Aš augau, pradėjau žaisti futbolą (amerikietišką futbolą – red.). Mano tėvai ateidavo į rungtynes, ir nors iki galo nesuprato, ką aš čia darau, visada jaučiau jų palaikymą. Taigi aš žaidžiau ir toliau, pradėjau studijuoti universitete, ir man nuskilo laimė profesionaliai žaisti futbolą su „Chicago Bears“ komanda. O 1979-aisiais metais buvau išrinktas į profesionalaus futbolo šlovės muziejų.
Taip pat buvau girdėjęs, kad futbolo žvaigždė Johnny Unitas (Jonas Jonaitis) irgi yra lietuvis. Aš visada su juo gerai sutardavau – tuo metu jis žaidė įžaidėjo pozicijoje (angl. quarterback) su „Baltimore Colts“. Kai 1979-ųjų metų apdovanojimų ceremonijoje vėl susitikom, jautėmės tarsi ilgai nesimatę geriausi draugai, o mano ir Jonaičio mamos įsismagino plepėti lietuvių kalba, ir niekas nesuprato, apie ką jos kalba.
Prisimenu, vienais metais, jau daug vėliau, prieš Tėvo dieną, mano vyriausias sūnus man sako: einam ir išsiaiškinam, iš kur kilęs mano senelis – jo senelis, mano tėvas. Taigi mes pradėjome tyrinėti, kapstytis senose imigrantų bylose ir radom jo kilmę.
Paskui, kai buvom Lietuvoje, Vilniuje, pašnekėjom su vietiniais žmonėmis, ir jie mums pasakė, kad tikriausiai mūsų tėvas yra kilęs iš Palangos. Taigi nuvažiavom iki Palangos, nuėjom į vietinę bažnyčią, bet ten visi šnekėjo lietuviškai, niekas nesuprato angliškai, taigi daugiau po šalį nusprendėm nevažinėti. Dieną prieš išvykstant, Vilniuje mums pasakė, kad mūsų problema yra ta, kad tokia pavardė Lietuvoje yra labai dažna. Aš pagalvojau: „Dažna?“ Amerikoje visi mano, kad mano pavardė sutrumpinta iš lenkiškos ar kažkas panašaus. O Lietuvoje mes peržvelgėm telefonų knygą – ten buvo labai daug Butkų!
Taigi, pasirodo, aš turiu labai daug giminių, ir visi su mano pavarde mano, kad jie yra mano giminės. Tada aš galvoju – jei aš nebūčiau pasiekęs tokios sėkmės futbole, ar visi taip pat norėtų su manim giminiuotis?
Atsimenu, kaip kartą mano mama žiūrėjo televizijos laidą, o ten buvo vienas dalyvis Butkus. Vedantysis jam sako: „Jūs tikriausiai esate to futbolo žaidėjo giminaitis?“, o jis jam: „Taip, aš jo giminaitis.“ O mano mama sušunka: „Na, jau ne!“
Mano tėvas visada baigdavo, ką pradėjęs, ir turėdavo įsitikinti, kad darbą atliko gerai. Aš perėmiau tas vertybes.
Bet kokiu atveju, mano tėvai didžiavosi savo lietuviškumu ir tradicijomis, tik jie mūsų to neišmokė. Kartais aš pagalvoju – jei aš vis dėlto būčiau išmokęs lietuvių kalbą, su kuo aš šnekėčiau? Mano aplinkoje nebuvo tiek daug lietuvių.
Prieš porą metų buvau Čikagoje, kur yra lietuviškas šlovės muziejus, ten sutikau porą lietuvių – nors jų nebėra tiek daug, tačiau yra keletas, su kuriais norėdamas galiu bet kada susisiekti.
– Noriu jūsų paklausti – kada jūs lankėtės Lietuvoje? Ar tai buvo jau po Sovietų Sąjungos žlugimo?
– Taip, tikrai taip. Gal prieš kokius dešimt metų... Turėjom truputį problemų kelionėje – skridom iš Los Andželo į Maskvą, tada buvom Sankt Peterburge, kur vyko Pasaulio futbolo taurės čempionatas. Rusijoje man uždėjo vienos dienos vizą, ir tada traukinyje iš Sankt Peterburgo jie man pradėjo kelti įvairias problemas, gal pamanė, kad aš koks slaptas agentas, kaip Jamesas Bondas.
Per dvi dienas, praleistas Sankt Peterburge, nemačiau nei vieno besišypsančio žmogaus, negalėjau tuo patikėti. Na, o Lietuvoje buvo visai kitaip. Kiekvienoje vietoje – nauji restoranai, kitoks maistas. Mums tikrai patiko, tai buvo įsimintina kelionė, įsimintina Tėvo diena.
– Norėčiau jūsų kai ko paklausti. Amerika, kurioje užaugote, yra visai kitokia, nei Amerika dabar. Aš atsimenu, kai augau Filadelfijoje – aš ten gyvenau aštuonerius metus – buvimas lietuviu nebūtinai reiškė, kad aš kietas ir kad tuo reikėjo didžiuotis. Daugelis žmonių manė, kad Amerikoje yra geriau tiesiog pritapti. Tačiau dabar daug kas mano, kad nacionalinis identitetas prideda žmogui tam tikro spalvingumo. Dabar jau paklausus, iš kur jie yra kilę, Amerikos lietuviai išdidžiai atsako, kad jie yra iš Lietuvos. Tai man yra labai įdomus tas faktas, kad jūsų sūnus iškėlė šį kilmės klausimą apie savo senelį. Ar jūs sutinkat, kad šiais laikais Amerikoje yra kitoks požiūris į savo šaknis?
– Aš manau, kad mūsų šeimoje tikrai taip yra. Aš turiu daug brolių ir seserų, ir labai daug sūnėnų ir dukterėčių, bet daugiausiai sūnėnų, ir šie vaikai tikrai palaiko mūsų tradicijas.
Pavyzdžiui, Zekas, mano brolio sūnus, yra kultūristas – sportuoja be jokių steroidų. Jis laimėjo varžybas, apsivilkęs lietuviškus marškinėlius – tapo Pietų Čikagos „Stipruolio“ nugalėtoju. Dauguma jų (giminaičių – red.) gyvena Čikagoje, ir kai visi susirenkam į krūvą, jiems patinka pašnekėti apie Lietuvą, apie savo kilmę. Mano brolis visada gamina kugelį ir panašius dalykus, ir aš manau, kad jo sūnūs perėmė tą kultūrą – bet jie taip pat ir amerikiečiai. Šiais laikais, panašu, dauguma žmonių yra maišytos kilmės.
– Kai žaidėte profesionalioje futbolo lygoje, jūs turėjote „kiečiausio gynėjo“ (angl. linebacker) reputaciją. Aš taip pat prisimenu apie Unitis (Jonaitį), kuris buvo laikomas sportininku, kuris tiesiog nukrito iš niekur į profesionalią lygą ir be jokio vargo susikūrė sau vardą. Ar kada nors girdėjote sakant – „šitie lietuviai yra kieti“ ar kažką panašaus?
– Augdamas aš daug ką išmokau iš savo tėvo. Jis didžiuodavosi viskuo, ką darydavo. Tėvas buvo elektrikas, ir dirbo „Pullman“ kompanijoje su traukiniais, bet taip pat ir kitus pašalinius darbus, kad uždirbtų pinigų mūsų didelei šeimai. Kartais mano mama supykdavo, kad tėvas penktadienį po darbo dar eidavo uždarbiauti kitur, kur paskui jį pakviesdavo dar ir pirmadienį. Kai tėvai nenorėdavo, kad juos suprastumėm, kalbėdavo lietuviškai, bet aš nutuokdavau, apie ką eidavo kalba.
Mano tėvas visada baigdavo, ką pradėjęs, ir turėdavo įsitikinti, kad darbą atliko gerai. Aš perėmiau tas vertybes – per jį ir per sano vyresniuosius brolius. Jie visi buvo labai darbštūs, ir didžiuodavosi tuo, ką daro, nesvarbu, kad tai buvo paprastas juodas darbas. Visi mano broliai turėjo darbus. Aš manau, kad tai tikriausiai yra lietuviškas bruožas.
Aš šį užsispyrimą persinešiau į futbolą – ir jau vyresnėse mokyklos klasėse man pradėjo gerai sektis, keletą kartų net teko žaisti mūsų valstijos čempionate. Tada aš pradėjau lankyti Ilinojaus universitetą, ir mūsų komanda pralošė 11 rungtynių iš eilės. Bet kitais metais, mes laimėjome tris-keturias rungtynes, o dar kitais metais patekome į „Rose Bowl“ (Amerikos studentų lygos futbolo čempionatas – red.).
Na o paskui, 1969-aisiais metais, patekau į profesionalų lygą – į „Bears“ komandą, kur mes laimėjom vienas rungtynes iš keturiolikos, o aš buvau išrinktas geriausiu metų gynėju. Aš tiesiog noriu pabrėžti, kad tas lietuviškas išdidumas mane vedė į priekį. Aš nesakau, kad jei aš būčiau žydas ar danas, aš taip pat nesielgčiau – bet visa tai gavau, augdamas namuose, kur buvo didžiuojamasi savo darbu.
– Aš esu klausęs / žiūrėjęs keletą vaizdo įrašų apie jus YouTube kanale. Ir visi sako, kad jūs puikiai supratote komandinį žaidimą, nesvarbu, kad jūsų komanda buvo patekus į pralaimėjimų ciklą, jūs vis tiek labai rimtai žiūrėdavote į žaidimą. Ar tai ir yra ta jūsų ypatinga darbo etika ir sugebėjimas ja dalintis su kitais?
– Taip. Iš tiesų yra labai lengva pasiduoti, kai viskas vyksta ne taip, kaip nori, nors tada tiesiog prireikia daugiau pastangų, kad keliautum pirmyn. Kai augom, mes nebuvom pasiturintys. Gyvenome 700 kv. pėdų (213 kv. m) name, keturi broliai miegodavo dviejose dviaukštėse lovose.
Tikriausiai negalėčiau būti treneriu – aš tikėčiausi, kad visi žais ir treniruosis taip, kaip aš tą darydavau. Ir žinoma, to nebus. Mūsų laikais jie nelabai supranta, kas yra tikrasis žaidimas.
Aš visada jausdavausi, lyg kiti į mus žiūrėtų iš aukšto, lyg aš būčiau koks žemesnės klasės nevykėlis. Galbūt žmonės taip iš tikrųjų negalvojo, bet aš galvojau. Tuo pačiu man tai buvo paskatinimas nesigėdyti pralaimėjimų, ne taip, kaip kitiems. Nes dabar aš matau žaidėjus kitose komandose, ir kai kas nors jiems nesiseka, jie tampa priklausomi nuo savo emocijų.
Aš niekada nieko nepriimu asmeniškai, nebent tikrai reikia. Todėl tikriausiai negalėčiau būti treneriu – aš tikėčiausi, kad visi žais ir treniruosis taip, kaip aš tą darydavau. Ir žinoma, to nebus. Mūsų laikais jie nelabai supranta, kas yra tikrasis žaidimas.
– Taip, man sūnus parvežė dovaną iš Lietuvos – olimpinius 1992-ųjų (pirmosios Lietuvos olimpiados po Nepriklausomybės – red.) marškinėlius. Paskui parvežė dar vienus, ant kurių parašyta: „Lietuva – kur tai yra?“, o nugaroje yra pasaulio rutulys su žvaigždute ten, kur Lietuva. Mano sūnus toks jau yra. Jam Lietuva rūpi.
„Humans of Lithuania“ serija – „Lietuvos žmonės pasaulyje“
„Humans of Lithuania“ – „Lietuvos žmonės pasaulyje“ yra ToBeLT (To Be Lithuanian) komandos ir We Love Lithuania bendras projektas. ToBeLT – tai Jurgio Didžiulio pradėtos bendruomenės telkimo kelionės, siekiant ištyrinėti ir užfiksuoti, ką reiškia būti lietuviu. We Love Lithuania – tai išsamiausia vaizdinė platforma, pristatanti Lietuvą realiu laiku. Abi komandos susijungia, kad sukurtų albumą apie viso pasaulio lietuvius, nes jų istorijos TURI būti papasakotos. Tai istorijos apie lietuvius emigracijoje, Lietuvoje, apie mūsų tautines mažumas ir visus kitus, save laikančius lietuviais. Mes tikimės, kad pasidalintos istorijos sužadins ne tik empatiją, tačiau kartu paskatins lietuvių vienybę ir lietuvybės atradimą iš naujo.
