Anelės gyvenimas yra tarsi nesibaigianti drama. Karas, ankstyva santuoka, viena po kitos sekusios artimų žmonių mirtys, o galiausiai ji pardavė vienintelį turėtą būstą. Pinigus atidavė sūnui, nes jam reikėjo statytis namą. „Gyvenau pas juos – taip buvome sutarę, bet sūnus ir marti mane išvarė“, – sako ji.
Anelės vardas pakeistas. Moteris nenori būti atpažinta, o savo sūnui sakosi atleidusi: „Tegul tik Dievas jam atleidžia.“ Vilniuje ji gyvena jau daugiau kaip metus ir, kaip nelinksmai juokauja pati, sulaukus 85-erių teko pradėti naują gyvenimą. Tarsi atversti baltą popieriaus lapą.
„Tėtis, būdavo, prie vartelių peržegnoja“
Anelė augo Žemaitijoje, čia gyveno ir jos tėvai. „Prisimenu labai gerai vokiečių laikus. Man buvo 10–11 metų. Tėvelis sako: vaikeli, važiuojam į sodą obuolių. Einam jau atgal, prisirinkę obuolių, sukam palei elektrinę, o pasirodo, kad vokiečiai išeidami ją užminavo.
Staiga pasigirdo sprogimas. Tėtis griuvo, savo kūnu prispaudė mane – su visu obuolių maišu. O kai parėjom namo, pamatėm, kad išdužę langų stiklai. Prasidėjo karas. Mes iš miesto išvažiavom į kaimą, pas pažįstamus. Ten prabuvom karo metą“, – kalbėjo moteris.
Anelė pasakoja, kad jau vėliau, okupacijos metais, rusai iš karto atrodė visai nieko: „Iki pirmo išvežimo į Sibirą.“
Kai Anelės brolis vedė, prisimena ji, prasidėjo gyvenimo suirutė. Mat du jo žmonos broliai išėjo į mišką. Taip, sako moteris, mes tapome banditų šeima.
„Mano vyriausias brolis kas antrą dieną buvo vežamas į NKVD, grįždavo sudaužytas. Kartą, pamenu, atvežė ir pametė prie durų. Sako tėvams: paimkit, nes išvešim į mišką ir užkasim. Nuvedė mama ant šieno, paguldė. Visas sudaužytas. O miškas buvo maždaug už 16 kilometrų. Tame miške partizanai ir gyveno. Vis atsiųsdavo laiškelius mums, bet po šiai dienai nežinau, kas juos atnešdavo. Mama juos rasdavo įkištus į palangę. Ten parašyta, kad reikia kojinių, pirštinių, šalikų“, – pasakojo moteris.
Anelė prisimena, kad ją megzti išmokiusi mama, tad jiedvi naktimis ir imdavosi darbų. Vėliau mezginius reikėdavo nuvežti partizanams. O kas veš? Vieną kartą į mišką nuvažiavo Anelės brolis, tačiau vos per atsitiktinumą jo nepagavo stribai.
„Atvažiavo į namus NKVD, klausinėjo. Paskui nuvežė brolį į tą patį mišką. Sako: išsikask sau duobę. Reikalavo pasakyti, kur švogerių bunkeris. Brolis: nežinau. O jie: nušausim. Trenkė buože per galvą, sukrito brolis į tą duobę“, – kalbėjo Anelė.
Todėl vėliau į mišką dviračiu važiuodavo ji: „Tėtis, būdavo, prie vartelių peržegnoja, pabučiuoja ir važiuoju. Sako, jei stribai sugaus, nepasakyk tikros pavardės, apsimesk nebyle. Tėtis ant vartelių pasirėmęs laukdavo grįžtančios.“
Geriau tegul į Sibirą veža, nei agrastuose sėdėt
Anelė sako, kad išpasakoti visą savo gyvenimą prireiktų ne valandų, o dienų. Moteris pasakoja, kad šeimai tremtinių lemties išvengti pavyko, tačiau vienas iš brolių buvo nuteistas ir tapo politiniu kaliniu: „Už nieką. Gavo 25 metus ir buvo išvežtas į Karagandą. Išbuvo ten septynerius metus, o jau po Stalino mirties tėvai rašė malonės prašymą, kad jo byla būtų dar kartą peržiūrėta. Didžiausia laimė buvo, kai brolis parėjo.“
O kartą, kai buvo žinių, kad naktį gali būti renkami žmonės ir vežami į Sibirą, tėvai Anelei su broliu paliepė slėptis kaimynų agrastuose. Kad jei atvažiuos naktį stirbai, neišvežtų bent vaikų.
„Ir sėdim su broliu agrastuose. Brolis mane vis kiša giliau į tuos krūmus. Susibraižėm visą kūną, po tos nakties grįžom namo žaizdoti. Brolis sako: geriau tegul veža, nei agrastuose sėdėt“, – juokėsi Anelė.
Ištekėjo būdama 16 metų
Kai Anelei buvo 16 metų, ji ištekėjo. Taip nutiko, kad iš armijos parėjo jos būsimasis vyras, vyresnis už ją dvylika metų.
„Ir jis – tiesiai pas mano tėvus. Sako: aš ją vesiu. Mama iš karto nesutiko, juk buvau labai jauna. Bet sutarė tėvai, kad reikia išleisti mane. Nes jei veš į Sibirą – dar kur stribai išprievartaus, o jei ištekėsiu, būsiu saugi, nes jau ne banditų giminėj. Taip ir ištekėjau“, – pasakojo moteris.
Tėvai jam pasakė: nereikalauk nieko iš jos, ji vaikas.
Vestuvės buvo linksmos, suvažiavo giminės. Tačiau, kai atėjo metas miegui, Anelė pasislėpė už tėvo nugaros.
„Tėvai jam pasakė: nereikalauk nieko iš jos, ji vaikas. Ir jis pažadėjo, kad auginsis mane. Taip ir buvo. Vienam kampe jo lova, kitam – mano lova. Gyvenome pas mano tėvus. Pirmąjį sūnų pagimdžiau 19 metų“, – pasakojo Anelė.
Santuokoje gimė du vaikai, abu – sūnus. Tačiau laimės čia nebuvo. Gerokai paaugus vaikams, šeima išsiskyrė.
Antroji moters santuoka, kurioje gimė dar vienas sūnus, buvo kupina meilės ir džiaugsmo. Tiesa, neilgai. Su antruoju vyru moteris gyveno aštuonerius metus – jis, sprogus automobiliui, žuvo.
„Laukiu, kol grįš namo. Negrįžta laiku, o netrukus sužinojau, kad jau negrįš niekada“, – kalbėjo Anelė.
Moteris pasakoja, kad, likusi viena, turėjo daug dirbti, viena augino vaikus. Negana to – moteris užaugino ir savo jauniausiojo sūnaus vaikus. „Tai buvo vaikai iš jo pirmosios santuokos. Nebuvo kur jų dėti, niekas po skyrybų nenorėjo rūpintis vaikais. Penkerius metus auginau negaudama jokios globos, tik paskui teismas priteisė globą. Pamenu, verkia vaikai teisme, man į koją įsikibę, kad nori gyventi su manimi. Tai kaip aš juos paliksiu?“
Pardavė butą, o pinigus atidavė sūnui
Tačiau kaip nutiko, kad tris sūnus turinti Anelė, sulaukusi 86 metų, nebeturi savo būsto ir gyvena čia, „Oriuose namuose“? Tai – bene skaudžiausia jos gyvenimo istorijos dalis.
Anelė palaidojo ne tik vyrą. Būdamas 55-erių, mirė vienas iš jos sūnų, kuris buvo jai labai geras, rūpinosi. „Mirė per savaitę, vėžys. Kad sirgo – slėpė nuo manęs. Tą vasarą dar atvažiavo pas mane, pabūdavom. O man kitą savaitę reikėjo į ligoninę operuotis. Tada tik sužinojau, kad sūnui blogai. Išlėkiau iš ligoninės pas jį. Buvo ketvirtadienis, o šeštadienį jis mirė. Tada galvojau, kad išprotėsiu. Palaidojau visus – tėvelius, tris brolius, tris brolienes. Likau viena pati“, – kalbėjo Anelė.
Dar vienas moters sūnus iš pirmosios santuokos gyvena Lietuvoje, bet ryšio su mama nepalaiko, o trečiasis, jauniausias, kurio vaikus ir išaugino, po bandymų laimę rasti gyvenant ir dirbant užsienyje, prieš keletą metų grįžo į Lietuvą. Būtent dėl jo Anelė pardavė savo būstą ir pinigus davė sūnaus šeimos namo statybai.
Taip ji pardavė savo butą, o pinigus – apie 18 tūkst. eurų – atidavė sūnaus namo statybai.
„Gerą butą turėjau, pirmame aukšte. Sūnus man sakė: mama, mes norime kaime gyventi, ūkininkauti. Būk gera, važiuojame pas mus, mes tave prižiūrėsime. Aš jiems bandžiau sakyti, kad gi nusibosiu. Bet sakė, kad ne, žadėjo medų, bet tai buvo tik žodžiai – jiems ne manęs reikėjo, bet pinigų namo sutvarkymui“, – atsiduso moteris.
Taip ji pardavė savo butą, o pinigus – apie 18 tūkst. eurų – atidavė sūnaus namo statybai. Nors jai buvo žadėtas kambarys su atskiru įėjimu, tačiau realybė pasirodė kita.
„Davė man vieną tokį kambarėlį. Kaip į tualetą uždarė. Į lauką turėjau eiti per jų kambarius, per virtuvę, bet per du mėnesius pripratau.
Tada sūnus nutarė važiuoti į užsienį užsidirbti dar pinigų, o mes likome su marčia. Be viso to, kad jiems atidaviau už butą gautus pinigus, jie dar pasiėmė mano banko kortelę ir paėmė ten buvusius 400 eurų. Tai nebuvo mano pinigai, o banko paskola“, – pasakojo moteris.
Gyvenimas sūnaus namuose virto kančia, nesutarimais su marčia, kurios pusę palaikė ir sūnus, o galiausiai moteriai buvo pasakyta atvirai, kad čia jai vietos nebėra.
„Pamenu, kai dar sūnus dirbo užsienyje, marti man iškvietė greitąją, kad išvežtų į durnyną. Ateina gydytoja ir klausia, kas nutiko. O aš sakau: abidvi mus vežkit, tada išsiaiškinsime, kuri durnesnė. Marti pradėjo rėkti, aš – verkti. Gydytoja pasiūlė kviesti policiją ir išvažiavo“, – kalbėjo Anelė.
„O sūnus? Aš jam atleidau“
„Man marti taip ir pasakė – dink iš čia. Sūnus jai pritarė. Mes pasirašėme dokumentą, kad jie man grąžins 8 tūkst. eurų – kas mėnesį mokės po 200. Jau praėjo daugiau kaip metai, bet nieko negavau. Likau be namų, be pinigų ir su įsiskolinimu bankui“, – kalbėjo Anelė.
Moteris paskambino savo pažįstamai, o ši rado nuomojamą būstą. Anelė iš sūnaus namų išsikraustė per naktį. Tačiau nuomojamas būstas nebuvo patogus gyventi vyresnio amžiaus žmogui. Tuo, kad moteris apsigyventų „Oriuose namuose“, pasirūpino jos užaugintas anūkas.
Dėl nuolatinių kelionių į užsienį, kur studijavo, jam pačiam pasirūpinti močiute nebuvo kaip. Dabar, jau pasibaigus studijoms, grįžo į Vilnių, ir abu džiaugiasi, kad kad po daugybės vargų šiandien močiutė gyvena saugiai, ramiai ir patogiai. Kitoje gatvės pusėje yra parduotuvė, poliklinika, patogus susisiekimas transportu, jei reikia kur nuvažiuoti.
„Anūkas dabar mane labiausiai ir džiugina, kad jis šalia – aš laiminga. Mes susitinkame, bendraujame, jis atvažiuoja pas mane, aš pas jį.
Su savo draugėmis ir buvusiomis kaimynėmis bendrauju telefonu, pasakoju joms, kad gyvenu kaip rojuje. Esu labai dėkinga šių namų įkūrėjai Marijai Bunkaitei.
O sūnus? Aš jam atleidau, nes esu tikinti katalikė. Tegul jam tik Dievas atleidžia. Aš prašau, kad Mergelė Marija jam apšviestų protą, ką jis yra padaręs – tegul gailisi. Bet jis nesistengia net man paskambinti, o aš nenoriu lįsti į jų šeimą“, – kalbėjo Anelė.
