Šeštus metus Anglijoje (šiuo metu Gildfordo mieste – aut.) gyvenanti Paula čia baigė žmogaus mitybos magistrantūros studijas, o dabar koncentruojasi į darbą „Creative Nature Superfoods“ įmonėje bei tinklaraščio „Enjoy by Paula“ rašymą, kuris, anot autorės, atspindi ir jos gyvenimo būdą.
Ir nors Paula pabrėžia savo artimą ryšį su Lietuva, kur atvyksta bent kartą per du mėnesius, artimiausiu metu jauna moteris čia apsistoti ilgam neketina: jos planuose – karjeros užmojai bei naujų kelionių maršrutai.
– Iki mokyklos baigimo gyvenote ne vienoje šalyje. Papasakokite apie šią patirtį, kokie atsiminimai kyla iš to laikotarpio?
– Gimiau Belgijoje, kur su šeima gyvenome, iki man suėjo dveji metai, kadangi tuo metu tėtis (Lietuvos diplomatas Vygaudas Ušackas – red.) dirbo Briuselyje. Šeimoje pokštaujame, kadangi Belgijoje gimusi, todėl ir šokoladą taip įsimylėjusi – niekada jo neatsisakau.
Po to atvykome į Lietuvą ir penkerius metus gyvenome Nemenčinėje, o man baigus pirmąją klasę, išvykome į JAV, Vašingtoną, kur tėtis buvo paskirtas vadovauti Lietuvos Respublikos ambasadai. Čia su broliu lankėme vidurinę, tačiau eidavome ir į šeštadieninę lietuvių mokyklą, kur galėjome mokytis lietuvių kalba. Beje, šeimoje, su bendruomene visada kalbėjome tik lietuviškai.
Tuomet, praėjus 5,5 metų, išvažiavome į Londoną, kur praleidome dvejus metus, ir, atsiradus galimybei – kuomet tėtis tapo Lietuvos užsienio reikalų ministru – grįžome į Lietuvą.
Visą laiką jausdavau ir pavydą, kad neturiu tų vaikystės ar klasės draugų, su kuriais užaugi, nuolatos bendrauji ir palaikai gyvą ryšį.
Tėtis sakė, jog tiek daug laiko praleidus anglakalbėse šalyse, mums su broliu gali būti sudėtinga mokytis Lietuvoje – tiek dėl kalbos, tiek dėl mokslo struktūros, – juk aš turėjau pradėti eiti į devintą, o brolis į dešimtą klasę. Ir nors vienu metu svarstėme baigti mokslus Anglijoje, visgi nesinorėjo nei išsiskirti su tėvais, nei prarasti galimybės gerai išmokti lietuvių kalbos ir susipažinti su lietuviais. Taigi grįžę į Vilnių su broliu mokėmės Šiuolaikinės mokyklos centre.
– Kaip jautėtės gyvendama tokiu ritmu?
– Kiek pamenu, vaikystėje tikrai nebuvo sunku, nors ir nuolatos kraustydavomės iš vienos vietos į kitą. Pavyzdžiui, net ir gyvendami JAV, gal 3–4 kartus keitėme gyvenamąją vietą dėl nuomos sąlygų ar terminų pasikeitimų.
Kita vertus, visą laiką jausdavau ir pavydą, kad neturiu tų vaikystės ar klasės draugų, su kuriais užaugi, nuolatos bendrauji ir palaikai gyvą ryšį. To niekada neturėjau ir, kaip vaikui, tai buvo gana sudėtinga. Bet kai supranti, kad yra taip, kaip yra, pradedi į visą tą situaciją žiūrėti teigiamai – juk tai puiki galimybė pažinti kitas pasaulio šalis, jų gyventojus, skirtingas kultūras.
Dabar prie tokio ritmo esu pripratusi ir negalėčiau įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. Tarkime, šiuo metu Anglijoje gyvenu jau šeštus metus ir, rodos, nebegaliu ten – noriu išvažiuoti. Žinoma, nebūtinai pakeisti šalį ar žemyną, tačiau jau norisi kitos aplinkos. Šiuo metu mano vaikinui Jonui liko metai doktorantūros studijų – po to ieškosime, kur kitur pagyventi.
– 2012-aisiais persikėlėte į Angliją studijuoti Ekseterio universitete. Po bakalauro iškart pradėjote magistrantūros studijas ir šiandien esate sertifikuota mitybos specialistė (ang. registered associate nutritionist). Kaip nusprendėte gilintis į šią sritį?
– Pirmiausia studijavau biologijos mokslus. Studijų metu turėjau galimybę atlikti praktiką farmacijos kompanijoje, tačiau supratau, kad ši sritis nėra tai, ko noriu.
Po bakalauro baigimo nusprendžiau gilintis į mitybą, kadangi visą laiką domėjausi maistu ir galvodavau, kad ateity norėčiau turėti savo kavinukę ar parašyti receptų knygą. Taigi, magistrantūros studijos mitybos srity atrodė teisingas sekantis žingsnis.
Net svarsčiau tapti vegetare ar vegane, bet studijuodama supratau, kad svarbiausia yra maisto įvairovė.
Šiuo metu dirbu maisto kompanijoje, kur gaminame ir tiekiame į rinką batonėlius be alergenų, kepinių mišinius, vadinamąjį „supermaistą“, kaip ispaninio šalavijo sėklos ar kakavos pupelės. Esu atsakinga tiek už rinkodarą, tiek už receptų kūrimą, naujų produktų testavimą.
Ir nors dabar studijose įgytų žinių beveik nenaudoju tiesiogiai, tai man suteikė naudingos patirties: lengviau kalbėti, kai iš tiesų žinai viso to pagrindą, o ne tiesiog nusimanai.
– Koks jūsų pačios santykis su mityba?
– Visą laiką stengiausi ganėtinai sveikai valgyti. Vienu metu – dėl etinių priežasčių – net svarsčiau tapti vegetare ar vegane, bet studijuodama supratau, kad svarbiausia yra maisto įvairovė.
Dabar ir toliau stengiuosi rinktis kuo įvairesnį maistą, taip pat bent kartą per savaitę valgau žuvį, truputį raudonos mėsos. Kitas dalykas – įvertinau vandens gėrimo svarbą. Jei kas klausia sveikos mitybos patarimų, tai pirmiausia pabrėžiu vandens ir su maistu gaunamų skaidulų būtinybę.
Dar vienas dalykas, dėl ko dėkoju savo vaikinui, tai, kad pradėjome praktikuoti protarpinį badavimą. Manau, kad ta rutina mityboje išties padeda, be to, taip maitinantis lengva išvengti užkandžiavimų. Pastebėjau, kad tokie eksperimentai, kad ir trumpalaikiai, padeda atrasti tai, kas tinka.
Šiuo metu taip pat stengiamės planuotis mitybą, pavyzdžiui, į dėžutes prigaminame maisto visai savaitei; pasirūpiname, kad namuose visuomet liktų sveikų produktų ir grįžus iš darbo nekiltų noras vartoti kokių nors greitai paruošiamų makaronų.
Tačiau tikrai nėra taip, kad neleidžiu sau deserto ar kokteilio, kavos. Stengiuosi derinti mitybą ir vadovautis saiku.
– Savo žiniomis apie maistą dalijatės ir tinklaraštyje „Enjoy by Paula“, kurį pradėjote 2015-ųjų pradžioje. Kaip gimė ši idėja ir vystėsi per šiuos metus?
– Pamenu, tuo metu laisvalaikiu socialiniuose tinkluose žiūrėdavau įvairius kulinarinius filmus ar skaitydavau tinklaraščius. Vieną dieną pagalvojau, kodėl ir man to nepradėti? Juk jau tada fotografuodavau maistą, kurdavau receptus.
Paskatinta draugės, sukūriau tinklaraštį ir pirmą mėnesį rašiau pranešusi tik jai ir vaikinui, norėdama pažiūrėti, kaip seksis. Pastebėjau, kad tinklaraštis auga, atsirado skaitytojų – tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų valstybių. Nusprendžiau apie projektą papasakoti ir tėvams, broliui, draugams – iškart pajutau didelį palaikymą.
Dar vėliau tinklaraštyje pradėjau dalytis ne tik receptais, bet ir kelionių įspūdžiais, restoranų apžvalgomis. Dabar jo turinys labiau apie laisvalaikį ir gyvenimo būdą.
– Rašote apie keliones, maistą, sveiką gyvenseną, interjerą, stilių. Kas formuoja jūsų skonį, įkvepia?
– Iš mamos įgijau pomėgį interjerui, stiliaus skonį. Nuo pat mažens norėjau atrodyti taip, kaip ir ji. Ir dabar, man grįžus į Lietuvą, kai nerandu, ką apsirengti, mama ateina į pagalbą su „penkiomis pakabomis“ – mėgstame klasikinį stilių, o mūsų ir rūbų, ir batų dydžiai yra vienodi – labai patogu.
Įkvėpimo semiuosi skaitydama kitus tinklaraščius, taip pat ir draugai dažnai įkvepia. Pavyzdžiui, dar studijuojant bakalaurą draugė nusivedė į jodinėjimo pamoką – pagalvojau, jei ji randa laiko, rasiu ir aš.
Iš mamos įgijau pomėgį interjerui, stiliaus skonį. Nuo pat mažens norėjau atrodyti taip, kaip ir ji.
Esu dėkinga tėvams už tai, kad dar maža turėjau galimybę apkeliauti tokius kraštus, kuriems dabar nerasčiau nei laiko, nei lėšų. Ir man, ir broliui įstrigo tai, kad gyvenime reikia kuo daugiau pamatyti – ir nebūtinai tolimiausius kraštus, o kad ir pačius mažiausius kaimelius Lietuvoje. Tai taip pat įkvėpimo šaltinis.
– Kurie kraštai paliko didžiausią įspūdį? Ką jums suteikia kelionės ir kaip jos kito suaugus?
– Apkeliavau gal dvidešimt ar trisdešimt šalių. Be tų, kur gyvenau, labai didelį įspūdį paliko Indija. Ne tiek šalies egzotika, kiek kultūra bei kasdienio gyvenimo ritmas: išeini iš viešbučio, nėra kelių infrastruktūros, o tik smėlis, aplink laksto šunys, žmonės purvini ir dažnai alkani, trūksta vandens. Pamatai visai kitokį pasaulį – tai išties praplečia akiratį, imi būti dėkingas už tai, ką turi.
Keliaujant taip pat atsiranda suvokimas, koks esi mažas, palyginti su miestu, pasauliu. Kai pažvelgi į „bendrą paveikslą“, supranti, kad galbūt kažkokios asmeninės problemos nėra tokios didelės ar reikšmingos.
Dabar nebeskrendu į ilgesnes keliones, bandau apkeliauti Europą, Jungtinę Karalystę. Dažnai būna, kad žmogus nesinaudoja galimybe pakeliauti ten, kur gyvena, todėl šiuo metu su Jonu vis aplankome kokį vietinį kraštą. Pavyzdžiui, laisvą savaitgalį nuvažiuojame į kitą miestelį, kuriame nesame buvę, – jie visi tikrai labai skiriasi. Beje, Anglijoje visiems rekomenduoju aplankyti Kembridžą, Oksfordą ir Batą.
Taip pat, keliaujant be tėvų, nors ir tenka daugiau planuoti (kas man suteikia malonumą), viskas vyksta labiau ekspromtu, kelionės dienos būna intensyvesnės, aktyvesnės, laisvesnės. Pavyzdžiui, neseniai su draugais praleidome dešimt dienų stovyklaudami palapinėse Škotijoje, laukinėje gamtoje. Tai buvo išties neįprastas potyris, kurio niekada nepamiršiu, – vos grįžusi pradėjau svajoti kada nors vėl ten nuvykti.
Visgi pastebiu, kad keliaudama vis labiau pradedu vertinti tai, kur pati gyvenu ir iš kur esu kilusi. Kiekvieną kartą aplankius naują vietą, kad ir kaip būna smagu, po savaitės ar dviejų jau norisi namo į Gildfordą. Lygiai taip pat, būnant čia, po kelių savaičių ar mėnesio jau pasiilgstu Lietuvos.
– Nors Lietuvoje gyvenote pakankamai trumpai, panašu, kad jūsų ryšys su šia šalimi – stiprus?
– Net kai su šeima gyvenome užsienyje, vasaromis grįždavome į Lietuvą. Pamenu, vienu metu buvome pardavę namą Vilniaus priemiestyje, bet dar neturėjome nusipirkę buto, tai vasaras (iki 15–16 metų) leisdavau pas senelius Ukmergėje – apeidavau visą miestą, vaikščiodavau po turgų.
Keliaudama vis labiau pradedu vertinti tai, kur pati gyvenu ir iš kur esu kilusi.
Mums su broliu nuo vaikystės buvo skiepijama, kad Lietuva yra mūsų namai ir tėvynė. Manau, man didelę įtaką padarė mūsų sodyba Bajoriškių kaime – ten visiškai tylu, ramu, šalia ežeras. Kadangi man buvo gal 6–7 metai, kuomet tėtis sodyboje pastatė pirmąjį namuką, tai visuomet sakau, kad tai yra mano tikrieji namai. Jaučiu didelį prieraišumą toms vietoms.
Kai su draugais susitinkame ir kalbame apie ateitį, visą laiką sakau, kad į Lietuvą grįžčiau kad ir rytoj, bet kol kas nelabai pavyksta. Manau, po 5–10 metų tikrai čia gyvensiu, tikiuosi, užauginsiu ir vaikus – Lietuva tam labai palanki. Be to, Lietuvoje yra mano šeima, artimiausi žmonės, kurių vos pasiilgus negali aplankyti, jei gyveni toli.
– Augote šeimoje, kuri atvėrė daug galimybių, o savo tėvus įvardijate autoritetais. Ar tuo pačiu nejaučiate daugiau atsakomybių ar spaudimo kažką pasiekti?
– Kaip esame kalbėję su broliu, mums tinka toks geras posakis „you‘ve got big shoes to fill“. Tikrai nesinori tiesiog sėdėti „ant kėdės“ – norisi kažko siekti, kažką kurti. Kita vertus, gerai tai, jog augdama pamačiau, kaip yra sunkiai dirbama ir, kad ta sėkmė neatsiranda iš niekur nieko. Tėtis parodė, kad tik sunkus darbas gali iki kažko atvesti.
Tuo metu mama man autoritetas šeimos atžvilgiu, kadangi šeima jai – numeris vienas. Man irgi tas yra įskiepyta, todėl tikiuosi, jog kada nors būsiu tokia gera mama, kaip ir ji, galėsiu tuo didžiuotis.
Nereikia bijoti pokyčių, nes tik taip gali suprasti, ką iš tiesų nori daryti gyvenime.
Tačiau nejaučiu spaudimo iš tėvų, tokios paskatos nėra iš jų pusės, tai – vidinis poreikis.
– Iš kur semiatės motyvacijos, ryžto siekti tikslų?
– Manau, pirmiausia reikia savyje atrasti norą kažko siekti. Man padeda kitų žmonių, kurie pradėjo nuo nulio ir savo darbu bei pastangomis pasiekė sėkmės, yra laimingi, stebėjimas, mokymasis iš jų patirties.
Taip pat motyvacija atsiranda iš suvokimo ir gebėjimo įvertinti, kur esi dabar, kaip iki to atėjai. Verta sustoti minutei ir apgalvoti, įsivaizduoti, ką nori pasiekti, galbūt užsirašyti tai ir tokiu būdu suprasti, kad tikslai – apčiuopiami. Ar bent jau žingsniai iki to – aiškūs.
Kitas dalykas, siekiant kažko, naudinga nesitikėti greito rezultato. Manau, kiekvienas žmogus turi praeiti sunkius etapus, kada reikia daug dirbti ar kažkas nesiseka, atsiranda problemų. Svarbu suprasti, kad būna dienų, kada nesieina taip, kaip planuota, arba tenka suklysti.
Aš pati bijojau mesti tai, ką veikiu, ir pradėti kažką naujo. Dabar manau, kad nereikia bijoti pokyčių, nes tik taip gali suprasti, ką iš tiesų nori daryti gyvenime.