„Tas žemėlapis ir jo byla yra esminiai dalykai mūsų kalbos istorijai. Kai pradėjau ieškoti informacijos konferencijai, buvo keista, kad jokiuose svarbiausiuose kalbos istorijos darbuose nėra A. Macijausko pavardės. Galvojau, kaip čia yra? Pradėjau rankioti, kiek išleido knygų, kiek išvertė! Pamačiau, kad spraga“, – sako Lietuvių kalbos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. J. Venckienė, priskaičiavusi per keturias dešimtis minėto šviesuolio išverstų ir išleistų knygų.
„Nenustebina manęs, jei žmonės pasako, kad apie Antaną Macijauską mažai girdėję arba išvis nėra girdėję, o kurie girdėję, sako, kad tik dėl žemėlapio garsaus, kurio byla atvėrė mums kelią į spaudos atgimimą“, – sako V. J. Juška, A. Macijausko premijos laureatas.
Ekonominė byla virto kultūrine
Žemėlapio byla – didelis teisinis laimėjimas Rusijos priespaudos fone, kuomet Lietuvoje buvo draudžiama lietuviška spauda. V. Juškos teigimu, krašto žemėlapį A. Macijauskas pradėjo ruošti studijuodamas statybos inžinerijos mokslus institute, o praėjus metams po studijų priėmė sprendimą jį atspausdinti. Spausdinimo kaštų būta didelių, tad reikėjo skolintis lėšų.
„XX amžiuje rimto ir didelės apimties Lietuvos krašto žemėlapio su lietuviškais pavadinimais išvis nebuvo. Tokio žemėlapio labai stigo 1900 metų pasaulinei parodai Paryžiuje, kur buvo numatytas lietuvių skyrius su įvairia ekspozicija. Žemėlapį A. Macijauskas sudarė ir išbraižė savo ranka, aiškiai užrašydamas pavadinimus, legendą, jame pažymėtos apskričių ribos, didesni ežerai, upės, keliai, geležinkeliai, miestai ir miesteliai. Šis žemėlapis laikomas pirmuoju lietuvišku žemėlapiu Lietuvos mokslo istorijoje“, – teigė V. J. Juška.
Praėjęs cenzūrą žemėlapis buvo atspausdintas 1900 metų pradžioje 2000 egzempliorių tiražu. Tuomet jis buvo parduodamas už vieną rublį, ir ši suma nebuvo menka. Po kurio laiko pagarsinus apie išleistą žemėlapį anuometinėje lietuviškoje spaudoje, dalis tiražo, kone 1,2 tūkstančio, buvo konfiskuota iš autoriaus buto Sankt Peterburge, kur tuo metu gyveno.
J. Venckienės teigimu, dėl konfiskacijos A. Macijauskas ėmė siekti piniginio atlygio ir jis buvo priteistas, tačiau svarbiausia, kad galiausiai atsakingi organai nusprendė, jog apskritai nesama pagrindo lietuviškos spaudos draudimui.
Kultūrologo V. J. Juškos teigimu, konfiskavus žemėlapį ir padavus ieškinį dėl žemėlapio grąžinimo iš pradžių atrodė, kad tai politinė-ekonominė byla, bet paaiškėjo, kad ji kultūrinė. Anuomet Rusijos aukščiausioji teisinė institucija – Senatas – sprendime nurodė, kad nesama juridinio pagrindo dėl spaudos draudimo, nes toks teisės aktas nebuvo įrašytas nei caro įsakyme, nei kituose dokumentuose, tad išvis nebūta pagrindo uždrausti kalbą, bausti žmones už jos vartojimą, rašybą.
„Čia, galima sakyti, buvo caro nugalėjimas“, – teigia kultūrologas. – Laimėti šitą bylą buvo nepaprastas dalykas. Verta atsiminti, kad ji buvo iškelta po 36 spaudos draudimo metų. Per tuos metus ir Petras Vileišis, ir Jonas Šliūpas, ir nemažai kitų lietuvių baladojosi į institucijų duris, kalbėjo su aukščiausiais viršininkais, caro ir ministrų patarėjais, reikalaudami, kad būtų atšauktas spaudos draudimas, bet visur atsidūrė į akmeninę sieną. Kad buvo nueita kitu keliu, reikia paminėti ir Jono Vileišio vardą. Būtent jis Macijauskui pasakė, kad, jo įsitikinimu, nėra juridinio pagrindo spaudos draudimu. Bet kaip prieiti ir įrodyti – tai buvo klausimas“.
A. Macijausko parengtų žemėlapių iki šiol išliko vos keletas. Vienas saugomas Vilniaus universitete, kiti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Čia saugomas ir žemėlapis, kurį A. Macijauskas su dedikacija užrašė Jonui Basanavičiui. Dar vienas toks žemėlapis yra išlikęs Maskvoje.
Kuklus šviesuolis
Anot V. J. Juškos, A. Macijauskas – pamirštas Lietuvos inžinierius šviesuolis, kuris švietė visuomenę, bet niekad neieškojo progų savęs išaukštinti.
„Galbūt per savo kuklumą, nes jis teigė, kad jam buvo svarbiau meilė savo kalbai ir tėvynei, nei pozicija arba vieta visuomenėje. Aš jį pristatau kaip lietuvį inžinierių, žurnalistą, vertėją, švietėją, kuris atidavė save būtent Lietuvai, ne karjerai. Niekad nesiekė karjeros viršūnių, bet siekė dirbti tą darbą, kuris tuo metu buvo reikalingas lietuvių tautai ir būsimai valstybei“, – teigė V. J. Juška.
Jo manymu, A. Macijausko erudiciją lėmė jo kilmė, mat jis gimė Biržų krašto šviesuolių šeimoje, kurioje būta raštininkų, knygnešių, kovotojų prieš spaudos draudimą. Baigęs Panevėžio realinę gimnaziją, A. Macijauskas įstojo į technologijų institutą, kur per Jono Vileišio rekomendacijas pateko į slaptą lietuvių draugiją, susipažino su Petru Vileišiu, susitiko su Antanu Smetona, kitais iškiliais žmonėmis, kurie formavo jo vertybes ir nuvedė lietuvybės keliu.
V.J. Juška pabrėžia iškilaus Lietuvos veikėjo atsidavimą darbui. Išvykęs į Rygą, kur praleido apie 15 metų, jis dirbo geležinkelio įmonėje, buvo įsteigęs knygyną, bibliotekas. Būtent Rygoje, kultūrologo teigimu, jis steigė įvairias organizacijas, kurių Lietuvoje dar tebūta kuklių, nes Vilniuje inteligentijos telkėsi mažiau. Kultūrologas teigia, kad vilniečiai sekė, ką darė lietuviai Sankt Peterburge, Maskvoje, ypač – Rygoje.
„Grįžęs į Lietuvą po I pasaulinio karo atsidavė Lietuvos atstatymui - buvo pirmasis Lietuvos geležinkelio vadovas, Vidaus reikalų ministerijos Lietuvos atstatymo komisaras. Po 3–4 metų, kai komisariatas buvo uždarytas, tapo Lietuvos statybos komisaru, praktiškai tos pačios pareigos, tik kitu pavadinimu, ir toliau kūrė, statė Lietuvą“, – sakė V. J. Juška.
Išleido dešimtis knygų
Anot lietuvių kalbos istorikės J. Venckienės, A. Macijauskas išvertė bei išleido per keturias dešimtis knygų. Istorikę sudomino 1902 metais išleista lenkiška lietuvių kalbos gramatika, išversta iš vokiečių kalbos. Mokslininkės teigimu, anuomet didelė dalis bajorijos kalbėjo lenkiškai, tad knyga buvo prasminga. Apie gramatiką ir kitus aktualius klausimus A. Macijauskas, būdamas Sankt Peterburge, diskutuodavo su kitais į kuopeles susibūrusiais lietuviais.
Pasak J. Venckienės, Sankt Peterburgo lietuvių veikla suformavo iškilias asmenybes, kur greta profesijos, praktinės veiklos buvo labai svarbi lietuvybė. Būtent ant šių jaunosios inteligentijos atstovų pečių laikėsi atgimimas.
„Išleista labai įvairių knygų, daug šviečiamosios, mokslo populiarinimo literatūros, kaip antai, „Lengvutė lietuvių istorija“, „Pradinė geografija“, praktinio pobūdžio knygų, pavyzdžiui, „Kaip reikia pinti rėčkos, baldai ir kiti pinamieji daiktai“. Buvo noras kaimo žmonėms pateikti kuo daugiau knygelių, skaitymo“, – sakė J. Venckienė.
Tarp knygų būta ir grožinės literatūros, tautosakos rinkinių, pavyzdžiui, „Biržiečių dainos“. Knygoje „Rankvedis laiškams rašyti“ – informacija, kaip rašyti laiškus, ir įvairūs pavyzdžiai: rašteliai, atsiprašymo, pasiteiravimo laiškai.
J. Venckienė teigė mananti, kad A. Macijausko, kuris buvo pakviestas į Lietuvių mokslo draugiją, pavardė istorijos šešėlyje liko greta keleto kitų iškilių ano meto veikėjų, į kuriuos buvo sukoncentruotas dėmesys. Tiek J. Venckienė, tiek V. J. Juška viliasi, kad Seimui 2024 metus paskelbus A. Macijausko metais, minint 150-ąsias jo gimimo metines, iškilios asmenybės vardas nuaidės garsiau.
„Tautinio atgimimo laikotarpis turėjo daug ryškių asmenybių, tų asmenybių tarpe iškilti ir būti pirmoje vietoj, jei politikoje savęs nekėlei, o kukliai dirbai – labai sunku. Šiemet bandoma prikelti A. Macijausko prisiminimą, parodyti svarbą kultūriniame kontekste“, – sakė V. J. Juška.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.
