– Visą gyvenimą jūsų profesiniai keliai sukasi apie medicinos sritį. Ar toks ir buvo siekis, gal vaikystėje svajojote tapti mediku?
– Mano visas gyvenimas su medicina – kadaise turėjau stomatologijos kliniką, vėliau Amerikoje dirbau medicinos draudimo srityje. Grįžęs į Lietuvą įsidarbinau privačioje gydymo paslaugas teikiančioje bendrovėje pardavimų vadybininku, o po dviejų savaičių tapau direktoriaus pavaduotoju, taip ir dėliojosi viskas, kol vėliau tapau ir „Antėjos“ vadovu.
O vaikystėje vizijos buvo kitos, profesionaliai sportavau – plaukiau, esu tapęs ir Lietuvos čempionu. Baseiną lankiau nuo septynerių ir tuo rimtai užsiėmiau iš esmės tol, kol mokiausi vidurinėje. Tuomet maniau, kad laukia sportininko kelias, o ateityje galbūt treneriavimas (juokiasi). Vėliau studijavau chemijos technologiją, kas iš tiesų nėra taip toli nuo medicinos, praėjus kuriam laikui baigiau ir ekonomikos bei rinkodaros studijas. Taigi vis dėlto labai džiaugiuosi, kad gyvenimas pasisuko kitaip – būtent taip, kaip dabar.
– Ar tėvai kišosi į jūsų profesinį kelią?
– Tais laikais, kai aš buvau pasirinkimo kelyje, manau, į daugelio jaunuolių pasirinkimus tėvai kišosi (nusijuokia). Bet turiu pasakyti, kad už tai jiems esu dėkingas, nes iš šiandienos perspektyvos žiūrint, viskas susiklostė labai gerai.
– Kiekvienas turi skirtingą gyvenimo pojūtį. Koks jūsų – sakytumėte, jis klostosi pakankamai lengvai ar vis tik – nuožmi kova?
– Tikrai sakyčiau, kad gyvenimas yra nuolatinė kova. Man, pavyzdžiui, niekas nieko ant padėklo neatnešė, reikėjo pačiam visko siekti. Net kalbant apie svajones ar idėjas, kad jos būtų įgyvendintos, kad pasiekčiau rezultatų, kartais reikia tikrai nemažai pakovoti.
Taigi vis dėlto labai džiaugiuosi, kad gyvenimas pasisuko kitaip – būtent taip, kaip dabar.
– Per tą laiką, kol kalbiname vadovus, supratau, kad galima juos grupuoti į dvi stovyklas. Vieni sako, kad vadovai gali atostogauti ir tai būtina, o kiti – kad niekada neatostogauja. Kurią pusę palaikote jūs?
– Na, į atostogas jie važiuoja, sakyčiau, ir atostogauja (nusijuokia), tik gal dažnai jie yra įpratę tai daryti kiek kitaip – nedidele dalimi vis tiek dirbti. Ir tai nereiškia, kad įmonė be vadovo sugrius per kelias savaites ar kad nėra žmonių, kuriais galima pasitikėti, tiesiog keli savo srities specialistai visada gali padaryti daugiau nei vienas. Mano tokia nuomonė – tiesiog nesinori stabdyti kai kurių procesų ar jiems kliudyti.
– Kaip atrodo jūsų rutina? Ar turite tradicijų, dalykų, kurie jums itin svarbūs?
– Man vienas svarbiausių rutinos dalykų – rytinis kavos puodelio išgėrimas su žmona. Ramiai pasikalbame, aptariam buvusios ir būsimos dienos įvykius. Tą rytinę tradiciją, tiesa, dažnai kartojame ir po dienos darbų. Man patinka vakare ramiai susėsti, apgalvoti dieną, pasitarti, padiskutuoti.
– Kontaktas su žmonėmis, vadovavimas jiems, nuolatinis problemų sprendimas, iššūkiai – jums tai sunku ar kaip tik motyvuoja?
– Fiziškai nesunku, bet reikalauja daug emocinių resursų. Dirbdamas vadovo darbą aš išties daug atiduodu savęs. Norėdamas suvaldyti visus procesus, vadovas, mano nuomone, privalo būti labai dėmesingas, o žmonėms – ypač. O ten, kur yra darbas su žmonėmis, neretai yra daug emocijų, kas kartais gali varginti psichologiškai.
– Kaip jūs išmokote tą darbą pasilengvinti per tiek metų patirties? Turiu minty, gal suvokiate, kad kažko daryti visai nereikia, o tam tikrus dalykus – tiesiog kitaip.
– Pradžioje, kai dar neturėjau daug patirties, buvau linkęs įsivelti į mikrodalykų sprendimą. Su patirtimi supratau, kad jei imsiuos spręsti viską, net tuos mikrodalykus, aš sudegsiu. Verslas kaip buriavimas, kapitonas nustato kryptį, o įgula daro viską, kad laivo burės judėtų tikslo link. Tiek jachtoje, tiek versle, jau esu išmokęs atskirti savo roles. O pasitikėti ir tikėti komanda, mano manymu – vienas svarbiausių bet kurio vadovo asmeninių siekių.
Su patirtimi supratau, kad jei imsiuos spręsti viską, net tuos mikrodalykus, aš sudegsiu
Antras dalykas – supratau plano reikšmę. Dabar taip susiplanuoju (pergudrauju) dieną, kad ji tiesiog praplaukia – racionaliai susiplanuoju kiekvieną darbo valandą, neeikvoju energijos ir gerokai daugiau padarau (toliau nuplaukiu) bei... beveik niekada niekur nevėluoju. J
– O tai, kur vadinamasis „gyvenimo vaibas“?
– Man gyvenimo prasmę atneša pasiekti ir būsimi tikslai. Vienas tokių – pastatyti pažangiausią ligoninę Lietuvoje, kuri šiuo metu jau projektavimo etape. Čia jei kalbėtume apie profesinius siekius, o asmeniniai – su jachta apiplauti aplink pasaulį.
Esu buriuotojas, mėgstu ekstremalų sportą ir vandenį. Pastarąjį, kaip minėjau, jau nuo mažens. Tai iš pradžių norėčiau pastatyti ligoninę, o tada jau galima leistis ir į savo malonumus, galbūt tuomet lauks ir ta gyvenimo kelionė.
– Jei nutinka kokie rimtesni nesklandumai darbe, kaip užmiegate? Ar iš viso užmiegate?
– Atsijungti vakare jau lyg ir išmokau. Nesakau, kad visiškai niekada negalvoju, bet atsiriboti galiu, tik štai ryte tai jau „galvos kompiuteris“ įsijungia nespėjus atmerkti akių. Dar miegodamas imu galvoti, spręsti problemas, svarstyti – kaip ir ką geriau padaryti. Pavirtau tokiu, galima sakyti, rytiniu sprendėju.
– Kaip jums atrodo, kame tik pradėję vadovauti žmonės dažniausiai „sudega“?
– Aš manau, kad viskas priklauso nuo to, kaip jie sugeba susidėlioti savo komandą. Pirma – kompetencijų, profesionalumo klausimu, o antra – sugebėti išvystyti lygiaverčius santykius. Man atrodo, kad šiais laikais, ypač su jaunimu, direktyviniai santykiai visiškai neveikia. Mano patirtis rodo, kad geriausi rezultatai pasiekiami vadovaujantis lygiaverčiu santykiu.
– Kaip atrodo jūsų laisvalaikis. Minėjote, kad mėgstate buriuoti. Kas dar džiugina jus?
– Būriuoti pradėjau nuo 2016 metų. Prisimenu, tada „Facebook“ pamačiau „Amber sail“ reklamą, pagalvojau – kažkokį supratimą apie vėją turiu, parašiau jiems ir vėliau plaukiau su jais per Atlantą. Tai ir buvo mano pirmas buriavimas. Tai mane sužavėjo, supratau, kad toks gyvenimo būdas man labai patinka.
Jachta yra lyg namai, su kuriais gali perplaukti į vis kitą vietą. Aplink tave saulė, jūra, vėjas – laisvė. Labai daug komponentų, kurie atneša malonumą ir pilnatvę.
Dar kalbant apie pomėgius – mėgstu kaituoti, tą darau jau apie keturiolika metų. Vasaras dažnai leidžiu Svencelėje, išbandau ir kitas vandens sporto rūšis. Matyt, kaip ilgametis plaukikas negaliu nuo vandens nutolti, anksčiau plaukdavau pats, o dabar – su įvairiomis priemonėmis.
– Jei dabar galėtumėte 15ai minučių atsidurti bet kokiame pasaulio krašte ir nuveikti ką tik panorėjęs. Kas tai būtų?
– Esu girdėjęs, kad Japonija gražiausia rudenį. Patirti ir savomis akimis pamatyti „koyo“ yra viena iš mano pasaulio pažinimo svajonių. 15 min skirčiau lėtam kavos puodelio išgėrimui ryškiaspalvių lapų gausoje.
– Kurį Lietuvos įmonės vadovą ar vadovę mielai pasikviestumėte pašnekesiui prie kavos?
– Šiaip kavos išgerti būtų įdomu su daugeliu. Niekada negalvojau apie tai, bet jei reikėtų rinktis, kažkodėl pirmas į galvą šovė Arvydas Paukštys, „Teltonika“.
