Profesinį savo kelią pradėjusi kaip renginių organizatorė ir režisierė, pašnekovė kurį laiką dirbo vaistų įmonėje, vėliau pamažu suprato, kad jos kelias yra augalai.
Taip trijų vaikų mama, nors ir neturėdama šeimos palaikymo, 35-erių pasiryžo keisti profesiją: įgijo želdynų dizaino inžinierės kvalifikaciją, apsigynė aplinkosaugos organizavimo magistrantūros studijas, įstojo į dendrologų draugiją, galiausiai ėmė vesti ekskursijas ir dėstyti kitiems.
Ji pati sako, kad nemažai prie to prisidėjo ir vaikystėje gauti jos močiutės ir kaimynių patarimai.
– Ekskursija apie laukinius augalus, kurie itin praverstų badmečiu ar karui užėjus, šiandien atrodo daugiau kaip pramoga, bet išties bado akirmirką jie praverstų daugeliui.
– Prisimenu laiką po COVIDo daliai žmonių tuo metu įsijungė savotiškas savisaugos mechanizmas ir jie labai susidomėjo mano vedamomis ekskursijomis. Įsibėgėjus karui Ukrainoje irgi buvo žiema, žmonės kėlė klausimus, ką galėtų valgyti miške, taigi ir mano vedamų ekskursijų daugėjo.
– Svarbus momentas yra pažinti, kas auga aplink mus, ko galėtum ragauti, o ko ne. Gamtose esama ir nuodingų augalų: žalčialunkis, vilkauogė ir pan.
– Vis tik augalus reikia pažinoti, lygiai taip pat kaip ir grybus. Jeigu nors šiek tiek abejoji, nevalgyk. Nereikėtų elgtis taip, kaip viena mano draugė: atsiunčia nuotrauką ir teiraujasi, ką ji čia ką tik miške suvalgė… Kol kas jai sekasi (juokiasi).
Pirmą kartą kokį augalą ragaujant reiktų jo labai nedidelio kiekio. Svarbu pasitikrinti, ar nesi jam alergiškas: ar neberia, nedusina jo paskanavus.
Na, kad ir tos pačios raudonos uogos... Nemažai augalų jas subrandina, nepažinodamas rizikuoji ir nuodingo sausmedžio suvalgyti, ar tą patį žalčialunkį, bet yra ir daug naudingų: putino, raugerškio, šermukšnio, erškėčio.
– Valgomi ne tik augalų pumpurai ar šaknys, bet ir medžių žievė?
– Žievė yra bado maistas, kad pati valgyčiau ar lupčiau, nežinau (juokiasi). Ji dažniau naudojama daugiau kaip vaistinė priemonė: šaltekšnio, ąžuolo, beržo, liepos ir t.t.
Na, galima ir vaistingai arbatai, bet, kad žievę graužti, turi būti keli varžtai atsisukę (juokiasi). Tarkime, tokia šaltekšnio žievės arbata gelbsti virškinimui sutrikus, ąžuolo žievės nuoviras naudojamas galvai skalauti arba jei kojos prakaituoja ir t.t.
– Esate užsiminusi ir apie šokoladinį medį. Kur tokį galima pamatyti?
– Kažkodėl retai pas mus auginamas pilkasis klevas (Acer griseum) vasarą neišsiskiria iš bendros žalumos, bet žiemą akį traukia jo įspūdinga šokolado spalvos žievė su besilupančiomis skiautėmis.
Natūraliai jis auga Kinijoje. Šiuo metu saugomas ir įtrauktas į tarptautinę Raudonąją knygą. Laimei, kad prisitaikęs prie kitų šalių klimato, jis gali augti įvairiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje.
Tai gana nereiklus, lėtai augantis ir ne aukštesnis nei 8 metrų medelis.
– Tikriausiai ir pati saugiau jaučiatės kone visus augalus miške arba aplink esančius pažinodama?
– Anądien po mišką vaikščiodama kaip tik galvojau, kad pasiklydusi jame badu nemirčiau: pagraužčiau šakelių, šaknelių atsikasčiau, visai kaip žvėreliai, kurie kokį pumpurą atkapsto.
Na, žiūrint nuo seniausių laikų, esu tipiška derliaus rinkėja (juokiasi). Esu užaugusi Rumšiškėse prie Kauno marių, dar vaikystėje, vaikščiodama pakrante, pagalvodavau: dieve, kaip norėčiau žinoti visų augaliukų pavadinimus.
Gal nuo mažens pasąmonėje tiek dalykai užsiliko, bet ne dėl saugumo, o dėl smalsumo.
– Kokių lūkesčių turi žmonės, kurie dalyvauja jūsų vedamose ekskursijose?
– Kartais patys žmonės paprašo, kad nori labiau laukinės gamtos, pvz.: Ribiškių pažintinis takas kai kuriems extrymas didžiausias, nors gi miesto ribose.
O kai į Suvalkijos girią, prie Kazlų rūdos, vienus nuvežiau, arba į Labanorą, buvo ir išsigandusių, kad vilko nesutiktų.
Tai dabar, kai sako: noriu laukinės gamtos, suprantu, kad nori šalia miesto, kur ganėtinai saugu, jei netyčia pasiklystų.
– Užsiminėte, kad augalus jau neblogai pažįstate ir laisvu metu tyrinėjate grybus. Kuo būtent jums tai įdomu?
– Parsinešusi į namus kelis nepažįstamus grybus bandau juos identifikuoti pagal internetą, pagal knygas.
Įsitikinusi, kad valgomas, išsiverdu ir šiek tiek suvalgau. O kaip kitaip sužinoti? Įdomesnius grybus pažįstančių beveik nėra, nėra, kas parodytų pirštu, tenka mokytis iš savęs.
Nerizikuoju kvailai, bandau pažinti grybus atsakingai. Lietuvoje jie valgomi kaip maistas, bet jie taip pat turi labai daug gydomųjų savybių.
Kinai tą labai gerai ištyrinėję yra, o lietuviai dar mažai žino, grybai gali būti pilnavertis gydantis produktas, kaip ir koks augalas.
– Ar tiesa, kad grybauti miškuose galime ir žiemą?
– Taip, rinkti grybus galima ir žiemą. Tiesa, minusinėje temperatūroje jie neauga, bet atėjus atodrėkiui juodais koteliais ryškiai oranžinės ugniabudės auga.
Didesnėse mūsų parduotuvėse pardavinėja jas iš užsienio atvežtas. Žiemą miške kartais pavyksta pasigrožėti baltais „ledo plaukais“, tai sklaidžioji vaškaplutė. Nors ji nevalgoma, bet auga būtent su ledo ir šalčio pagalba.
Gal esate kada rudenį matę - dar labai įspūdingi juodi „numirėlio pirštai“ iš kelmų kyšo.
Tai elniagrybiai, tik iš anglų kalbos išvertus gimsta tie numirėlio pirštų pavadinimai. Net ir pačiame Vilniuje, Kalnų ar Vingio parke, galima įvairiausių gamtos gėrybių rasti.
Tiesa, mieste geriau jų nevalgyti dėl užterštumo. Kaskart vesdama ekskursijas, specialiai joms labai nesiruošiu, nes nežinau, ką pakely atrasiu, bet visada kažką randame.
– Užsiminėte, kad ekskursijų metu sutinkate žmonių bijančių vilkų ir gyvačių. Ar tai didžiausios baimės?
– Bijoti miške tikrai yra ko: pati esu ir erkinį encefalitą, ir Laimo ligą pasigavusi.
Bet populiariau bijoti gyvačių, nors pati meldžiuosi, kad kada nors pamatyčiau, nes jau senokai mačiau.
Gamtiniu požiūriu mūsų šalis yra viena saugiausių: žinoma, gali medis užgriūti, pelkėje nuskęsti taip pat gali. Bet kiti pavojai nėra dideli: moškės ir rupūžės? Juokai.
– Edita, ką jums pačiai reiškia būti miške?
– Man buvimas miške gydantis. Gera tiesiog ten nueiti ir pabūti. Nors žmogui dažnai įsijungia vartotojiškumas, ką jame galima suvalgyti, nuskinti, bet pati einu ten be jokių minčių tiesiog pabūti, pastebėti, kaip saulė pro medžius šviečia, kaip krenta lapelis, kaip paukščiai gieda.
Iš čia ir „Shinrin Yoku“ arba „miško maudynės“, t.y., japonų menas leisti laiką miške.
Stebint gamtą ateina kartais netikėtų suvokimų: kas kvepia, o kas ne, nuo kokių lapų rasą gali gerti, o nuo kurių ne ir t.t.
– Ne taip seniai socialiniame tinkle dalinotės nematytomis šaknimis ir pasakojote, kaip jų skanavote. Viena jūsų šviežiai atrastų naujienų?
– Matyt, kalbate apie drėgmenės šaknis. Lietuvoje auga paprastoji drėgmenė, ji yra nuodinga. O štai darže valgoma saldžiašaknė drėgmenė, į išvirtą saldžiąją bulvę savo skoniu panaši. Šįkart ji buvo ne mano daržo, draugės auginta. Mudvi mėgstam augalų įdomybėmis dalintis.
Beje, augalų šaknis ir geriausia rinkti sniegui atitirpus. Vėlyvą rudenį ir žiemą, kai nevyksta jų vegetacija, taigi, atėjus atodrėkiui, išsikasti kiaulpienės šaknų, idealu.
Pati visada prisikasu miškinės sidabražolės, ji pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, nuo onkologinių ligų gelbsti, o dvimetės nakvišos šaknys labai skanios, taip pat gauromečio šaknys vertingos.
Valgomos ir jurginų šaknys, ir daug kitų šaknelių.
– Bulvės ir jurginai į Lietuvą pateko tuo pačiu metu, tačiau kodėl vieni išpopuliarėjo kaip valgomi, o kiti liko tik kaip žiedai?
– Galima sakyti, jog net trys valgomi augalai pasiekė Lietuvą tuo pačiu metu iš Amerikos: tai viendienės, bulvės ir jurginai. Gal skoninės savybės žmonėms netiko, o gal bloga rinkodara tuo metu buvo (juokiasi).
Ne visi ir mūsų laikais sužavėti šia trijule. Yra labai nemėgstančių naujų patiekalų ir daržovių. Toli ieškoti nereikia, tai ir mano vaikai.
– O ką galima rinkti gamtoje sausio mėnesį?
– Žiemą galima rinkti medžių pumpurus, šakeles, šakneles, žinoma, jei pavyksta atkapstyti.
Taip pat gamtoje dar likę kai kurių uogų ir sėklų: šermukšniai kabo, mačiau dar erškėtrožių uogas, putinai, liepų sėklos buvo valgomos. Bukų riešutėliai taip pat valgomi. Tos pačios gilės, tik daug kam karčios.
Valgomi ir klevų, ir liepų, ir ąžuolo pumpurai, žinoma, yra keletas nuodingųjų, kuriuos būtina žinoti, pvz.: ožekšnis ar šaltekšnis.
Medžių žievė yra bado maistas, mums jos šiuo metu nereikia, bet, iš kitos pusės, visad įdomu paįvairinti meniu.
Protėviai, neprikaupę pakankamai atsargų, anksčiau valgydavo pušies spygliukus ir pumpuriukus (šviežius). Tokią džiovintą arbatą galima ruošti iš labai skirtingų žaliavų.
– Užsiminėte, kad visuomenėje ritasi susidomėjimo augalais, ypač valgomais, banga. Kaip manote, kas tai paskatino?
– Žmonės ieško kažkokių naujovių, o tuo pačiu grįžta prie savo šaknų, atranda močiučių ir promočiučių augintus augalus. Vieni – dėl sveikatos (alergijos), kiti – dėl naujumo. Priežastys skirtingos.
Kadangi pati esu iš tos kartos, kur virš 50 metų, tai gerai prisimenu, kad po Nepriklausomybės atkūrimo, atsidarius sienoms, plūstelėjo ne vien nauji automobiliai į Lietuvą, daugybė naujų augalų taip pat buvo atvežta.
– Kaip manote, ar neprimirš žmonės mieste gyvendami miško augalų ir tų pačių grybų?
– Lietuvės moterys pasižymi labai stipriu gamtiniu instinktu. Ar pažįstate bent vieną, kuri nieko neaugintų: nė gėlytės, nė daigelio ar kaktuso ant palangės?
Lietuviai puikiausiai atpažįsta, kur laukinė žemuogė, kur beržas ar liepa, ko nepasakytum apie daugelį užsieniečių.
Net ir miestuose gyvendami daug ką ant palangės ar balkonuose auginame, yra kas ir į kaimą nuvažiuoja ar parke pavaikšto. Senieji instinktai taip greitai nedingsta.
– Ne kartą esu girdėjusi pasakymą, kad mieste gera tik iki 40-ies, po to kur kas komfortiškiau arčiau gamtos žmogui gyventi. Ar panašiai klostėsi ir jums?
– Jaunystėje neįvertiname, koks malonumas tą žemę liesti: į ją sėti, prižiūrėti, nes tai suteikia energijos, papildo. Gal čia su branda viskas ateina?
Gyvendama kaime ir baigdama mokyklą galvojau, dievulėliau, jau aš tame žemės ūkyje – niekada, mano kojos čia nebus. O gimus vaikams ėmiau norėti žalios žolytės basoms kojytėms jų ir tos braškės, kad jie patys nusiskintų.
– Kaip ir dėstyti niekada neplanavote?
– Mano tėtis buvo mokytojas. Grįždavo pavargęs, užkimęs, tuo metu galvodavau, jau aš tai niekada nebūsiu mokytoja. Bet niekada nesakyk niekada (juokiasi).
– Užsiminėte, kad esate išmėginusi ir darbą ofise. Kodėl įvyko pokytis jūsų gyvenime link gamtos?
– Po paskutinio vaiko auginimo atostogų klausiau savęs, ar noriu dirbti darbą, už kurį man gerai moka, bet gal geriau širdžiai mielą, už kurį nežinia ką moka, bet kuris mano dūšiai artimas.
Pagalvojau, kad tegul bus ten grašiai, bet bus artima. Šiandien labai džiaugiuosi, kad išdrįsau.
Artimieji manęs nelabai palaikė. Ėjau pas žmones dirbti, ravėti ir tvarkyti jų daržų, gėlynų, mokiausi pažinti augalus, vėliau įstojau vėl studijuoti.
Daug kam atrodė, kad su savo dviem aukštaisiais nukritau prie žemės ūkio... Bet man buvo svarbu pačiai pradėti viską nuo nulio, na, ir liesti žemę.
