Kas nutinka? Kodėl mes nustojame empatiškai suprasti ir jausti savo gyvenimo partnerius? Apie tai paklausėme psichiatro ir psichoterapeuto Olego Lapino.
– Olegai, ką pasakytų ekspertas? Kas nutinka poroje? Kodėl partneriai nebesusikalba?
– Kalbėtis nebeišeina, kai nustojame empatiškai suprasti kitą. Kodėl taip nutinka? Nes būname apimti savo teisumo ir pasipiktinimo jausmų. Tarpusavio santykiuose tai gana dažna. Pamėginsiu iliustruoti pavyzdžiu: įsivaizduokime, kad jūs mėgstate ridikus, o aš – pomidorus.
Šie skirtingi faktai neverčia mūsų konfliktuoti, nes aš galiu įsijausti į jūsų situaciją ir tai nekelia man jokios grėsmės. Kaip ir jums.
Taigi mes galime įsijausti vienas į kito situaciją, empatiškai suprasti vienas kitą, arba likti neutralūs, bet, jei ta emocija rezonuoja, tikėtina, kad jūs (arba jūsų ridikai) keliate man grėsmę. Kaip ir tuomet, kai jūs dalinatės su manimi ribotu kiekiu ridikų ar įrodinėjate, kad turite didesnę teisę į juos.
Tokiomis aplinkybėmis negalėsiu empatiškai įsijausti į jūsų poziciją: būsiu apimtas baimės, kad mane apvalgysite. Būtent taip dažnai ir nutinka tarpusavio santykiuose: iš vienos pusės žodžiai kelia grėsmę, tuomet jau negaliu ramiai kalbėtis, kaip ir pamatyti savęs jūsų akimis.
Taigi nelikus empatijos ir saugumo jausmo nebegaliu ramiai reaguoti į jūsų žodžius, pokalbį palaikyti sunku, nes nei jūsų suprasti, nei užjausti nebegaliu.
– Kaipgi išeiti iš susiklosčiusios situacijos?
– Išėjimas iš tokios situacijos toks: emocijoms ir įtampoms atslūgus vienas iš dviejų (tas, kuris greičiau aprimo) priėjęs prie kito išpažįsta, kad jau nebepyksta, pasvarsto, kad gal pirmasis ir teisus, na, įjungia savo empatiją.
Dažnu atveju konfliktas įšaldomas ne tada, kai nėra techninių priemonių susitarti, o tada, kai nėra noro. Pasitaiko, kad abu poroje labai miglotai suvokia, kad gali laimėti kartu. Vienas iš pavyzdžių, ko griebtis susipykus, galėtų būti laiškų rašymas.
Vien imdamiesi šio veiksmo žmonės tarsi parodo norą taikytis. Šis būdas geras tuo, kad kiekvienas nepertraukiamas gali išsakyti, ką galvoja. Tiesa, kai kuriems žmonėms ši idėja pasirodys nauja. Kodėl?
Todėl, kad kai kas rašymą suvokia tik kaip skundo pateikimą į policiją ar pareiškimą į teismą, kiti rašymo scenarijai jiems neegzistuoja. Taip pat konfliktai dažnesni tarp sutuoktinių, gyvenančių kaimo vietovėje, mieste jie retesni dėl žmonių užimtumo: čia jie turi savo draugus, darbovietės, pomėgius ir pan.
Iš asmeninės patirties (konsultacijų su žmonėmis) pastebiu, kad dažniau kalbėtis poroje linkę vyrai. Šiandien tokių procentas gerokai didesnis nei buvo prieš dvidešimt metų, o tai rodo, kad situacija kinta, ši karta labiau linkusi kalbėtis ir tartis.
– Klausydamasi jūsų prisimenu anekdotinę situaciją, kuomet sūnus išpažįsta tėvui, esą jau subrendo santuokai. O šis paprašo įrodymo – sūnaus atsiprašymo čia ir dabar. Sūnui sutrikus, tėvas savo prašymą kartoja tol, kol sūnus neištvėręs spaudimo atsiprašo. Tada tėvas sutinka: sūnus santuokai jau tinkamas.
– Jei tikitės, kad pasidalinsiu patarimais, kaip elgtis, kai konfliktas epicentre, patarti šioje situacijoje negaliu: patarimai neveikia be tinkamos emocinės būsenos, žmonėms pykstantis.
Nebent žmogus jau gerai save pažįsta, t. y. žino savo polinkį į tokius konfliktus, savo nelankstumą ir „įsijunginėja“ empatiją, bet tuomet pora ir pati suras, kaip jai sutarti. Tai bendražmogiški dalykai, kurių išmokstame dar prieš mokyklą.
Kartais lankstumo parodymas antrajai pusei visai nereiškia, kad persigalvojau. Dažnu atveju kalbėtis susipykus pradedama, nes pavargstama pyktis. „Gerai jau gerai“, – sako atlaidesnis partneris ir pasiūlo pereiti prie kitos temos. Pykstantis jėgos senka, taigi, tylėti ir būti nuolatinėje įtampoje „kainuoja“ daug jėgų.
