Apie žaliąją arbatą moteris dabar žino viską – gerokai daugiau nei tai, kad ją gerti sveika. Pasak jos, viena arbatos rūšis tonizuoja, kita ramina, trečia padeda susikoncentruoti. Tačiau apie viską nuo pradžių.
– Esate sukūrusi šeimą Lietuvoje – ar tik ne meilė jus čia ir atvedė?
– Iš tiesų – esu meilės imigrantė (juokiasi). Su vyru susipažinome JAV. Jis studijavo, o aš dirbau. Mano brolis Lenkijoje koordinavo „Work and Travel“ programą, pagal kurią kasmet keturiems mėnesiams vykdavau užsidirbti ir pakeliauti. Pagal šią programą tris mėnesius dirbi, o vieną gali keliauti. Vėliau gavau darbo vizą 1,5 metų.
Tuo laikotarpiu ir susipažinau su būsimu vyru. Iš pradžių gyvenome Šiaurės Karolinoje, kalnuose, labai gražioje vietoje, nes abu mėgstame kalnus. Pati esu kilusi iš Silezijos – kalnuotos vietovės. Teko pagyventi ir indėnų rezervate – labai įdomi patirtis susipažinti su jų kultūra ir gyvenimu. Vėliau persikraustėme į Čikagą.
Nebuvome apsisprendę, kur gyvensime: galėjome įsikurti bet kur, todėl galvojome ne tik apie Lietuvą.
Kai vyras baigė studijas ir išnaudojo leidimą po studijų metus laiko dirbti, pradėjome galvoti, ką daryti toliau. Tuo metu nebuvome apsisprendę, kur gyvensime: galėjome įsikurti bet kur, todėl galvojome ne tik apie Lietuvą, bet ir apie kitas šalis. Tačiau susiklostė taip, kad Lietuvoje vyras gavo darbą, kuris jam patiko.
Aš iš pradžių nerimavau, kaip man seksis prisitaikyti, tačiau viskas vyko sklandžiai. Kadangi turėjau sertifikatą, suteikiantį teisę užsieniečius mokyti anglų kalbos, mano pirmas darbas ir buvo vienoje iš kalbų mokyklų.
– Puikiai kalbate lietuviškai. Per kiek laiko pavyko išmokti lietuvių kalbą?
– Lietuvoje gyvenu jau 12 metų ir vis dar mokausi. Knygas dabar skaitau ne lenkų ar anglų kalbomis, o lietuviškai. Išmokti lietuvių kalbos, kai atvykau, ir buvo sunkiausia. Nors dvejus metus mokiausi daug, turėjau lietuvių kalbos pamokas, bet nebuvo daug galimybių praktikai. Vyras stengėsi mane palaikyti, bet man reikėdavo ilgiau pagalvoti, kaip pasakyti lietuviškai, todėl jis greitai pereidavo į anglų kalbą.
Truputį bandydavau lietuviškai kalbėti su uošviais, mat pirmus dvejus metus gyvenome Panevėžyje, kur gyvena ir vyro tėvai. Jie nekalbėjo angliškai, o aš – rusiškai. Tačiau „prasilaužiau“ tik tuomet, kai kuriam laikui Panevėžyje likau viena. Vyras gavo darbą Vilniuje, o aš laukiausi ir nusprendžiau dar pasilikti ten. Tuomet jau neturėjau kitos išeities, kaip kalbėti lietuviškai, nes vyras sugrįždavo tik savaitgaliais.
– Ar nebuvo minčių pasilikti Amerikoje, kol nebuvote susipažinusi su būsimu vyru?
– Nebuvo minčių. Man labai patiko amerikiečių laisvumas, pozityvumas, draugiškumas. Vėliau supratau, kad jie ne visada elgiasi nuoširdžiai, bet iš esmės atmosfera buvo gera.
Amerikiečiai yra labai praktiški žmonės, ten viskas pritaikyta, kad bet ką gautum labai greitai ir be problemų. Pavyzdžiui, norint gauti vairuotojo pažymėjimą, tereikia atvykti su savo mašina, per 10 minučių išlaikai teorinį testą, pavažiuoji aikštelėje ir jau turi pažymėjimą. Namą galima įsigyti vos ne per dvi dienas. Daugybę dalykų visi susitvarko nuotoliniu būdu – tiesa, ši praktika jau diegiama ir pas mus.
Po Amerikos atvykusi į Lietuvą, žinoma, jaučiau kontrastą. Pirmas įspūdis buvo, kad ant kiekvieno kampo – kebabinė ir batų parduotuvė. Bent jau Panevėžyje. Žmonės – nesišypsantys, nelaimingi, pikti. Tik po kurio laiko, kai pradėjau bendrauti lietuviškai, supratau, kad iš tiesų lietuviai yra labai draugiški, supratingi, visada pasiruošę padėti.
Pirmas įspūdis buvo, kad ant kiekvieno kampo – kebabinė ir batų parduotuvė.
Dabar Lietuva man labai patinka. Prisitaikyti užsieniečiui tikrai nėra labai sunku – niekada nebuvau atstumta todėl, kad nesu lietuvė.
– Kaip į jūsų šeimą atkeliavo žalioji arbata?
– Vyras dėl sveikatos nusprendė atsisakyti kavos, todėl pradėjome ieškoti sveikesnių alternatyvų, kurios tonizuotų. Labai daug domėjausi žaliosios arbatos savybėmis, ieškojome, kur gauti kokybiškos arbatos. Tačiau labai ilgai tai buvo tik pomėgis.
Kartą vyras pasiūlė man pagalvoti apie žaliosios arbatos verslą. Sureagavau skeptiškai – mano šeimoje nėra verslininkų, mes visi visada dirbome samdomą darbą.
Tačiau kai jis vis primindavo tą idėją, ji pradėjo suktis galvoje. Galiausiai vyras padovanojo bilietą į motyvacinį renginį apie tai, kaip ryžtis pokyčiams gyvenime. Tuo metu kaip tik nedirbau, auginau vaikus ir turėjau laiko. Tas seminaras mane uždegė. Po jo tikrai pradėjau galvoti – o kodėl gi ne? Taip atsirado tinklapis japoniskazalia.lt, kuriame galima rasti daug informacijos apie arbatą.
Vyras padovanojo bilietą į motyvacinį renginį apie tai, kaip ryžtis pokyčiams gyvenime. Po jo tikrai pradėjau galvoti – kodėl gi ne?
Tiesa, viskas įsivažiavo labai lėtai, nes esu iš tų žmonių, kurie viską turi padaryti patys, nemokėjau paprašyti pagalbos, todėl visko mokiausi pati. Pirmiausiai nuėjau į kursus, kuriuose išmokau susikurti internetinį tinklapį. Dabar, ko gera, šį darbą patikėčiau profesionalams, nebandyčiau išrasti dviračio, kuris jau išrastas.
Pradžioje vyko tik prekyba, vėliau pradėjau vesti žaliosios arbatos degustacijas, nes supratau, kad žmonėms labai svarbu arbatos paragauti, patirti įspūdžius. Būna, kad į degustaciją ateina iš anksto nusistatęs žmogus, kad jam žalioji arbata nepatinka, nes yra karti. Tačiau japoniška arbata yra kitokio skonio, kadangi kitaip auginama ir apdorojama nei Kinijoje.
– O pati visada mėgote žaliąją arbatą?
– Buvau iš tų skeptikų. Aš jos gėriau, bet tik todėl, kad tai sveika. Kai atradau kokybišką japonišką arbatą, ją pamėgau. Ji man ne tik skanesnė, bet dėl kitokio auginimo ir apdorojimo turi ir daugiau sveikatai naudingų savybių.
Kinijoje arbatos lapeliai apdorojami juos džiovinant ant didelių keptuvių. Japonijoje lapeliai tik keliasdešimt sekundžių apdorojami garais ir tuomet natūraliai išdžiovinami. Be to, Japonijoje kai kurias arbatų rūšis augina saugant nuo saulės, todėl jos nėra karčios.
Man buvo labai įdomus toks dvigubas arbatos poveikis, negalėjau suprasti, kaip tai įmanoma.
Kiekvieną rytą mes pradedame nuo Matcha arbatos. Tai milteliai, kuriuos reikia užpilti ne karštesniu nei 60 laipsnių vandeniu (kad neliktų kartumo) ir išplakti bambukine šluotele. Plakti reikia ilgai, nes kuo ilgiau plakama, tuo ji mažiau karti. Gali atrodyti, kad su šia arbata per daug darbo, bet mes taip įpratome, kad jeigu kurį rytą neišgeriame, kažko trūksta. Man patinka tradicinis plakimo būdas, bet galima išplakti ir paprastai – elektriniu plaktuvu. Pavasarį ir vasarą mėgstu šių miltelių dėti į žaliuosius kokteilius su vaisiais, daržovėmis ir augaliniu pienu.
Kava sukelia staigų energijos pliūpsnį, bet greitai energija nuslūgsta. O Matcha turi ne tik kofeino, bet ir dar vieną ingredientą, kuris pasigamina arbatos lapeliuose, kai krūmeliai auginami juos uždengus nuo tiesioginės saulės. Tai L-teaninas, kuris sušvelnina kofeino poveikį bei veikia raminamai, todėl energijos pakilimas trunka ilgiau nei po kavos.
Dėl šių dviejų ingredientų sąveikos mes gauname ne tik energijos, bet ir tampame žvalesni, aiškiau mąstome, nes suaktyvinama smegenų veikla, tačiau kartu būname ir ramesni. Man buvo labai įdomus toks dvigubas arbatos poveikis, negalėjau suprasti, kaip tai įmanoma.
Dabar per dieną išgeriu 3–4 skirtingų rūšių žaliosios arbatos puodelius.
– Turbūt visi ne kartą girdėjo, kad žalioji arbata turi daug mums naudingų vitaminų ir mineralų, tačiau ar galima naudą sveikatai pajusti tiesiogiai geriant šią arbatą?
– Yra daug skirtingų arbatos rūšių ir jų visų poveikis gali būti skirtingas. Viena japoniškos arbatos rūšis, kuri kepinta ant keptuvės kaip Kinijoje, – Hojicha – tinka ir pagyvenusiems žmonėms bei vaikams, nes turi mažai kofeino, jos galima gerti antroje dienos pusėje, nors paprastai žalią arbatą rekomenduojama gerti iki pietų.
Išgerti žaliosios arbatos rekomenduojama, kai jaučiamas nerimas, stresas, nes, viena vertus, ji atpalaiduoja, kita vertus, nesukelia mieguistumo. Tačiau skirtingus žmones ta pati arbata gali veikti skirtingai, todėl verta eksperimentuoti, išbandyti kelių arbatų poveikį. Pavyzdžiui, man nuo streso geriausiai padeda Gyokuro, o mano sesei – Sencha.
Kad arbata išsaugotų savo gerąsias savybes ir skonį, labai svarbu ją tinkamai paruošti. Jeigu Gyokuro arbatą užplikysime karštu vandeniu, ji praras savo gerąsias savybes. Jai reikia žemesnės temperatūros vandens (50–60 laipsnių), bet palaikyti tris minutes. O Genmaicha arbatą reikia užpilti karštesniu vandeniu, 90 laipsnių, bet palaikyti vos 30 sekundžių. Be to, neteisingai užplikyta arbata bus kartesnė. Kuo arbatos rūšis kilmingesnė, tuo žemesnės temperatūros vandens jai reikia.
Pastebėjau, kad pradėjusi gerti žaliąją arbatą, tapau ramesnė, pozityvesnė, atsirado daugiau kūrybingumo, daugiau idėjų. Ne veltui Matcha arba Gyokuro arbatą geria budistai prieš savo ilgąsias meditacijas. Ir pati turiu patyrimą: kai anksčiau bandžiau medituoti, vis nepavykdavo taip susitelkti į savo vidų, kad netrukdytų išoriniai dirgikliai, o ši arbata tikrai padeda.
– Per arbatą atradote ir Japoniją. Netgi ten nukeliavote. Kokius įspūdžius parsivežėte?
– Japonija pradėjome domėtis nuo tada, kai mūsų gyvenime atsirado žalioji arbata. Apie šią kelionę galvojome keletą metų ir pernai pagaliau su draugų pora aplankėme šią šalį.
Mano pagrindinis tikslas buvo susitikti su arbatos gamintojais, nes pradėjusi ja domėtis supratau, kad yra labai daug perpardavinėtojų, o man norėjosi ją pirkti tiesiogiai. Aš juos suradau – jie pasirodė labai nuoširdūs, kuklūs žmonės. Parodė, kur arbata auginama, kur apdorojama. Patirtis buvo labai stipri. O vyro, kuris užsiima aikido, pagrindinis tikslas buvo nuvykti į aikido centrą „AIKIKAI Hombu Dojo“ ir dalyvauti treniruotėse su tikrais meistrais.
Pati Japonija taip patiko, kad noriu ten dar grįžti. Kiote yra nereali šventykla (Fushimi Inari), pastatyta ant kalno viršūnės. Kopiant į ją reikia praeiti 4 tūkst. ritualinių oranžinių vartų, vadinamų „tori“, pastatytų kas 1,5–2 metrus. Kopėme apie tris valandas, buvo sunku, nes kalnas labai status, karšta, tačiau viduje buvo jausmas, kad privalai pasiekti viršūnę. Aišku, žmonių buvo daug, nes tai labai populiari vieta, bet įspūdžio tai nesugadino.
Kita didžiulį įspūdį palikusi vieta – nedidelė sala Miyajima, prie kurios jūroje taip pat pastatyti oranžiniai vartai. Nepaprastai šiltas jausmas apima ten būnant.
Kalbant apie japonų bendravimo kultūrą, pirmiausiai į akis visur krenta tai, kad žmonės, laukdami eilėse, lipant į metro, eskalatoriuose, visur labai laikosi tvarkos, stovi tvarkingai vienas paskui kitą išsirikiavę, niekas niekur nesigrūda. Niekas nestovi ten, kur neturėtų, nebent turistai. Gatvėse – ideali švara, nors niekur nėra šiukšliadėžių. Jų galima rasti tik prie gėrimų automatų.
Pirmiausiai į akis visur krenta tai, kad žmonės, laukdami eilėse, lipant į metro, eskalatoriuose, visur labai laikosi tvarkos.
Žmonės labai nuoširdūs, mielai nori padėti, daug kas kalba angliškai, nors prieš važiuojant mus įspėjo, kad bus sunku susikalbėti.
Buvo įdomu stebėti, kaip japonai valgo. Jų lėkštės turi nedideles atskiras sekcijas – tarsi duobutes, į kurias jie deda po labai nedaug skirtingo maisto. Jie valgo labai mažai, gal todėl nematėme nė vieno japono, kuris turėtų antsvorio. Jų maistas ir mums labai tiko – daug daržovių, lašišos ar kitokios žuvies. Yra daug sušių restoranų, kuriuose tokia gausybė įvairiausių sušių rūšių, kad akys raibsta.
Restoranuose jie yra padarę konvejerius – tu sėdi prie staliuko, prie tavęs atkeliauja skirtingos lėkštutės su dviem nedideliais gabaliukais maisto, ir tu renkiesi pats. Taip galima daug visko paragauti.
– Veikiausiai Japonijoje teko dalyvauti ir arbatos gėrimo ceremonijoje?
– Dalyvavau dviejose ilgose ceremonijose. Nuo pat pradžių visas ritualas sukurtas taip, kad atsiribotum nuo išorinio pasaulio, paliktum visus savo rūpesčius už durų ir susitelktum į tai, kas vyksta čia ir dabar. Šiuo tikslu ceremonijos dalyviai, vos atvykę, pavaišinami arbata, tik kitos rūšies nei bus ceremonijos metu.
Kai įeini į pagrindinį namelį, šeimininkas duoda keletą keraminių dubenėlių ir šaukštelių. Ceremonijos metu reikia negalvoti apie nieką kita, tik apie tam tikrą dubenėlį su arbata, kitaip tariant, būti čia ir dabar. Tai labai įdomi patirtis.
Tokiose ceremonijose dalyvauja labai mažai žmonių, kad išliktų intymumas, o ją pravesti – tikras menas. Pažįstama japonė, arbatos mokyklos mokytoja ir mano verslo partnerė, pati arbatos subtilybių mokėsi 8 metus. Studijos apėmė arbatų rūšis, savybes, tačiau daugiausiai laiko buvo skiriama arbatos ceremonijai. Dabar atsirado mokyklų, kurias galima pabaigti per pusmetį, tačiau, jos žodžiais, tai ne tas pats.
