„Ar vis dar bijai psichologo“ – taip pavadintoje socialinėje programoje savo mintimis dalinosi psichologas ir diskusijos moderatorius Antanas Grižas, aktorė, laidų vedėja Jurgita Jurkutė, Lietuvos triatlono rinktinės narys ir buvęs Lietuvos plaukimo rinktinės narys Igoris Georgijus Kozlovskis, žurnalistė Rimantė Kulvinskytė ir LSMU Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas prof. Andrius Macas.
Diskusijos dalyviai ne tik pasidalijo savo asmeninėmis patirtimis, tačiau nemažai kalbėjo ir apie tai, kaip išgyventi karantino laiką ir kas apskritai gali pagerinti mūsų emocinę savijautą.
A.Grižas, kviesdamas pasidalyti asmeninėmis patirtimis, sakė, kad šia diskusija norisi dar labiau prisidėti prie to, jog reikia kalbėtis apie vidinį pasaulį, ieškoti atsakymų.
* * *
R.Kulvinskytė: Pati netrukus švęsiu metus psichoterapijos ir žinau, kad tai yra vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. Esu kaip kosmetikos platintoja – pradėjusi lankyti pati, per metus įkalbinau tai daryti apie 40 žmonių. Draugų, artimųjų. Tad ir esu kaip kosmetikos, tik psichologų platintoja.
Kodėl man tai svarbu? Nes pati į psichoterapiją turėjau atsargų požiūrį – iš nežinojimo.
Požiūrį pakeitė mano vyras. Jis į psichoterapeutą kreipėsi, kai mūsų šeimoje buvo rimtos bėdos, verslo problemos, buvome ant skyrybų ribos, turėjome mažą vaiką.
Tuo metu, prisimenu, kai Povilas grįždavo iš terapijos, aš jo klausdavau, ką tau patarė. Sako: nieko nepatarė.
Tai ko tu ten eini, jei neduoda konkrečių patarimų, kaip mums gyventi? Aš tada turėjau tokį įsivaizdavimą. Jis labai pasikeitė, kai pati atėjau į psichoterapijos užsiėmimą, kai savyje pamačiau pokytį. Noriu, kad mūsų pokalbis uždegtų ir kitus. Nes tai tikrai veikia.
I.G.Kozlovskis: Mano patirtis – sportinė. Išbandžiau tai gyvendamas Amerikoje. Tada studijavau, sportavau ir staiga mano gyvenime viskas pradėjo kristi žemyn – rezultatai, noras mokytis. Pradėjau daugiau gerti. Buvau nesavame kailyje, gyvenau kaip užburtame rate. Žiūrėjau tuos pačius serialus, klausiausi tos pačios muzikos. Taip tęsėsi apie 2–3 mėnesius. Vienas iš draugų pastebėjo ir patarė pasikalbėti su sporto psichologu, kuris dirbo mūsų plaukimo komandoje.
Pagalvojau, kad, jei nepabandysiu, tai ir nežinosiu, ar padės. Pokalbiai atvėrė gražų pasaulį. Nors aš iš karto buvau uždaras, bet vėliau pastebėjau, kad spaudžiantis krūtinę akmuo vis mažėja.
Po 4–5 sesijų atsirado noras kažką naujo paskaityti, paklausyti. Įdomumas į gyvenimą grįžo. Pirmoje sesijoje buvo labai sunku, nes buvau uždaras. Mane reikėjo laužyti, klausinėti.
Bendrą kalbą su psichologu radom per muziką, per muzikos festivalius – po truputį įsivažiavom.
J.Jurkutė: Mano pažintis su psichologais prasidėjo prieš kokius devynerius metus, kai buvo stiprūs ir sukrečiantys gyvenimo įvykiai. Dar buvo labai daug darbų, studijų, darbas televizijoje, ir atėjo toks momentas, kurį aš dabar suvokiu ir suprantu, – labai stiprus perdegimas, didžiulės nerimo bangos, įvairios baimės.
Rimantė ir Igoris sako, kad jie patys nuėjo, o aš esu pavyzdys to, kaip psichologą gali atvežti į namus tavo artimas žmogus. Mano vyras tai ir padarė, o jį įkalbino mano gera draugė, kuri sakė: Ryti, žinok, jau yra ta riba, kada bus arba labai blogai, arba mes kažką turim daryti.
Aš labai drąsinu artimus žmones išdrįsti pabandyti tai pasiūlyti. Variantai atsakymo gali būti dvejopi. Vienas – priimsiu pagalbą, kitas – žmogus gali labai stipriai atmesti ir pasakyti, kad su manimi viskas gerai, čia tau gal su galva blogai.
Rimantė ir Igoris sako, kad jie patys nuėjo, o aš esu pavyzdys to, kaip psichologą gali atvežti į namus tavo artimas žmogus.
Igoris sako, kad jį reikėjo lukštenti, jog jis atsivertų. O manęs ne. Aš kalbėjau, man buvo taip gera. Kartais nuoširdus pokalbis pradeda gijimo procesą.
Labai skatinu žmones į psichologą, psichoterapeutą pažiūrėti kaip į žmogų, su kuriuo tu gali nuoširdžiai pasikalbėti. Gal jų bus vienas, o gal reikės visų metų? Kiekvienam tai bus skirtingai, bet liudyti to naudą aš galiu asmeniškai.
R.Kulvinskytė: Aš ėjau neturėdama didelės bėdos, ėjau, nes man buvo labai stiprūs nuotaikų svyravimai. Vieną dieną buvo euforija, kitą – nieko negaliu daryti ir taip varginu šeimą. Esi tarsi ant ribos. Bet kai pasakiau tėvams, mano šeima – tėvai – labai išsigando. Klausė, ar man yra taip blogai?
Jau pradėjusi lankyti terapiją supratau, kad žmogus neturėtų laukti, kol jam bus labai blogai, o galėtų nueiti pasikalbėti su profesionalu. Mano penkerių metų dukra yra priešmokyklinėje klasėje ir jiems vyksta psichologijos pamokos. Matau, kaip vaikus tai veikia, kaip pokalbiai ugdo jų emocinį intelektą. Jie išmoksta įvardyti savo jausmus, su jais tvarkytis.
J.Jurkutė: Man atrodo, kad čia ir kartų klausimas. Kaip sako mano mama: mūsų niekas to nemokė, niekas tuo laiku apie tai nekalbėjo. Dabar mes apie tai kalbam ir galim apie tai kalbėti. O seniau tai buvo tabu.
A.Grižas: Komentaruose viena mūsų klausytoja rašo, kad ji savo psichologei yra pasakiusi: jūs man esate draugė už pinigus.
***
A.Macas: Šis laikas yra sunkus ir visiems medicinos darbuotojams. Universitete turime šaunius psichologus, kurie vienaip ar kitaip teikia pagalbą mums. Nida Žemaitienė (psichologė, visuomenės sveikatos mokslų daktarė, profesorė – aut.) kalbėjosi su visa mūsų klinika. Yra tokia frazė – kolektyvinis ryšys. Jis labai naudingas, nes tu supranti, kad nesi vienas.
Mes buvome ne vieni, bet buvome izoliuotoje grupėje. Ir dabar turime trečiąją viruso bangą, jaučiamės gal ir geriau, žinome, kad viskas praeis, vakcinos šalia. Bet mes turime kitų problemų: gydytojai ir slaugytojos sako: kiek galima, juk buvome suplanavę vykti į pajūrį, ir tenka sustoti.
Tad vienaip ar kitaip susidūrėme su tokiu poreikiu. Aš jau nekalbu apie pacientų poreikius, bet kalbu ir apie personalo poreikius. Pritariu visų išsakytoms mintims, kad kartais tai yra stigmatizuojama. Bet mums buvo lengviau per šį laiką suprasti, pozityviai tai priimti, kad tai geras instrumentas, gera galimybė, geras pokalbis.
A.Grižas: Psichologas medikų komandoje padeda jausti bendrumą, kad ne tik man taip yra, bet ir kitiems?
A.Macas: Taip, tu nesijauti vienas. Ir nekalbėkim tik apie COVID laiką. Jei kalbėtume apie lėtinį skausmą, net jo gydyme, be psichologo buvimo komandoje, sėkmės tu negali tikėtis. Ir nepadės jokie vaistai, jokie dariniai, jokios invazinės procedūros.
Jei kalbėtume apie lėtinį skausmą, net jo gydyme, be psichologo buvimo komandoje, sėkmės tu negali tikėtis.
Bendrame kontekste psichologas tampa ne tik patarėjas, tarėjas, guodėjas, bet jis yra tikrai stiprus instrumentas. Aš labai skatinčiau atrasti vietą psichologui kiekvienoje veikloje, gal kartais – gyvenimo etape. Klasikinės, sveikos psichologijos.
A.Grižas: Man teko girdėti: o kuo tai padeda, pasikalbi, ir kas iš to? Psichologas mano gyvenimo negyvena, už mane vaikų neužaugins, darbo už mane nesusiras. Ir man labai rezonuoja su tuo, ką Rimantė sakė – kai vyras pradėjo vaikščioti, ir kur patarimai? Nėra patarimų.
R.Kulvinskytė: Taip, tiek mokam pinigų, ir nėra patarimų! Tuo metu mano buvo toks įsitikinimas. Nes tada ir finansinis aspektas mums buvo tikrai aktualus. Dabar, kiek žinau, ligonių kasos dengia dešimtį pirmųjų vizitų pas psichologą.
Kai atėjau pati, galvojau, kad susitvarkysiu darbingumą, pagaliau psichologė padės man mano knygą parašyti, nes jos niekaip neužbaigiu. O paskui supratau, kad čia ne knygoje, ne darbingume problemos, o kad aš turiu neišspręstų reikalų.
Išmokau sakyti ne, išmokau atsikratyti kaltės jausmo.
Išmokau sakyti ne, išmokau atsikratyti kaltės jausmo, išmokau nustoti maloninti kitus žmones ir pamačiau, kaip pradėjo keistis mano šeima, santykis su dukra. Turbūt apie kiekvieną iš sesijų galėčiau reflektuoti, įgalina labai tie pokalbiai.
Aš išmokau stebėti save ir savo savijautą ir labai stebėdavau savo kūną, savo emocijas, nes kūnas pirmiausia reaguoja. Išmokau sustoti, įvardinti tą akimirką, kas man buvo negerai.
Pradėjau svarstyti, kaip išspręsti, kad tos situacijos negrįžtų į mano gyvenimą, kaip jų išvengti, suvokiau, kad mane supantys mylintys žmonės manęs nenori sąmoningai skaudinti, kad mes turime komunikuoti ir mokytis net ir pyktis, ginčytis su vyru. Kaip išsakyti kritiką neįžeidžiant, kaip išlaikyti gražų santykį. Tai labai svarbu dabar, nes mes niekada juk tiek laiko neleidom su savo antrosiomis pusėmis.
Manyje įsijungė savistabos ir sąmoningumo mygtukai. Ir daugybė dalykų pradėjo savaime spręstis vien tik dėl to, kad aš pradėjau matyti save.
J.Jurkutė: Norėčiau papildyti dėl patarimų. Tai kyla iš to nežinojimo, mes nelabai žinom, ko tikėtis, ir susikuriame įsivaizdavimą. Man atrodo, kad atsakymas į klausimą, kas yra geras psichologas, psichoterapeutas, būtų tas, kad jis niekada neduos tau patarimų, kaip gyventi, niekada tau neprimes savo tikėjimo, savo vertybių, bet priešingai – tavyje matys resursą ir tau padės pamatyti, kas yra tavo vertybės, koks yra tavo kelias ir kaip tu pats nori gyventi.
I.G.Kozlovskis: Sąmoningumas man irgi buvo labai įstrigęs. Su savo psichologu mes darydavome labai daug vizualizacijos pratimų. Kadangi didžioji dalis mano gyvenimo yra sportas, turiu būti geros formos, pasiruošęs kovoti su bet kuo.
Amerikoje iš pradžių man buvo šokas, kai patekau į universitetą, kuriame yra 80 procentų olimpiečių. Tu stovi tarp dviejų olimpiečių ir galvoji: ką aš čia padarysiu, juk gausiu į vienus vartus.
Tad per tokius pratimus pradėjome tobulinti pasitikėjimą savimi. Psichologas man nesakė, kad nejau negali pasivaržyti su jais? Jis rado visai kitokį priėjimą. Davė ir kai kurių pratimų atsipalaidavimui. Man išties varžybose pradėjo geriau sektis – pajutau, kad nebijau ateiti į startą, nes kažkas yra plaukęs olimpiniame finale.
Man kartais būdavo, kad visiems noriu įtikti, visiems noriu patikti.
Sąmoningumas išryškina mintis, tu kažką naujo atrandi, gyveni ne kitiems, o sau. Man kartais būdavo, kad visiems noriu įtikti, visiems noriu patikti. Padalinti save į daug smulkių dalių visiems. Bet tu turi pristabdyti save ir daryti tai, kas geriausia tau.
Kelerius metus teko dirbti su viena savanorių organizacija ir bendravau su kariais, kurie yra atvykę iš Irako, Afganistano. Nors aš nesu ekspertas, bet matau, kad pokalbis gali padėti kitam žmogui, pakeisti pasaulėžiūrą, kad tai gali prailginti žmogui gyvenimą dieną ar savaitę, kol jis susiras specialistą išsisakyti. Kalbu apie potrauminio streso sindromą. Žodžio, bendravimo jėga yra labai didelė.
A.Grižas: Žmogui našta susikaupia kaip emocinis krūvis, kuris užspaudžia. Tada negali plačiai mąstyti, mąstymas, sąmoningumas labai susiaurėja. Ir kai aš kalbu, iškalbu – emocinis krūvis mažėja, ir mano sąmonė plečiasi. Galiu plačiau matyti, nes emocinis skausmas jau atslūgo. Išklausymas tą ir gali duoti.
J.Jurkutė: Mėgstu pavadinti tai minčių spazmais. Būna raumenų spazmai, o būna ir minčių.
A.Grižas: Arba jausmų.
R.Kulvinskytė: Vieni įsivaizduoja, kad čia toks burtas, kalbant apie psichologus. Bet kaip dirba smegenys? Tiek galvojant apie prisiminimus ar praeitį, tiek galvojant apie kažkokias svajones ir kuriant ateities planus, yra aktyvinami lygiai tie patys smegenų centrai.
Kadangi mūsų smegenys yra asociacijų kūrimo mašina, tad iš principo jei tu nesusitvarkai praeities, tu nebegali kurti sau šviesios ateities – tavo smegenys visą laiką asocijuos tavo svajones su nesėkmėm, su išgyvenimais, tu nuo to nepabėgsi. Tai yra neurologija. Tad psichologija labai prisideda ir prie smegenų darbo principo. Praeities išsivalymas, permąstymas, įsitikinimų perprogramavimas, tiesų ar elgesio.
A.Macas: Pritariu Rimantei. Bet man atrodo, kad su psichologu apsiženyt visam gyvenimui nereikia. Yra tam tikri etapai, kai jo reikia. O paskui žmogus žengia savo keliu ir jaučiasi gerai.
***
A.Grižas: Mūsų klausia: kas jums padeda be psichologo palaikyti gerą savijautą? Nebūtinai gali reikėti psichologo. Jei bloga savijauta, gal trūksta vitamino D arba man mažakraujystė, arba mažai miego?
J.Jurkutė: Aš visą laiką sau stengiuosi priminti, kad nesu tik fizinis kūnas, bet ir emocinis, mentalinis, dvasinis. Mane papildo ir gelbsti knygos ir skaitymas. Pati jaučiu momentus, kai per daug įkrentu į savipagalbą ir psichologiją. Tada imuosi grožinės literatūros. Mes su draugais turime knygų klubą ir kiekvieną mėnesį skaitome sutartą knygą. Paskui darome aptarimą, diskusiją, keliame klausimus, analizuojame. Tai yra bendrystė, aš stengiuosi rasti veiklų, kurios mane pakylėtų, suteiktų gerų emocijų.
Tada būtinai fizinis aktyvumas – gamta, vaikščiojimas, joga ar šiaip mankšta. Ir miegas, nes tai yra labai svarbu.
Nežinau, kaip kiti, bet pirmojo karantino metu aš įkritau į nesibaigiantį baisios informacijos liūną ir suvokiau, kad man prasidėjo nemiga. Tada atjungiau visą informacijos srautą, kuris manyje sukelia tokią didelę destrukciją. Tad čia irgi yra momentas: pažiūrėti, kokia informacija aplink tave yra, ką tu skaitai, koks tavo socialinis tinklas ir kokios informacijos žinutės tave pasiekia. Lygiai taip pat žmonės, su kuriais tu bendrauji: ar jie tave įkvepia, ar sekina.
Ir dar vienas momentas – cukrus. Kad ir kaip kartais norisi saldaus, aš labai jaučiu, kad pavartojus daugiau cukraus, saldumynų suaktyvėja širdis, atsiranda daugiau nerimo.
Kai manęs klausia, kaip galima pačiam sau padėti, vienas iš momentų – pabandykit pagyvent, pavyzdžiui, 21 dieną be pridėtinio cukraus. Ir pažiūrėkit, kas bus.
R.Kulvinskytė: Aš vyrui sakau: man nereikia, kad tu spręstum problemą, aš tik noriu išsikalbėti. Nespręsk nieko, tik pabūk šalia, apsikabink. Aš pakalbėsiu.
Fizinis aktyvumas, be abejo, kaip Jurgita ir sakė, yra svarbus. Aš turiu ir dar vieną taisyklę: be vienuoliktos valandos neatsidarau jokių socialinių tinklų, nelendu į internetus, riboju gaunamą naujienų srautą ir vaikštau po miškus.
Miško terapija, buvimas gamtoje man atrodo labai svarbūs – būti gamtoje, mokytis iš gamtos, stebėti save. Niekas kitas, kaip gamta, kaip mūsų jūra, kaip miškai – niekas taip neišugdo kuklumo ir nesusireikšminimo jausmo. Sumažina problemas, nes supranti, kad tavo mažytė problema šimtamečių pušų akivaizdoje yra labai juokinga.
Miškas man padeda užsiimti savistaba ir yra puiki meditacija. Dėkojimo praktika, kai kiekvieną rytą pasiunti gerų žinių, gerų intencijų, palinkėjimų artimiesiems, pažįstamiems žmonėms. Ar konkrečiam vienam žmogui, kuris tave trikdo ar nervina – iš širdies palinki jam geros dienos. Dėkingumas ir linkėjimas užkuria laimę.
A.Grižas: Man labai patinka Jordano Petersono patarimas: clean your room (susitvarkyk savo kambarį).
J.Jurkutė: Labai pritariu.
A.Grižas: Susitvarkyk savo kambarį – pradėk nuo šito. Pradėk labiau kontroliuoti savo aplinką, ir tada pasaulis bus labiau nuspėjamas gerąja prasme, ne toks chaotiškas. Tai padeda suvaldyti chaosą. Aš tuo be galo tikiu.
Man labai patinka patirtis su klientais, kai per pirmąsias sesijas jis turi apie ką kalbėti, o kažkada ateina laikas, kai neturi temos. Tada tarsi blogai jaučiasi prieš psichologą, tarsi būtų atėjęs nepasiruošęs, o specialistas tikisi, kad kažką pasakys.
Mes ir gyvenime labai tikimės, bandome įtikti kitiems žmonėms, kažką įrodyti, šokti per tramplinus, kad įtiktume. Ir būna labai reikšminga ta patirtis, kai nebeturi, ką sakyti.
Patyrimas, kad galiu būti tyloje, labai reikšmingas.
Aš toleruoju tą tuštumą, ir mes pradedame būti tyloje. Tada, toje tyloje, žmogus pamato, kad aš visiškai ramus, aš leidžiu jam pasiklausyti vidaus. Patyrimas, kad galiu būti tyloje, labai reikšmingas. Žmonės net verkia. Jiems tai būna kaip senas ilgesys išgyventi tokį jausmą. Paprastai nuo tada terapinis darbas vyksta gilesnėje ramybėje.
Tada žmogus sau leidžia pailsėti ir santykiuose, nebūtinai nori įtikti, bet tiesiog būti. Arba atsirinkti žmones, su kuriais gerai būnasi.
J.Jurkutė: Gilus momentas – savo šaknų žinojimas. Ne tik kas buvo tavo tėvai, bet ir kas seneliai, proseneliai ir kokios buvo istorijos – jeigu pavyksta iki tų šaltinių atsikapstyti, tai neretai ateina ir atsakymas, kodėl šiandien aš gyvenu taip ar kitaip, kodėl aš jaučiuosi taip, o ne kitaip? Kodėl turiu vienus ar kitus įsitikinimus? Tai yra stebuklų dėžė, kurią vieniems pavyksta atidaryti, o kitiems baugu, dar kiti pamiršta.
Man labai pasisekė, nes mano močiutės sesuo rašytoja. Ji aprašiusi iki tokių smulkmenų, kaip mano prosenelė laukėsi mano močiutės ir ką ji tuo metu galvojo. Aš turiu tokį turtą ir palinkėčiau visiems pasidomėti, kas jūs, iš kur jūs, kas jūsų tėvai ir seneliai ir kokios jūsų paslapčių dėžutės. Nes ten daug atsakymų.
***
R.Kulvinskytė: Kaip išgyventi šį laiką? Man labai padeda koncentruotis į tai, ką turi ir ką gali, o ne į tai, ko negali ir neturi. Tik į tai.
Aš jau pirmo karantino metu pradėjau gyventi taip, lyg jis būtų amžinas. Ir galvoju, jei aš lauksiu kažkieno pabaigos – nors viskas baigiasi, karai ir marai, o mūsų istorija yra puikus to įrodymas, – bet pasirinkau gyventi nelaukiant.
Išbandyti vakarienes nuotoliniu būdu su draugais iš viso pasaulio, gyventi taip, lyg taip gyventume amžinai, ir mokytis tame. Kaip mėgautis gyvenimu čia ir dabar? Galbūt nelaukti, nes kai ateis ta laisvė, tu atsistosi ir sakysi: o kas dabar, kur ta mano žadėta laimė?
Gyvendamas taip tu labai daug atrandi, o kai karantinas laisvėja, tai pasijusi lyg karantininį magistrą gavęs.
J.Jurkutė: Čia yra tas pats momentas, kad, kai aš turėsiu šį darbą, kai aš turėsiu tiek pinigų, kai šitą automobilį – tada aš būsiu laimingas. Panašu, kad ne. O dabar atrodo, kad kai baigsis karantinas, mes galėsim daryti viena ar kita. Bet gyvenimas yra ir su šiuo virusu.
A.Grižas: Aš sakau ir klientams tokį provokatyvų dalyką. Gyvenimas yra sunkus, ir sunkumų tik daugėja. Sveikata vis labiau šlubuoja. Kuo ilgiau gyveni, tuo didesnė tikimybė, kad patirsi nelaimę. Tai iš tikrųjų rimta. Gal avariją, artimojo savižudybę, ligą, gali karas užeiti ar pandemija. Dėl to itin svaru rūpintis (emocine sveikata).
J.Jurkutė: Ir treniruoti ne tik fizinius, bet ir emocinius raumenis.
A.Grižas: Mokytis atsistoti ir vėl judėti į priekį. Tam tikra prasme gyvenimas yra sunkumų virtinė, kita prasme – gyvenimas yra pergalių virtinė.
I.G.Kozlovskis: Kartais verta atsiriboti nuo socialinių tinklų, neigiamos informacijos. Labai svarbu atrasti, kas teikia laimę. Jurgitai – knygų skaitymas, o aš laukiu šiltų orų, nes plaukimas ežere man neša laimę, dar dainavimas, gamta. Kitiems – dar kažkas. Jeigu viskas gerai – nuostabu, jei nei – praeis.
R.Kulvinskytė: Kai Jurgita kalbėjo apie senelius, prosenelius, aš galvoju, kad jie buvo laimingesni, nes galėjo ramiai dirbti savo darbą, ravėti bijūnų darželį, o tuo metu kažkur už dešimties kilometrų pro šalį žygiavo Napoleono kariuomenė.
O jie apie tai net neįtarė, nes neturėjo nei feisbuko, nebuvo nei naujienų portalų. Todėl ravėjo toliau, gal galvodami, kada veršiuosis karvė. Tiek ir tų bėdų. Tad tas atsiribojimas tikrai labai padeda.
