„Susisiekimo paslaugų“ komunikacijos vadovė Miglė Bielinytė pritaria, kad kuriant darnaus judumo sprendimus Vilniuje, architektų ir vystytojų požiūris itin svarbus. Susisiekimas glaudžiai susijęs su tuo, kaip iš esmės auga ir keičiasi miestas – kaip jis plečiamas, kaip „įveiklinamos“ viešosios erdvės, kaip ir kur gimsta nauji traukos objektai, žmonių srautus generuojantys verslo centrai, ugdymo įstaigos, naujos gyvenamosios erdvės.
„Architektų, vystytojų ir susisiekimo organizatorių santykį norisi vadinti glaudžia draugyste. Ji turėtų būti tokia, jog miestas judėtų vieninga kryptimi – kad kuriant naujus judumo sprendimus jie gimtų ne kaip pavieniai, vien pačios judėjimą koordinuojančios komandos pasiūlyti, o kaip visų miestą kuriančių, planuojančių ir tam sprendimus siūlančių komandų sinergijos rezultatas.
Vilnius juda šia linkme, to vienpusio miesto kūrimo, kai judumas planuojamas, nes „taip įprasta“ arba „buvo daroma anksčiau“, nebėra. Sprendimai gimsta iš noro kurti visiems pritaikytą susisiekimą ir patogumą, nepaisant to, kur žmogus gyvena ar kaip pasirenka judėti. Judėti po miestą turi būti paprasta ir sklandu įvairiai“, – sakė M.Bielinytė.
Sprendimai gimsta iš noro kurti visiems pritaikytą susisiekimą ir patogumą, nepaisant to, kur žmogus gyvena ar kaip pasirenka judėti.
„Ogmios miestą“, „Senatorių pasažą“, MO muziejų, Naugarduko gatvę ir kitus DO ARCHITECTS projektus kartu su vystytojais sostinėje įgyvendinusi architektė Gilma Teodora Gylytė pasidalijo savo mintimis apie darnaus judumo sprendimus ir kiek jie svarbūs kuriant naują urbanistinį Vilniaus veidą.
„Pagaliau supratome, kokią galią turi viešosios erdvės. Jos yra esminis dalykas, kai kalbame apie jausmą, dėl kurio žmogus apsisprendžia viename ar kitame mieste gyventi, dirbti, būti“, – įsitikinusi G.T.Gylytė. Kviečiame skaityti visą interviu.
– Kaip keičiasi įvairūs rangos ir plėtros darbai, infrastruktūros suvokimas Vilniuje?
– Miesto prioritetas labai aiškus: tai žmogus. Daroma viskas, kad jam būtų patogu ir gera gyventi ir judėti mieste, ir, apskritai, tai pasaulinė tendencija, kuri džiugina, nes yra natūrali. Prisiminkime: buvo paspirtukų, dviračių bangos, kurios yra svarbios, nes padaro pokytį, visų pirma, mūsų galvose. Dabar jau matomi ir rezultatai: pasikeitęs požiūris į dviratį – vilniečiai jį naudoja ne tik po darbo, pramogai, laisvalaikiui, bet žmonės juo važinėja į darbą.
Kitas akivaizdžiai matomas dalykas – į kokią inftrastruktūrą yra investuojama: tai dviračių, pėsčiųjų takai, kilpinis eismas Senamiestyje, gatvių siaurinimas ir gausus jų želdinimas, taip pat puikios akcijos, kaip, pavyzdžiui, Vilniaus Open Air Café ir Lukiškių pliažas, kurie, mano nuomone, yra nuoširdūs kvietimai dalytis ir džiaugtis viešomis Vilniaus erdvėmis.
Tai, kad vilniečiai ir net tik diskutuoja, kelia klausimus apie viešąsias erdves ir kas jose turėtų būti, bet ir daro konkrečius dalykus, yra puikus ženklas. Vadinasi, rūpi ir reikia. Visa tai rodo prioritetus. Orientacija yra į žmogų, į žmogaus judėjimą. Tai – numeris vienas.
– Kaip manote, nuo ko tai priklauso: ar tik miesto valdžios, ar gyventojų norų, o gal verslo?
– Manau ir tikiu, kad orientacija į žmogų yra šio laikmečio kryptis apskritai ir ji smarkiai jaučiama visose srityse. Žmonės keliauja, skaito, domisi, jaučia, kokie miestai yra malonūs ir įdomūs, norisi į juos grįžti, o į kuriuos ne. Tą jausmą itin nulemia gatvės, nes būtent jomis judame iš vieno taško į kitą, ir svarbu, kad tas judėjime praleistas laikas džiugintų, įkvėptų, būtų patogus.
Vienas pastatas niekada nepadarys miesto ypatingo. Jis nepadarys to, kad tu ten norėtum gyventi, kurti, mokytis, dirbti, švęsti, bėgioti, vedžioti šunį, auginti vaikus. Suvokę, kad galime ir savo judėjimo laiką paversti turtinančiu ir naudingu, ir išmokę save nuolat pagalvoti, kiekvieną kartą, kokiu būdu – pėstute, dviračiu, paspirtuku, automobiliu, autobusu, su pavėžėtoju – būtų efektyvu ir smagu pasiekti savo tikslą, norėsime gyvastingų, pilnų įdomaus gyvenimo gatvių.
Vilniaus siunčiama žinutė labai aiški.
Tokiose itin svarbūs pirmieji pastatų aukštai, juose turi veikti parduotuvės, kavinės, restoranai, biurai ir kt. Tą jaukumo ir gyvumo jausmą kuria ir terasos, suoliukai, apželdinimas. Tokiose vietose žmogus jaučia, kad juo rūpinamasi, aplinka sukurta jam, jo patogumui, todėl visi su visais yra susiję.
– Miestas ir architektai gali turėti labai gražių idėjų. Bet verslas nebūtinai turi joms pritarti. Kaip yra Vilniuje: ar statybų projektų vystytojai jaučia, kad tai svarbu, ir stengiasi kurti „gyvus“ pastatus ir erdves?
– Tikrai jaučia. Anksčiau pagrindinis klausimas būdavo, kiek kvadratinių metrų bus pastatas, patalpos. O šiuo metu viskas prasideda net ne nuo konkrečios pastato vizijos, bet nuo klausimo, kaip čia norėtų gyventi, dirbti žmogus, koks apskritai yra tos konkrečios vietos potencialas. Vystytojai suprato auksinį dėsnį – žmogus traukia žmogų. O žmogus atskiria, kurios miesto dalys ir vietos yra traukiančios sugrįžti. Sakyčiau, jog visų mūsų galvose įvyko tikrai nemažas pokytis galvojant apie statybas ir apskritai miesto erdves.
– O užsakovai, butų, namų gyventojai, biurų darbuotojai: ar ir jų norai sutampa?
– Žmonėms nebeužtenka gražaus buto – reikia kokybiškų viešų erdvių aplink jį, reikia visavertiškos ir autentiškos kvartalo kaimynystės. Ir tai tikrai ne tik kataloginė vaikų žaidimų aikštelė. Žmogui reikia įvairovės, su meile ir rūpesčiu apgalvotų miesto erdvių, kuriose jau natūraliai įvyksta gyvenimiški scenarijai, kokių jau mes patys net ir nesugalvotume.
Man, kaip architektei, tai matyti labai smagu: pagaliau sklypai ir net kvartalai nebevystomi pavieniui. Jie tampa kompleksiška miesto dalimi, nes viskas juk ir yra persipynę, realybėje juk sklypų ribos neegzistuoja.
– Gal galite pasakyti gerųjų pavyzdžių?
– „Ogmios miestas“ yra akivaizdus pavyzdys, kaip iš, sakyčiau, antrarūšės teritorijos, visai nepritaikytos žmogui, kvartalas virto į naująjį Senamiestį, centrą, kuriame ateini pasivaikščioti. Šis projektas yra pirmasis Vilniuje, kuriame įgyvendinta labai daug naujų idėjų. Ir jos pasiteisino!
Ačiū užsakovams, kurie leidosi kartu į tą kelionę. Ji parodė visiems mums (taip pat ir kitiems užsakovams), kokia yra viešosios erdvės galia. Nes pastatai „Ogmios mieste“ yra sujungti per viešąsias erdves. Manau, jog būtent todėl ten sėkmingai dirba parduotuvės, kavinės, restoranai, žaidimų kambariai ir kiti įvairūs komerciniai taškai. Iš vieno pastato į kitą žmones „veda“ labai kokybiškos ir įvairios viešosios erdvės.
Iš vieno pastato į kitą žmones „veda“ labai kokybiškos ir įvairios viešosios erdvės.
Antras sėkmės pavyzdys, kurį norėčiau įvardyti, yra naujesnis. Tai – Senatorių pasažas.
Šis kvartalas buvo naudojamas ir anksčiau, tačiau neatskleidžiant jo realaus potencialo. Jame dirbo bendrovės „Vilniaus vandenys“ administracija. Kiemas buvo uždaras, dažniausiai naudojamas kaip automobilių stovėjimo aikštelė. Iš viso buvo naudojami tik 2–3 įėjimai.
Kai užsakovai atėjo pas mus, planavo čia toliau tęsti tą pačią administracinę veiklą – įrengti erdves biurams. Bet kai pradėjome domėtis pastato istorija, radome tyrimų, supratome, kad čia galima sukurti pasažą su žmonių srautu. Atradome net 34 naujus įėjimus! Kuo daugiau įėjimų, tuo daugiau galimybių, pavyzdžiui, mažesnėms parduotuvėms.
Padarius tuos įėjimus, sukūrus galimybę pasaže judėti žmonių srautui, pirmo aukšto patalpos tapo visai kitos vertės. Ši erdvė tapo vadinamuoju aktyviu perimetru. Iš investuotojo pusės tai yra atskleista ir išnaudota galimybė, kaip transformuojant esamą pastatą išgauti visai kitą vertę. Esu įsitikinusi, kad kuriant pridėtinę vertę miestiečiui, gyventojui ir miestui bus sukurta ir finansinė grąža.
– Kur dar trūksta pokyčių?
– Tobulinti ir gerinti visada yra ką. Esame gyvi tol, kol matome, ką dar galima keisti. Tai, apie ką mes dabar kalbame – kad miestas tiek kokybiškai, tiek ir vertybiškai ima orientuotis į žmogų – yra labai svarbu. Esant tokiam požiūriui mes galime kliautis ir toliau planuoti miesto ateitį. Galvodama apie tai, ką dar galima būtų keisti, tobulinti, aš pirmiausia sau įvardijau įpročius.
Gyvenant mieste ar kaime susiklosto aplinkos naudojimosi įpročiai. Labai sunku juos pakeisti. Jei esu įpratęs keltis ryte vienu metu, tada važiuoti automobiliu ir stovėti kamštyje, tuomet padirbėti, pavalgyti kažkur mieste, padirbti, tada dar valandą pastovėti kamštyje ir taip grįžti namo. Tai būna įaugę taip giliai, kad net nebekvestionuoji – tai tampa tiesiog gyvenimo dalimi.
Todėl labai svarbu tai, ką daro Vilnius (Vilniaus miesto savivaldybė, – aut. past.) ir įvairūs kiti projektai: jie bando tuos rutininius įpročius pakoreguoti. Galbūt galima važiuoti dviračiu į darbą ir t.t. Darbdaviai taip pat koreguoja tuos įpročius: daug kur jau nėra būtinybės dirbti prie vieno stalo visas aštuonias valandas – gali keisti darbo vietą. Tas sąmoningumas ir suvokimas, ką reiškia būti miestiečiu, yra labai svarbus.
Sąmoningumas ir suvokimas, ką reiškia būti miestiečiu, labai svarbus.
Man atrodo, kad įprotis, kaip naudotis miestu, kad tavo miestietiškas gyvenimas taptų kuo įdomesnis ir patogesnis, yra esminis dalykas. Tai susiveda į daugybę dalykų: kad norėtum vaikščioti po miestą, reikia žalių erdvių, patogių ir plačių šaligatvių. Kad ėjimas nebūtų monotoniškas, reikia, kad pirmieji pastatų aukštai būtų aktyvūs – kažkur veiktų kirpykla, kepyklėlė, arbatinė ir t.t. Visa tai ir susiveda į visuminį bendro ir gero gyvenimo norėjimą.
Žiūrint antropologiškai, miestas – kaip socialinis dalykas – yra labai įdomus. Tai yra labai daug nepažįstamų žmonių, tarp kurių tu turi jaustis gerai, saugiai ir jaukiai bei rasti savo terpę, kuri tave turtina, atskleidžia. Todėl aš manau, kad kiekvienas mūsų vienaip ar kitaip prisideda prie bendro miesto jausmo.
– Tai kas padaro miestą jaukų ir mielą?
– Būtent ta visuma ir visų (politikų, verslininkų, gyventojų) indėliai. Nes viskas atsiskleidžia per viešas erdves, kur nepažįstami žmonės susitinka. Labai svarbu, kad projektai būtų ruošiami ir įgyvendinami kokybiškai, o ne dėl to, jog reikia, tai padarysime bet kaip.
Kiekvienas mes renkamės gyvenamąją vietą pagal įvairius kriterijus. Dabar tarsi savaime suprantamas dalykas yra keltis į užmiestį, kur neva oras grynesnis, daugiau žalumos, naujos statybos pastatai kokybiškesni, kas jau savaime yra mitas. Išsikraustę ten dažnai įlenda į seną rutiną – į darbą važiuoja automobiliu, sėdi po valandą kamščiuose ir t.t.
Man atrodo, kad dažnai rinkdamiesi būstą neįvertiname judėjimo patogumo kriterijaus, nors jis yra labai svarbus. Pavyzdžiui, aš gyvenu Trakų gatvėje ir norėdama pabėgioti per 10 min. galiu pasiekti vietas, kur galėčiau gerą valandą bėgti miškais ir kalvomis. Aš jau nekalbu apie Vingio parką ar Karoliniškių žalumas. Žiūrėdami į žemėlapį mes matome tą žalią dėmę, bet neįsisąmoniname, kad ten iš tiesų yra parkai, miškai, netgi pelkutės! Ir visa tai yra šalia miesto centro!
Norisi, kad visi Vilnių patirtų tokį, koks jis iš tiesų yra. Jis itin turtingas! Kai kalbėjau apie Senatorių pasažą, pasakojau, kaip jis atsiskleidė sąmoningai panaudojus jame esančius dalykus. Taip ir kiekvienas miestietis turėtų matyti Vilniaus galimybes ir jas pritaikytų savo gyvenime.
Tokių vilniečių jau yra daug: tokių, kurie puošia savo kiemus girliandomis ir jose vakaroja su kaimynais, kurie bėgioja fantastiškais Karoliniškių šlaitais, kepa maistą ant stogų. Matome, kaip atsigauna Stoties rajonas, Naujamiestis. Tokių taškelių yra ir kituose rajonuose.
Matyt, pabuvę atskirti per karantiną, mes galbūt pamatėme miestą kitaip – kaip apskritai unikalų žmonijos darinį, kuriame gyveni tarp daugybės žmonių ir aplinkų, bet pats renkiesi, kaip visas tas teikiamas ir nuolat kuriamas galimybes išnaudoti kuriant savo gyvenimą.
Liepos viduryje Vilnius pristatė visus judumo būdus sostinėje suvienijantį ženklą – JUDU. Jis skirtingas judumo paslaugas sostinėje palaipsniui sujungs „po vienu skėčiu“ JUDU šūkis „Po miestą paprastai“ nurodo filosofiją ir paskirtį vilniečiams – suvienyti ir patogesnėmis daryti visas esamas ir būsimas judumo sritis: viešąjį transportą, automobilių eismą, keliones dviračiais, paspirtukais ir kitus judumo būdus, kurie gims mieste.
Detaliau su Darnaus judumo mieste planu ir JUDU susipažinkite: www.judu.lt/vilnius, o kaip miestas juda ir judės darniau, sužinokite elektroniniame leidinyje.
Parengta pagal SĮ „Susisiekimo paslaugos“ užsakymą. Turinys apmokėtas.