Atsigręždama atgal, moteris prisipažįsta, kad dabar, su esamu metų ir patirties bagažu, ko gera, taip nerizikuotų. O rizikos tikrai būta – juk atvyko praktiškai su nepažįstamu žmogumi.
Tikra laimė, kad žmogus pasirodė geras, o santuoka – laiminga. Beje, jos vyras – taip pat armėnas, seniai gyvenantis Lietuvoje. Atvykęs kelioms savaitėms su reikalais į Armėniją, vienam bičiuliui jis prasitarė, kad ieško žmonos armėnės, kadangi jam svarbu, kad vaikai mokėtų jo kalbą. Šis bičiulis prisiminė vis dar laisvą Gohar ir pasiūlė jai nueiti į pasimatymą, prieš štai, aišku, labai išgyręs „nuostabų jaunikį iš Lietuvos“.
„Aš visada sakydavau, kad geriau mirsiu, bet iš Armėnijos niekur neišvažiuosiu, juolab kad turėjau draugę, kuri išvyko, ir mačiau, kaip ji liūdi ir visų ilgisi. Todėl prieš pasimatymą pasakiau mamai, kad tikrai nesutiksiu, niekur aš nevažiuosiu. O išėjo taip, kad nesugebėjau jam atsakyti. Viskas įvyko žaibiškai.
Po 3–4 dienų, kurias praleidome kartu bendraudami, įsigijome bilietus į Lietuvą, aš išėjau iš darbo, sutvarkiau visus dokumentus ir išvažiavau. Mano viena pažįstama anksčiau buvo ištekėjusi po dviejų mėnesių draugystės, tuomet aš stebėjausi, kaip galima kurti šeimą žinant vienas kitą tik du mėnesius. O man užteko dviejų savaičių... Todėl dabar jau niekuo nesistebiu“, – juokėsi pašnekovė.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai atvykus į Lietuvą?
– Vis atrodė, kad esu tik svečiuose ir netrukus grįšiu namo. Tačiau po truputį atėjo suvokimas, kad dabar čia teks gyventi. Po pusmečio nuėjau mokytis lietuvių kalbos. Nors Visagine visur buvo galima susikalbėti rusiškai, išmokti lietuvių kalbą mane paskatino viena situacija, nutikusi oro uoste.
Prie manęs prisėdo dvi jaunos lietuvės. Jos žiūrėjo į mane ir kažką tarpusavyje šnekėjo. Man pasidarė taip įdomu, ką jos kalba, kad nusprendžiau – turiu išmokti kalbą, kad suprasčiau vietinius žmones. Po trejų metų jau turėjau trečią – aukščiausią – kalbos mokėjimo kategoriją.
Iš pradžių dirbau vyro firmoje su archyvais. Kai išmokau lietuvių, įsidarbinau administratore. Buvau dėkinga darbdaviui, kad jis pasitikėjo manimi, nors mano lietuvių kalba nėra gimtoji. Kai tekdavo rašyti oficialius laiškus, parodydavau bičiuliams, kad patikrintų ir pataisytų klaidas. Taip ir tobulėjau.
Nuo praėjusios vasaros nedirbu – dėl koronaviruso nepavyko vaikų išvežti į Armėniją pas senelius, o vienų palikti namuose nesinorėjo. Tačiau be darbo nesėdžiu, šiuo metu mokausi kolegijoje buhalterinės apskaitos.
– Šeimoje jūs kalbate armėniškai?
– Vaikai mieliau kalbėtų rusiškai, kadangi mokosi rusų mokykloje, bet aš sakau, kad nesuprantu, ir kalbu su jais tik armėniškai. Armėnijoje turiu didelę šeimą, man svarbu, kad vaikai mokėtų gimtąją kalbą ir galėtų bendrauti su giminaičiais.
Giminystės ryšiai mums yra labai svarbūs – jie perduodami iš kartos į kartą. Aš mačiau, kaip bendraudavo mano tėvai, o mano vaikai mato, kaip aš bendrauju su savo tėvais, seserimis, kitais giminaičiais, kaip sveikinu visus su gimtadieniais ir kitomis šventėmis. Mes visi palaikome labai šiltus santykius. Neįsivaizduoju, kaip galima būtų gyventi kitaip.
Apskritai Armėnijoje daug bendraujama. Kai mano vaikai grįžta po vasaros atostogų, jiems trūksta bendravimo, nes jie ten įpranta, kad namuose nuolat yra svečių. O čia, Lietuvoje, dukters draugės mama vis atsiprašinėjo, kad jos mergaitė kasdien ateina pas mus į svečius. Tačiau vaikystėje pas mane draugės taip pat nuolat vaikščiodavo. Juk gyvo bendravimo nepakeis jokie telefonai ir internetai.
– Kokius dar skirtumus pastebite tarp armėnų ir lietuvių?
– Kiek stebiu aplinkui, devynios iš dešimtiems šeimų išsiskiria ir dažnai sukuria naujas šeimas. Aš negaliu prie to priprasti. Suprantu, kad žmonės nori būti laimingi, ir tikrai nereikia kentėti, bet dar turi būti atsakomybė prieš šeimą ir vaikus. Mano tėvai kartu jau daugiau kaip 40 metų.
Aišku, gyvenime visko buvo, ir kiekvienas galėjo apsisukti ant kulno ir palikti šeimą, tačiau to nepadarė. Ir aš esu laiminga, kad mane išauklėjo abu tėvai ir kad jie iki šiol kartu.
Štai mano mama sirgo koronavirusu, o tėtis ja rūpinosi per atstumą, atveždavo vaistų ir visko, ko jai reikėjo. Jie dabar laikosi vienas už kito ir padeda vienas kitam. Todėl, manau, visada reikia ieškoti konfliktų sprendimo būdų ir kompromisų. Armėnijoje iš daugybės mano pusseserių ir pusbrolių išsiskyrė ir vedė antrą kartą tik vienas.
Aš ir pati galėjau jau daug kartų lengvabūdiškai išvažiuoti, palikti Lietuvą, nes gyventi Armėnijoje tarp savų man būtų gerokai smagiau. Tačiau aš jaučiu atsakomybę. Man atrodo, kad jeigu jau sukūrei šeimą, reikia stengtis ją išsaugoti.
– Rudenį jums per atstumą teko išgyventi karinį konfliktą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Kokios žinios jus pasiekdavo?
– Tai, kas ten vyko, tikras siaubas. Vos ne kiekvienoje šeimoje buvo kas nors sužeistas ar žuvęs. Žuvo ne šimtas ir ne tūkstantis, o septyni tūkstančiai žmonių! Ir tarp jų – labai daug jaunuolių, kuriems vos aštuoniolika. O išgyvenusieji liko be rankų, be kojų, be akių. Iki šiol mane purto nuo šių vaizdų. Daugybę naktų jie man sapnavosi.
Kai degė miškai, buvo skiriamos didžiulės pajėgos, kad išgelbėtų gyvūnėlius. O čia gyvi žmonės iš viršaus apipilami fosforu, bet pasaulis tylėjo.
Tie jaunuoliai – praktiškai vaikai, jie tiesiog tarnavo kariuomenėje pagal privalomąją karinę tarnybą. Iš mano vyro seserų pusės žuvo 18-mečiai sūnūs, aš, pati turėdama sūnų, neįsivaizduoju, kaip jos tai išgyveno.
Man protu nesuvokiama, kaip XXI-ame amžiuje gali vykti toks karas. Buvo naudojami ginklai su fosforu – žmonės patyrė didžiulius nudegimus. Tai uždraustas ginklas, bet pasaulis užsimerkė. Kai degė miškai, buvo skiriamos didžiulės pajėgos, kad išgelbėtų gyvūnėlius. O čia gyvi žmonės iš viršaus apipilami fosforu, bet pasaulis tylėjo.
Mano šeima gyvena ne karo zonoje, bet jie taip pat nuolat girdėdavo greitųjų sirenas – į ligonines be perstojo veždavo sužeistuosius. Visi žmonės padėjo, kuo galėjo, – rinko šiltus drabužius, pinigus. Bet niekas negalėjo jaustis saugiai: atskrido priešo technika, sugriovė miestą ir išskrido. O žmonės lieka kaip stovėję.
Žmonės kovojo ne su žmonėmis, o su aukštų technologijų ginklais – bepiločiais įrenginiais, dronais. Jų gi nesimato ir nesigirdi – atskrenda, apšaudo arba krenta ir pats sprogsta. Ir negali žinoti, kur tave užklups. Net gimdymo namus apšaudė.
Iki šiol ten nerami situacija – labai daug įkaitų, nežinia, ką su jais daro. Nuolat seku naujienas, bet ir pati jau nebežinau, kuo tikėti. Tiesą žino tik tie, kurie savo akimis viską matė.
Kai kurios žemės buvo grąžintos Azerbaidžanui, Rusijos taikdariai budi, kad vėl nekiltų konfliktas. Bet žmonės dėl žemių grąžinimo klausimo susiskaldę. Motinoms, kurios neteko sūnų, skaudu, kad jų vaikų mirtis buvo beprasmė, kad šalis neišsaugojo tų žemių. O tėvai, kurių vaikai vis dar tarnauja kariuomenėje, dėkingi už taiką, kuri išgelbėjo jų vaikus nuo žūties.
Aišku, širdį labai skauda dėl šios situacijos. Nuo vaikystės mes buvome auklėjami savo šalies patriotais, kurie gali už tėvynę gyvybę atiduoti. Jeigu būčiau Armėnijoje, ir pati nesėdėčiau rankų sudėjusi. Vežčiau maistą ar slaugyčiau sužeistuosius. Šaudyti negalėčiau, bet prisidėčiau, kuo galėčiau.
Per šitą konfliktą labai daug vyrų grįžo iš įvairių šalių, kad eitų kovoti už tėvynę. Rodė per televiziją vyrą, kuris 20 metų gyveno Ispanijoje, turėjo sėkmingą verslą, tačiau grįžo kariauti ir žuvo. Galėjo sau ramiai sėdėti Ispanijoje, tačiau meilė tėvynei neleido. Ta pati meilė sugrąžino į šalį labai daug armėnų – ne tik jaunų, bet ir brandžių vyrų. Jie buvo pasiruošę mirti už 18-mečius, kad šie gyventų, nes jiems dar visas gyvenimas prieš akis.
Meilė sugrąžino į šalį labai daug armėnų – ne tik jaunų, bet ir brandžių vyrų. Jie buvo pasiruošę mirti už 18-mečius, kad šie gyventų, nes jiems dar visas gyvenimas prieš akis.
Aš pati tuo metu čia, Lietuvoje, dalyvavau „Geros nuotaikos“ projekte. Tai platformos „Versli mama“ projektas, 10 savaičių vykdytas Visagino ir Kazlų Rūdos savivaldybėse, kurio dalyvės 10 savaičių turėjo treniruotes ant mini batutų. Dar viena projekto sąlyga buvo per dieną nueiti po 10 tūkst. žingsnių. Šis projektas buvo tikras gerų emocijų pliūpsnis.
Tačiau kai prasidėjo karas Armėnijoje, pradėjau vaikščioti ne dėl projekto, o kad nusiraminčiau, kad išeičiau iš namų ir neskaityčiau, nežiūrėčiau visų naujienų. Pasiimdavau šunį ir valandų valandas vaikščiodavau po mišką. Aišku, grįžusi vis tiek viską perskaitydavau, peržiūrėdavau ir verkdavau, tačiau gryname ore jaučiausi geriau.
Vaikščiodama skambindavau savo giminėms ir visą tą laiką su jais kalbėdavausi. Būdavo ir tokių dienų, kai surinkdavau 40 tūkst. žingsnių. Man net atrodė juokinga: negi aš, žinodama, ką patiria mano šalies žmonės, negaliu čia atlikti paprastos užduoties – nueiti 10 tūkst. žingsnių?
Kaip tik neseniai su savo mama apie tai kalbėjome, kad nėra gerai, kai jaunos šeimos gyvena su tėvais.
– Nors Lietuvoje gyvenate daug metų, čia vis dėlto esate svetimšalė. Ar kada nors pagalvojate, kas dabar būtumėte, jei gyventumėte Armėnijoje?
– Dažnai užduodu sau šį klausimą. Čia aš pati sau bandau įrodyti, kad galiu daugiau. Išlaikiau visas lietuvių kalbos kategorijas. Tuomet pagalvojau, kad reikia vietinio išsilavinimo. Visagino profesinėje mokykloje gavau apskaitininkės profesiją. Supratusi, kad reikia rimtesnio diplomo, pradėjau mokytis buhalterijos kolegijoje, dabar esu jau ketvirtame kurse, rašau diplominį darbą. Baigusi svarstau apie tolesnes studijas.
Kai išėjau iš darbo, atradau siuvimo kursus. Niekada gyvenime tuo neužsiėmiau, nes man labiau patinka veiklos, kuriose daugiau judėjimo. Tačiau nedirbdama tapau ramesnė ir pagalvojau, kad noriu mokytis siūti.
Po to pamačiau skelbimą, kad renkama suaugusiųjų grupė mokytis skambinti fortepijonu. Man muzika patinka, esu baigusi muzikos mokyklą, todėl su malonumu atgaivinau įgūdžius – natas spausdinu iš interneto ir skambinu.
Kaip pasakė viena mano bičiulė, kuo aš labiau užsiėmusi, tuo geriau atrodau.
Aš nuolat randu kuo užsiimti. Man tampa nuobodu, jeigu neturiu veiklos. Kaip pasakė viena mano bičiulė, kuo aš labiau užsiėmusi, tuo geriau atrodau. Ir iš tiesų, man nuolat reikia skubėti, kažko nespėti.
– Ar Armėnijoje moterys taip pat turi tiek galimybių būti savarankiškos?
– Mano sesuo – mokytoja. Dieną ji veda pamokas, vakare daro namų darbus su savais vaikais, atlieka namų ūkio darbus. Ji gyvena su vyro tėvais, todėl turi tam tikras pareigas šeimoje. Kai aš atvykau į Lietuvą, mes taip pat gyvenome su vyro tėvais. Tuomet aš irgi negalėjau sau leisti užsiimti tuo, kuo norėčiau.
Kaip tik neseniai su savo mama apie tai kalbėjome, kad nėra gerai, kai jaunos šeimos gyvena su tėvais. Tuomet tu turi visai kitas pareigas ir negali taip paprastai išeiti pabėgioti ar pašokinėti ant batuto. Tiesa, ši tradicija Armėnijoje jau keičiasi, daug jaunų šeimų išeina gyventi atskirai.
Kita vertus, aš irgi jaučiu atsakomybę. Stebiu, kad daug mano pažįstamų moterų mėgsta kur nors išeiti vakarais vienos. Tačiau jeigu mano vaikai ir vyras namuose, aš su jomis neinu linksmintis, nes šį laiką praleidžiu su šeima. O ir savo veiklomis užsiimu ryte ir dieną, kol vaikai mokykloje, o vyras – darbe. Kai vakare šeima susirenka namo, aš noriu būti su jais. Tiesiog nesijausčiau gerai, jei išeičiau į draugės gimtadienį be jų, nors visi jau gali savimi pasirūpinti patys.
Taigi, jeigu dirbčiau, vargiai turėčiau tiek laiko sau. Valgį mes gaminame armėniškai, o viskas, kas yra skanu, labai ilgai turi būti gaminama. Vaikai lanko daugybę būrelių, reikia juos nuvežti, pasiimti, vakare – sužiūrėti jų pamokas. Todėl dabar juokauju – nėra kada į darbą eiti, nes visą dieną užpildo kursai ir būreliai.
