Susitinkame „Domino“ teatro užkulisiuose per jo gimtadienį. Pertraukoje tarp spektaklių „2 smegenų istorija“, kur jis vaidina su aktore Lina Rastokaite. Pamatau grimo kambarėlio tarpdury: languotos kelnės, languota liemenė, spalvingi batai, gudri šypsena – toks jo herojus Arūnas.
– Apverskime šio gimtadienio skaičius: 49–94. Kaip save įsivaizduotumėte 94-erių?
– Uf... Gal tada technologijos jau taip ištobulės, kad bus galima susidėvėjusias savo organizmo dalis keisti kaip automobilio detales? Tačiau žinote, kas visada išlieka? Jaunatviškumas. Mąstymas. Smegenų veikla. Ar tau dvidešimt, ar penkiasdešimt.
– Taip ir jaučiatės?
– Deja, tas jaunatviškumas turbūt užkoduotas mano genuose. Taigi, artėdamas (jei taip bus duota) prie šimto, ko gero, jausiuosi taip pat. Kalbu apie vidinę būseną, o fiziškai – nežinau.
– Gal televizijoje viršysite Algimanto Čekuolio rekordą? Jis žvitrus ir 85-erių. Matydami jį ekrane mano vaikai netiki, kad jam tiek metų.
– Žmogus gi dirba ne tam, kad rekordus viršytų. Tokio amžiaus sulaukęs jis gali padaryti gerą laidą – kokios pusė jauniklių nesugebėtų. Jie dar neužaugo iki Čekuolio. Tokių žmonių, aišku, reta, bet jam nereikia pavydėti – tie, kurie šneka apie jį su pavydu, tegul verčiau pasistengia patobulėti. Jeigu televizijos vadovai mato ir mano, kad žmogus eteryje yra įdomus, profesionalus ir nelabai kas gali jį pakeisti, visai nesvarbu, kiek jam metų. Na, o gal tolimoje ateityje irgi bus kokia nors laida ar programa, kurią Arūnas Valinskas, būdamas garbaus amžiaus, galės vesti ir tai darys geriausiai, – kodėl gi ne?
– Naglis Šulija, tyrinėdamas jūsų horoskopą, pasakė, kad jums įdomios gyvenimo paslaptys, tokius kaip jūs galima vadinti šamanais mėgėjais, nes jie mano, kad šis, realus, pasaulis siejasi su kitu, subtilesniu. Dažnai apie tai pagalvojate? Gal turite ypatingą santykį su ezoterika ar religija?
– Neturiu nieko bendro su ezoterika, suprantu, kad tai tam tikrų žmonių darbas, tačiau žiūriu į juos gana atsargiai: burtai, būrimai, įvairūs patarimai man nepriimtini. Save laikau ateistu, bet neradikaliu, todėl esu tolerantiškas tiems, kurie kuo nors tiki, tik man nepatinka, jei tikėjimas demonstruojamas kaip naujas drabužis. O dėl paslaptingų pasaulių, kurie galbūt egzistuoja, galbūt ne... Kiekvienas tikisi jį atrasti. Besitęsianti ilga ramybė po mirties – irgi savotiškas kitoks pasaulis. Mėgstu skaityti apie rašytojų sukurtus paralelinius pasaulius. Tas fantazijos polėkis man labai patinka. Na, kad ir vaikiška, bet daugelio suaugusiųjų perskaityta serija apie Harį Poterį ar J. R. R. Tolkieno „Žiedo brolija“, visai kitokia, itin įdomi Sviatoslavo Loginovo „Amžinoji šviesa“. Beje, fizikos tyrimai atskleidžia vis naujų neištirtų horizontų ir žmonijai atsiveriančių galimybių. Yra hipotezių apie paralelines visatas – mes gyvename labai įdomiais laikais! Nors kiekviename praėjusiame šimtmetyje žmones stebindavo nauji atradimai, bet dabar jų dar daugiau, mokslas vystosi dar greičiau. Apskaičiuota, kad šiais laikais per vienus metus padaroma tiek atradimų, kiek anksčiau per pusšimtį. Pats įdomumas gyventi!
– Kažkada esate prisipažinęs, kad jums sunku su savimi. Anksčiau buvo lengviau?
– Visą laiką sunku.
– Todėl, kad esate bjauraus charakterio?
– Skiriu savigraužą nuo savikritikos. Savikritika – teigiamas dalykas, vedantis į savianalizę ir tobulėjimą, o savigrauža veda į depresiją ir savidestrukciją. Kartais kenčiu dėl impulsyvumo. Kartais jis padeda, o kartais...
– Impulsyvumą dažnai žmonės išauga pasibaigus paauglystei.
Esu iš tų, kurie žaibiškai priima sprendimus, bet gali ir spontaniškai netikėtai pasielgti.
– Aš neišaugau. Esu iš tų, kurie žaibiškai priima sprendimus, bet gali ir spontaniškai netikėtai pasielgti. Štai kad ir senas mano skambutis policijai dėl esą užminuoto „Šarūno“ viešbučio. Mintis šovė visiškai impulsyviai, tik paskui kilo skandalas. Skandalų nebekeliu, bet elgesio modelis liko.
– Dirbti su jumis nebūtų paprasta...
– Tačiau – įdomu. Žmones, su kuriais dirbu, renkuosi pagal darbines savybes. Tiktai. Žmogus gali būti koks tik nori – svarbu, kad jo charakteris nekeltų didelių problemų aplinkiniams ir kad jis gerai padarytų darbą. Kai Jonui Radzevičiui atsitiko nelaimė – po jo automobilio ratais žuvo žmogus, visi ėmė kalti jį prie kryžiaus. O aš pasakiau: jis lieka! Ir jis pas mus tebedirba. Tada buvau moralizuojamas aš – ypač tų, kurie patys nešventi. Bet tai man nepadarė jokio įspūdžio.
– Po eksperimento Seime grįžote į televizijas. Vėl įbridote į tą pačią upę... Dar įdomu?
– Dar įdomu: juk keičiasi situacija, keičiasi projektai, ir upės jau kitos. Niekada neturėjau atsarginio varianto – esu iš tų, kurie negalvoja, kas būtų, jeigu būtų. Žinau, kad jei nusibos vienas, darysiu kitą. Taip, praėjus daugybei metų televizija buvo šiek tieg įgrisusi. Tada sugalvojau: varom į politiką! Bet tai nebuvo atsarginis variantas. Sukėliau pykčio nusipelniusiems žmonėms: atvarė piemenų gauja tiesiai į valdančiąją koaliciją. Juos apėmė siutas. Ir aš juos suprantu. Bet... na, ir kas? Nelipau jiems per galvas.
– Paskui grįžote ten pat...
– Visi priekaištauja: „Kiek to Valinsko gali būti!“ Betgi, palaukite – ketverius metus jo nebuvo. Kas kam nors trukdė sukurti žaidimą „Auksinis protas“? Kas trukdė griebtis kitų projektų? Juk nebuvau palikęs kėdės su užrašu „Rezervuota“? Ar pribarstęs ant jos knopkyčių, kad niekas neatsisėstų? Imkit ir darykit.
– Aš klausiu apie jausmą – po pertraukos jis nebuvo keistas? Nereikėjo adaptuotis?
– Nereikėjo. Grįžau, atrodo, nebuvęs ne ketverius metus, o keturias savaites. Tarp politikos ir šou verslo daugiau panašumų nei skirtumų. Kai pradėjau dirbti Seime, mane rodydavo kasdien per visus televizijų kanalus, taigi skirtumas buvo tik toks, kad televizijose už tai mokėdavo honorarą.
– Tačiau jeigu ėjote į politiką, turbūt ketinote pasukti gyvenimą kiek kitokiu kampu, galbūt pradėti visiškai naują, „rimtą“, etapą? Ir galbūt visiškai atsisveikinti su televizija?
Mus vadino klounų partija, tačiau mūsų Seime jau nėra, o klounų daugėja – taigi, kas vyksta?
– Ne. Tai buvo vienas iš tų spontaniškų sprendimų. Bet buvo nuspręsta TAI daryti rimtai ir iki galo. Ir mes tai padarėme. Šou pasaulyje, beje, daug daugiau rimtų žmonių nei politikoje. Mus vadino klounų partija, tačiau mūsų Seime jau nėra, o klounų daugėja – taigi, kas vyksta? Mes padarėme darbą, kurio reikėjo, priėmėme būtinus ir nepopuliarius sprendimus dėl mokesčių – už juos mus vis dar kala prie kryžiaus. Tačiau garsiosios naktinės mokesčių reformos įstatymai valdančiųjų nėra pakeisti...
– Kai buvote kokių 25-erių, ar turėjote to švento naivumo, kai atrodo, kad visas pasaulis ir visi aplink geri, o tavęs laukia nepaprasta ateitis?
– Oi, naivumo iki šiol tebeturiu! Naivumas nėra blogai. Jis gal turi šiek tiek keistis, bet jei tu nebeturi jaunatviško tikėjimo tuo, ką darai, jautiesi kaip aplaužytas medis. Tas naivus tikėjimas kartais būna labai gražus... 25-erių jau buvau vedęs, spontaniškai palikęs teisės mokslus ir pradėjęs koncertuoti su „Dviračiu“. Paskui spontaniškai atsirado televizija. Tas jaunatviškas užsidegimas mane žavi iki šiol – žaviuosi tais nesukriošusiais žmonėmis, kurie nevaidina viską žinančių išminčių.
– Ir kurie atlaidžiai nekikena iš jaunesnių žmonių žioplysčių...
– Atstumas tarp skirtingų kartų visada yra, visada jaučiamas, bet jis neturi būti žeminantis. Bet kurio amžiaus žmogų pirmiausia turi vežti tai, ką jis daro. Kitaip niekas nepatikės – juk televizija negailestingai nurengia.
– Keliaudama pas jus praėjau pro a. a. aktoriaus Vytauto Šapranausko kiemą. Pagalvojau, kad jau nemažai savo kartos ar šiek tiek vyresnių bičiulių esate palaidojęs. Tai yra kitaip, nei laidoti tėvų kartos žmones, ar ne?
– Tai paveikia. Ir labai stipriai. Išeina ir artimiausi bičiuliai – prieš kurį laiką palaidojome mano geriausią jaunystės draugą, su kuriuo sėdėjome viename suole. Laidojau ir Vytautą Kernagį, su kuriuo buvome daug dirbę bendruose projektuose ir kartu vedę laidų. Šapro išėjimas man buvo savotiškas moralinis smūgis, kaip ir Gintaro Ruplėno visiškai netikėta mirtis. Į tai... reaguoji skausmingiausiai, kai esi vienas. Tada atsisėdi, ir visos mintys tik apie tai, kad to žmogaus tavo gyvenime daugiau ne-be-bus. Ir suvoki, kad kiekvienas toks išėjimas atveria tavyje dalelę tuštumos, kurios niekas nebeužpildys. Turiu kvailą įprotį – neištrinu išėjusių žmonių telefonų numerių. Neseniai sapnavau, kad girdžiu skambantį telefoną ir matau, jog skambina Kernagis. Girdžiu jo balsą: „Valiau, žinok, čia taip beprotiškai fantastiškai faina, patikėk manim.“ Paskui pabundu... Matyt, tie išėję žmonės manyje kažkaip vis dar gyvena. Ir lieka šviesūs. Skausmas greitai susiguli.
– Visada gyvenote taip, kad būtų ką atsiminti ir gėda papasakoti. Tų atsiminimų metams bėgant nemažėja?
– Jų daugėja! Vieną vakarą sėdim su Marka, su Marium Mikutavičium, ir šnekamės, kad iš mūsų kelionių, iš bendro darbo, iš visokiausių nuotykių išeitų gana nebloga knyga ar net dvi knygos. Bet abu sutikome, kad reikia palaukti, kol mums sukaks daugiau kaip aštuoniasdešimt, kad dauguma tos knygos herojų jau būtų iškeliavę anapus... Nes ta knyga, kurią apie mane parašė sena gera kolegė Laisvė Radzevičienė, – tai jos požiūris, be to, negalėjau daug ko pasakoti.
– Pasakojote apie aktyvų savo laisvalaikį: medžiojate, žvejojate, buriuojate. Kada pagulite ant sofos prie televizoriaus? Su šunimi ant pilvo?
– Būna būna... Vienas šuo gyvena lauke, kiti trys – namie. Leidžiu jiems lipti ant lovos, jei tik netrukdo ir nepradeda dūkti. Bet dažniausiai jie man netrukdo... Pastaruoju metu paguliu vis dažniau, nes prie visų darbų prisidėjo ir teatro gastrolės. Nors kitiems atrodo, kad dirbu svajonių darbus, jie nėra lengvi, gyvenimą reguliuoja visagalis grafikas. Pirmadienį su Lina važiuojame vaidinti į Kretingą, prieš tai filmuosiuosi laidoje, iš spektaklio grįšiu vėlai naktį. Ir gastrolių bus daug.
– Vaidinti sutikote spontaniškai?
Aš jaučiuosi ne kaip basetas nutįsusiu snukiu ir liūdnomis akimis ar kaip koks tingus senbernaras, o kaip kurtas, kuriam reikia išsibėgioti.
– Šįkart ne. Prieš porą metų buvau gavęs pasiūlymą, bet jį atidėjau. Vaidmuo, aišku, komedinis, jame jaučiuosi savo rogėse. Savotiškai grįžau į jaunystę, kai su „Dviračiu“ išvažiuodavome į gastroles dviem savaitėms. Man patinka tas baladojimasis naktimis, jis vargina, bet daug labiau džiugina. Nemėgstu bėdavotis: o Jėzau, kaip pavargau. Jei pavargai – atsigulk ir pailsėk. Bet, žinot, ką? Aš jaučiuosi ne kaip basetas nutįsusiu snukiu ir liūdnomis akimis ar kaip koks tingus senbernaras, o kaip kurtas, kuriam reikia išsibėgioti.
– Ką šeimoje daro Arūnas ir tik Arūnas?
– Darinėju žuvį ir tvarkau žvėrieną, bet iškabintų taisyklių, ką turiu atlikti, nėra. Vienas dalykas, kurio tikrai nedaro Inga, – ji niekada nekuria pirties. Tai mano ir sūnų darbas.
– Dabar sūnūs jau tokio amžiaus, kad gali maloniai nustebinti, – paauglystė praeityje. Dažnai nustebina?
– Arūnui jau 25-eri, Šarūnui 20. Vyresnėlis maloniai nustebino noru tarnauti kariuomenėje: baigęs bazinius karinius mokymus, jis pasirašė kontraktą ketveriems metams, liko dar vieni. Neseniai nustebino ir savo straipsniais į „Delfi“. Kartais mes su juo pirtyje sėdėdami padiskutuodavome apie pasaulėžiūrų skirtumus, istorinius faktus – yra apie ką su juo pasikalbėti, o kad šį tą rašo, man pasakė jau išsiuntęs. Jaunėlis maloniai nustebino specialybės pasirinkimu: studijuoja matematikos filosofiją Olandijoje, Utrechto universitete. Net nežinau, tiesą sakant, kas tai yra. Jis dar savo ieškojimuose – visas į mamą. Buvo suabejojęs savo pasirinkimu, grįžęs atidavė dokumentus Vilniuje studijuoti mediciną, buvo priimtas, bet apsigalvojo, kad matematika geriau. Man įdomu tuos ieškojimus stebėti, nes pasitikiu jaunu protingu žmogumi. Nusižengčiau sau, jei mėginčiau vaikams ką nors įteigti ar kur nors nukreipti. Vaikai visada žinojo, kad šeima, kaip valstybė, turi tam tikrą tvarką: pavyzdžiui, kol mokslai baigiami, vaikų išlaidos yra šeimos išlaidos, o po jų – visas pasaulis tavo. Jie tai brangina ir vertina. Šarūnas nusprendė pats užsidirbti ir prisidėti prie mūsų finansinių išlaidų jo mokslams – vadinasi, gerus vaikus užauginom…
