Mes visi galime kur kas daugiau, nei paaukoti 2 eurus
Moteris pasakoja, kad viskas prasidėjo dar prieš 12 metų. Ji, kaip ir daugelis iš mūsų, sėdėdavo priešais televizorių, kai vykdavo paramos akcijos onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, ašarodavo ir siųsdavo SMS žinutes su kelių eurų auka. Tačiau vieną dieną pradėjo galvoti: o kodėl aš esu čia, jeigu tai vyksta ten? Galbūt ten aš esu labiau reikalinga?
Tada pasiėmė tris savo dukras, mažiausia buvo pradinukė, ir nuėjo į vaikų onkologinį skyrių paklausti, gal galėtų kažkuo padėti? Dabar prisiminusi net susijaudina – kaip tuomet ją, atėjusią „iš gatvės“, priėmė, patikėjo. Juk ji nepriklausė jokiai organizacijai. Tačiau turėjo didžiulį norą duoti.
„Iš karto susigalvojom kažkokias veiklas vaikams, ko galėtume pamokyti, nes aš pati labai mėgstu rankdarbius ir daug ką darau. Mano dukros ir piešė, ir lipdė. Tai kaip nuėjom, taip ir pasilikom. Tame skyriuje aš buvau tiesiog Asta. Visi mane žinojo, kad jeigu kažko reikia, galima visada skambinti ir kreiptis“, – prisimena moteris.
Tapo tiltu tarp mamų ir vaikų, kurių jau nebėra
A.Baliuckienė prisipažįsta: tame skyriuje sunkiausia visgi būdavo mamoms. Vaikus pradžiugindavo atneštas žaislas ar saldumynas, o nuolat šalia sunkios ligos būnančios mamos balansuodavo ant ribos. Joms ypač reikėjo ir veiklos, ir pokalbių. Tad kartu dirbdavo ir labai daug kalbėdavosi. Apsikabinę paverkdavo. Mamos dalindavosi viskuo, net kokias įkapes savo vaikams ketino paruošti.
Tiesa, prikalbinti ateiti prie bendro užsiėmimų stalo ne visada būdavo paprasta. „Žmonės kartais jau būdavo panirę į depresiją ir nieko nebenorėdavo. Bet eidavai kartą, antrą, trečią ir prikalbindavai. Po kiek laiko prisipažindavo: „Jeigu manęs tą dieną nebūtum pakėlus, būčiau nebeišlipus“. O pabendravus atsirasdavo bendruomeniškumas, sumažėdavo įtampa – juk tokioje situacijoje psichologinis palaikymas yra ypač svarbus.
Ir dabar, nors kartais ir tų vaikučių nebelieka, su mamomis Asta vis dar bendrauja. Anot jos, lieki toms mamoms tarsi šiaudas iš praeities, už kurio kabinasi, kas dar jungia su tuo, kas buvo, su savo vaiku.
Kaip pavykdavo atlaikyti tą visą krūvį? Moteris sako, kad, ko gero, tai yra dovanota stiprybė. Nes teko matyti daug žmonių, kurie ateidavo norėdami padėti, bet neištverdavo.
„Gal todėl, kad aš nesusitapatinu. Žinau, kad ten yra liga, bet tas gyvenimas yra ten. Kai ten būnu, būnu 100 proc., su visais savo jausmais. Bet išeini iš ten ir grįžti į savo gyvenimą, nesinešioji to krūvio visą laiką“, – svarsto pašnekovė. Ir sako niekada nesidalindavo tomis istorijomis su niekuo. Net tėvai ilgą laiką nežinojo apie šią veiklą. Įsitikinusi – būtų žinoję, būtų klausinėję. Tačiau tai tų šeimų istorijos, jų gyvenimai.
Negaili gerų žodžių kitiems: be pagalbininkų aš būčiau niekas
Be veiklos mažųjų onkologinių ligoniukų skyriuje, A.Baliuckienė 11 metų iš eilės organizuodavo spalvoto pavasario akcijas. Jų metu visa Lietuva megzdavo, nerdavo ir siūdavo kepurėles onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, paskui – jau ir suaugusiems. Dovanos būdavo renkamos bibliotekose, jų užtekdavo ir Vilniaus, ir Kauno ligoninėms.
Lietuva iš tiesų turi tiek gerų žmonių! Tai tie mūsų šviesuliukai, kurie viską padarys, ką galės, dėl tavęs, dėl sergančio, dėl kito.
„Tos kepurėlės būdavo gražios, spalvotos, ir su lietuviška simbolika. Aš prašydavau mezgėjų ir siuvėjų, kad nuo savęs dar prisegtų kažkokį palinkėjimą, kad tai būtų suasmeninta dovanėlė. Kartais tas linkėjimas būdavo vertingesnis už patį dovanojamą daiktą, padarytas taip nuoširdžiai, kad labai sugraudindavo“, – dalinasi pašnekovė.
Kaip ir dauguma gerus darbus darančių žmonių, Asta kukli: „Niekada net nemaniau, kad darau kažką ypatingo, kas būtų verta kažkokio feisbuko ar spaudos dėmesio“. Ir skuba vardinti geradares, kurios tik užsiminus apie poreikį siunčia rietinius medžiagų ar siuva reikalingus daiktus.
„Lietuva iš tiesų turi tiek gerų žmonių! Aš negalėčiau niekam padėti ir nebūtų tiek daug dėkingų žmonių, jei nebūtų tokių, kurie, kai reikia, dienomis ir naktimis siuva apsaugines kaukes ar kepurėles onkologiniams ligoniams. Kurie dovanoja medžiagas – tik paprašyk ir atkeliauja kilogramais. Tai tie mūsų šviesuliukai, kurie viską padarys, ką galės, dėl tavęs, dėl sergančio, dėl kito. Ir viskas už dyka, nes tas žmogus pirmiau galvoja apie kitus, nei apie save“, – graudinasi moteris. Dabar ši pagalba pasiekia ir suaugusiųjų onkologinį skyrių, mat likimas Astai davė išbandymą pačiai pažinti šią ligą.
Ligą priima kaip dovaną
Prieš trejus metus A.Baliuckienė pati išgirdo onkologinės ligos diagnozę. Ir vadina stebuklu tai, kad šiandien dar gali vaikščioti ir gyventi, nes liga atsinaujina jau trečią kartą. Tiesiog reikėjo išmokti su tuo gyventi.
Anksčiau bėgau, lėkiau, ir ta diena kažkur praeidavo. O dabar tu pats pereini per tą dieną.
„Aš galiu turėti I grupės neįgalumą ir galėčiau būti labai sunkus ligonis. Bet aš save laikau žmogumi, gyvenančiu su sunkia liga, o ne sunkiu ligoniu. Išmoksti save pakelt iš lovos, išspirt, žinai, kad turi judėt, kitaip maitintis, žinai, kad turi daryti kažką dėl savęs, nes kitaip gali tiesiog pasilikti lovoje. Ir tada tikrai būsi ligonis. Bet tu gali dėl savęs padaryti labai daug šiandien, o rytoj dėl to galbūt bus geriau. Ir tai kiekvienam ligoniui, o ypač onkologiniam, padeda, nes neleidžia toms blogoms ląstelėms mūsų užkariauti“, – įsitikinusi moteris.
Tačiau neslepia – liga kardinaliai pakeitė visą jos gyvenimą. Jis tapo daug reikšmingesnis jai pačiai. Dabar kiekviena diena turi savo vertę. „Anksčiau bėgau, lėkiau, ir ta diena kažkur praeidavo. O dabar tu pats pereini per tą dieną. Nes jauti, ką tu gali ir turi padaryti. Tiesa, daugelis dalykų tapo nereikšmingi. Ir ta diena įgijo visai kitą vertę. Sakyčiau, kad liga davė labai labai daug. Per ligą sutikau labai daug žmonių, kurių nebūčiau sutikusi, gyvendama savo įprastą gyvenimą“, – dalinasi pašnekovė.
Anot Astos, iki ligos ji buvo eilinis žmogus, kuris per šventes ir sekmadieniais nueidavo į bažnyčią. Bet susirgus viską pradėjo suprasti truputėlį kitaip. Galvoja, kad jeigu Dievas jai davė šitą ligą, vadinasi, jis dar turi kažkokių planų. Dar kažko iš jos nori. Tad kiekviena diena dabar prasideda pokalbiu apie tai, kas jai dar galėtų būti šiandien skirta ir baigiasi padėkojimu bei dienos įsivertinimu. O pačiais sunkiausiais momentais, po operacijų, tekdavo kabintis tik už maldos. „Tu gali pasikviesti gydytoją, paprašyti nuskausminamųjų, bet tai irgi nebus išeitis, jei tai nebus leista, kad tau padėtų“, – neabejoja moteris.
Savo stiprybe įkvepia ne tik sergančius, bet ir sveikuosius
„Šiandien paskambino bendradarbė. Sveika. Atsiprašė, kad gal per dažnai man skambina, bet sakė, kai pakalba su manim, jai diena nušvinta. Nes supranta, kad kartais būna labai silpna ir nemoka tvarkytis su savo gyvenimu. Sakau, čia nieko nereikia mokėt. Reikia tiesiog leisti sau gyvent ir savęs nestabdyt. Nes jeigu nori ir gali, tu tai darai. Darai tai, ką nori. Man nereikia laukti Kalėdų ar Velykų, kad susitikčiau su brangiais žmonėmis ir švęsčiau, nes kiekviena diena gali būti šventė, tik mokėkim ją priimti. Nes iš tikrųjų kiekviena diena yra duotybė. Ją reikia pajusti. Ir aš tai išmokau“, – šypsodamasi sako A. Baliuckienė.
Ir tokių atvejų ne vienas. Nunešusi kepurėles dovanų į suaugusiųjų onkologinį skyrių, Asta sako dažnai kalbinanti ten gulinčias moteris. Pradeda apie kepurėles, paskui įsikalba, praskaidrina nuotaiką ir smagu žiūrėti, kaip fiziškai pakyla iš lovų ne viena. Pamatę ją žmonės patiki, kad šita liga dar nėra visiška pabaiga, kad galima išmokti su ja gyventi.
Mes įpratę galvoti ir planuoti, kas bus rytoj, po savaitės. Bet ar mes galvojam apie šiandieną? Mūsų mintys dažniausiai yra už kelių dienų. Bet mes teturim šiandien. Ir tiktai šiandien. Ir pasiimkim ją visą. Ir jeigu galim – pasidalinkim su kitais.
„Pasikalbi ir savo pavyzdžiu parodai žmogui, kad gyvenimas tikrai nesibaigia. Kad ir jis galės vaikščioti, tik reikia kitaip galvoti apie tą ligą, apie save ir nelaidoti savęs prieš laiką“, – įsitikinusi pašnekovė.
Tik nori paprašyti tų, kurie bendrauja su onkologiniais ligoniais: „Nesakykite jiems, kad viskas bus gerai. Kaip bus, mes nei vienas negalim žinoti. Tai nuskamba tarsi „aj, čia nieko tokio“. Gerai tikrai niekada nebus ir šitas linkėjimas niekada neturėtų būti sakomas onkologiniams ligoniams. Sergančiam tai girdėti beprotiškai sunku. Ypač kai liga atsinaujina antrą, trečią kartą, tu jau žinai, kad nebus gerai. O bus taip, kaip bus. Mums užtenka palaikymo, dėmesio, šypsenos, kad kartais galim apsikabint“.
O visiems skaitantiems nori palinkėti: „Iš šios dienos imkime viską, ką galim. Ir jeigu dar turėsim rytdieną, dar iš jos pasiimsim. Kokie mes būsim turtingi! Mes įpratę galvoti ir planuoti, kas bus rytoj, po savaitės. Bet ar mes galvojam apie šiandieną? Mūsų mintys dažniausiai yra už kelių dienų. Bet mes teturim šiandien. Ir tiktai šiandien. Ir pasiimkim ją visą. Ir jeigu galim – pasidalinkim su kitais“.
Portale 15min startavęs „Audimo“ inicijuotas projektas „Vardan tos“ skirtas papasakoti apie didelę širdį turinčius žmones. Jie neturi kada nuobodžiauti ir niurzgėti, nes ieško būdų, kaip padėti tiems, kuriems šiuo metu yra sunkiau. Tokių žmonių yra ir šalia jūsų? Papasakokite apie juos, o mes pasidalinsime jų istorijomis su visais skaitytojais!
Istorijų herojams „Audimas“ padovanos savo naujosios nacionalinės kolekcijos „Vardan tos“ gaminį, kurį jie galės išsirinkti patys.
Jūsų laiškų laukiame el.paštu vardantos@15min.lt iki gegužės 10 d.